|
Kelias, vedantis į niekur
Gintaras Visockas
Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės... Tačiau kai kurios mūsų pastangos kenksmingos bei pražūtingos, prieštaraujančios sveiko proto dėsniams, vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, pasmerkta mirčiai. Būtent Lietuva bando įteisinti tokias žaidimo taisykles. Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė Vilniaus miesto savivaldybės vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Be abejo, už bet kokią netvarką, susidariusią Lietuvoje, atsakingi mes visi. Taip negali būti: kalta tik valdžia, bet ne visuomenė. Valdžia ir visuomenė du artimai susiję poliai. Jei valdžia pradeda savivaliauti, vadinasi, visuomenė leidžia valdžiai nepaisyti įstatymų arba tiesiog nepajėgia jos priversti laikytis potvarkių, dėl kurių visuotinai susitarta. Kai susiklosto tokia nepavydėtina situacija, pirmiausia reikėtų priekaištauti ne valdžiai, kuri esą neklauso prašymų ir įkalbinėjimų, o sau už bejėgiškumą. Sutinku, kad atsakomybės neturėtų baidytis ištepliotų būstų savininkai jau vien dėl to, kad kotedžų ir daugiaaukščių namų savininkai privalo bent jau domėtis, kas gi šlaistosi aplink jų namus, kas dedasi po jų langais naktimis ar vakarais, turėtų tapti draugiškesni, vieningesni, solidaresni. Ir vis dėlto pastarojo Vilniaus savivaldybės sumanymo, jog būtina bausti ištepliotų namų savininkus už tai, kad jie teplionių nenuplauna ar nenugramdo, nesuvokiu. Juk ištepliotų būstų savininkai aukos. Jie neprivalo kiaurą parą sekti, budėti, saugoti. Galų gale pastebėję chuliganus jie neprivalo bėgti gaudyti tepliotojų. Tai atlikti privalo viešosios tvarkos sergėtojai. O jei Vilniaus viešąja tvarka besirūpinančios institucijos nepajėgia pažaboti tepliotojų, jei subjaurotų sienų mieste kaskart vis daugiau, vadinasi, sostinės valdžia nepajėgia atlikti savo tiesioginių pareigų. Ką tokiais atvejais darytų protinga valdžia? Neskubėtų atsistatydinti ir nieko bausti. Pirmiausia pultų analizuoti, kodėl gatvių dailininkus taip sunku sugauti bei atpratinti nuo blogojo įpročio teršti mūsų sostinės gatves ir kiemus. Ir tik išsiaiškinusi tikrąsias priežastis protingoji valdžia imtų ką nors bausti. Neatmesčiau tikimybės, jog bent dalį atsakomybės dėl teplionių privalėtų prisiimti ne tik ponas Artūras Zuokas, ne tik sostinės policijos patruliai, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, nesugebanti per mokyklas ir gimnazijas moksleivių įtikinti, jog paišymas ant namų sienų itin bjaurus užsiėmimas. Šiuo konkrečiu atveju ŠMM vadovybė savo indėlio taip pat neturėtų pamiršti, kad kultūringiems, dvasingiems, mandagiems paaugliams tikrai į galvą nešautų mintis kvailais užrašais ir idiotiškais piešiniais ženklinti svetimų butų ir namų sienų. Taigi protinga valdžia nuo chuliganų nukentėjusių savininkų neturėtų bauginti piniginėmis baudomis, o protingi sostinės tarnautojai pirmiausia turėtų ieškoti savo klaidų ir jas taisyti.
O štai antrasis pavyzdys. Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, jog nuosavybė šventa, neliečiama. Vadinasi, tas žemės sklypas netoli Vilniaus miesto, kurį turi mano pažįstamas, taip pat šventas, neliečiamas, tačiau Lietuvos valdžia nei iš šio, nei iš to puolė nustatyti tvarką, skelbiančią, esą tas žemės sklypas negali būti apžėlęs krūmais bei žolėmis. Jei specialiosios komisijos atstovai pastebės, jog minėtas žemės lopinėlis nenušienautas, o krūmai neiškirsti, mano bičiulis gali sulaukti solidžios finansinės baudos. Gal ir gali Lietuvoje egzistuoti tokie potvarkiai, tačiau visuomet būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog bausmėmis besisvaidydama valstybė nieko doro nepasieks. Pagaliau šis Lietuvos valdžios sprendimas, mano draugo įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai, labai aiškiai apibrėžiančiai, kas yra nuosavybė. Jei netoli Vilniaus esantis žemės sklypas ne Žemės ūkio ministerijos ar Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybė, tai kaip ministerija ar savivaldybė gali nurodinėti savininkui, kokio aukščio privalo ten želti žolė, grasinti piniginėmis baudomis? Tačiau suvokdamas, jog Lietuvoje ne visuomet laimi tie, kas teisūs, mano pažįstamas nusprendė žemės sklypą sutvarkyti būtent taip, kaip nūnai reikalauja valdininkai. Nušienavo, krūmus išrovė, medžius iškirto. Dabar jokia komisija, net ir labai priekabi, jam baudos nepajėgtų skirti. Reikėtų džiaugtis? Derėtų verkti. Mat tas žolės ir krūmų kirtimas niekam nenaudingas nei valstybei, nei savininkui. Atvirai kalbant net žalingas. Iki tol, kol atvažiavo galingas užsienietiškas traktorius, ten augo tikros žmogaus ūgio džiunglės. Mačiau savo akimis. Ten būta ir žvėrių guolių, ir paukščių lizdų, ir pelkių su bebrais. Įsidėmėkime, visai netoli Vilniaus esančiame žemės sklype perėjo šimtai paukščių, užuovėją rado galbūt net stambesni žvėrys, jau nekalbant apie vabzdžius ir augalus. Žemė ilsėjosi. Dabar džiunglių nebeliko. Liko dykra, panaši į tą, kurią Anykščių šilelyje aprašė Antanas Baranauskas. Taigi gamtai padaryti akivaizdūs nuostoliai. Savininkas taip pat patyrė finansinių nuostolių, nes traktorininkas juk plušėjo ne už dyką, ne už gražias akis. Valstybės biudžetui taip pat jokios naudos, nes toje žemėje mano bičiulis ūkininkauti neketina, nes mano, jog tai Lietuvoje neapsimoka. Tad gal Žemės ūkio ministerijos valdininkai galėtų paaiškinti, kam naudos atnešė toks žolės šienavimas bei krūmų rovimas? Gal vis dėlto čia reikia bausti ne tuos, kurie nešienauja žolės, o tuos, kurie verčia žemės savininkus užsiimti beprasme, tik nuostolius nešančia veikla?
Dar trečiasis pavyzdys. Vienos medikų profesinės sąjungos vadovė, dirbanti Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje, nesutaria su šios įstaigos vadovybe. Mintyse turiu profsąjungine veikla užsiimančią Albiną Kavaliauskaitę. Vieną dieną ji pakvietė mane į savo darbovietę, kad pamatyčiau, kur ji, atėjusi į darbą, verčiama persirengti. Ogi tvankiame rūsyje. Žingsniuoti tuo rūsiu pavojinga. Labai lengva suklupti. Jei nenori pargriūti, būtina įsidėmėti visus cementinius laiptelius, įdubas bei vietas, kur įrengti šviesos jungikliai. Be to, iš rūsio išsinešdinti irgi keblu. Vienintelis išėjimas liftas, Karoliniškių poliklinikoje dažniausiai kylantis tik į viršų. Profsąjungos lyderė ten persirengia vienintelė iš visų darbuotojų. Kitur vietos neatsirado. Tas rūsys kelia ir kai kurių kitų nepatogumų. Jei sugestų liftas, A. Kavaliauskaitei būtų labai keblu pasiekti pirmąjį aukštą. O gaisro atveju rūsyje esantiems žmonėms būtų labai pavojinga. Ypač jei sugestų liftas. Nepamirškime aplinkybės, jog rūsyje itin prastas mobilusis ryšys. Taigi profesinei sąjungai vadovaujanti medikė, beje, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu, mano, jog Karoliniškių poliklinikos vadovybė jai keršijanti už principingumą. Mano supratimu, A. Kavaliauskaitė, parodydama žurnalistui savo persirengimo kambarį, nenusižengė nė vienam demokratinės valstybės įstatymui, nes Karoliniškių poliklinika viešoji įstaiga. Tačiau atsitiko sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas: kai kas dabar aiškinasi, ar profesinės sąjungos lyderė turėjo teisę pasikviesti žiniasklaidos atstovą, šio žingsnio nesuderinusi su poliklinikos vadovybe. Jei Lietuva gerbtų žmogaus teises, klausimas, ar A. Kavaliauskaitė turėjo teisę žurnalistui parodyti persirengimo kambarį, negalėtų kilti iš principo. Taip, profesinės sąjungos lyderė turėjo teisę bendrauti su žurnalistais visais jai rūpimais klausimais. Tokią teisę jai laiduoja Lietuvos Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta apie piliečio galimybę turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti. Bet Lietuva nėra teisinė valstybė, nes šiuo konkrečiu atveju teisintis verčiama ne Karoliniškių poliklinikos vadovybė, o nuo jos nukentėjusi medikė.
Deja, atvejų, kai institucijos pradeda painioti aukos ir smurtautojo sąvokas, pasitaiko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose neva demokratijai labai nuoširdžiai besimeldžiančiose valstybėse. Prisiminkime Graikijos sportininkę, kuri socialiniame tinklapyje TWITTER paskelbė komentarą, galėjusį įžeisti juodaodžius. Be abejo, sportininkės komentaras nekorektiškas. Tokia pozicija negali būti toleruotina. Tačiau ar tikrai demokratinės institucijos galėjo už viešus kritiškus žodžius drausti sportininkei dalyvauti Londono olimpiadoje? Juk toks draudimas antidemokratiškas. Smerkime tą sportininkę tiek socialiniuose portaluose, tiek laikraščiuose, tiek televizijos laidose, rašykime gėdinančius, kritikuojančius straipsnius, įrodinėkime savo tiesas ir nuomones. Bet kuo čia, sakykite, dėtas sportas? Kam šovė į galvą už kritinės nuomonės pareiškimą drausti dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose? Demokratinėse šalyse turėtų būti toleruojama ir tos sportininkės iš Graikijos pozicija. O jei šalyje egzistuoja draudžiamų nuomonių, vadinasi, toji demokratija mažų mažiausiai serga. Ar serga Didžiosios Britanijos demokratija, ne mano reikalas. Tačiau Graikijos sportininkę griežtai nubaudę Olimpiados vadovai pasielgė itin neišmintingai. Jie naiviai mano, jog bausmėmis įmanoma sustabdyti neigiamos nuomonės plitimą. Draudimais, bausmėmis niekas niekad nieko gero nepasiekė. Galime drąsiai lažintis, kad po tokio draudimo neigiamų nuomonių apie Europoje gyvenančius išeivius iš Afrikos tik padaugės.
Čia derėtų prisiminti televizijos ekranuose parodytus vaizdus, kaip britų policininkai net suplukę gaudo Londone savo nuogas krūtines demonstrujančias merginas iš feministinės organizacijos Femen. Priminsiu, jog tos merginos protestuoja visur, kur tik gali Ukrainoje, Baltarusijoje... Dabar Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Ukrainoje jas gaudė policija, Baltarusijoje vaikėsi KGB agentai. Baltarusijoje jas saugumiečiai net mušė, tyčiojosi iš jų. Londone jų niekas neskriaudė, bet britų policininkai stengėsi jas kuo greičiau išvežti į nuovadą. Atvirai kalbant, keista ukrainiečių, baltarusių ir britų pozicija. Jei norime Femen organizaciją sureikšminti, siekiame ją populiarinti, tai feministėms tikrai drauskime mitinguoti aikštėse, skveruose, prie valstybinių institucijų. Jei norime, kad jų populiarumas bent šiek tiek sumažėtų, paprasčiausiai nekreipkime į jas dėmesio. Ignoruokime. Bent pabandykime ignoruoti: gražuolės nuogomis krūtinėmis išbėga į Londono aikštę, o čia niekas iš valdžios atstovų nekreipia į jas dėmesio. Niekas nedraudžia joms pozuoti prieš televizijos kameras. Niekas jų nevaiko, neveža į nuovadą, nepateikia piniginių baudų. Jas pamatę policininkai tiesiog nusisuka... Manote, susiklosčius tokioms aplinkybėms feminisčių populiarumas nesmuktelėtų mažų mažiausiai keliais punktais žemyn? Manote, žiniasklaida feministėmis taip intensyviai domėtųsi, jei britų policija joms nelaužytų rankų? Todėl ir sakau, kad draudimai, baudos, ribojimai turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti kelias, vedantis į niekur, netgi į pražūtį, nes draudžiamas vaisius visuomet saldesnis.
© 2012 XXI amžius
|