|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Supažindiname su Marijampolėje vykusių Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų kronika Palaimintojo atlaidai Arkivyskupo Jurgio MATULAIČIO MIC paskelbimo palaimintuoju 25-čio minėjimas Vida Mickuvienė, Pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
Liepos 8 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje prasidėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava, skirta 25-osioms paskelbimo palaimintuoju metinėms. Tradiciškai minėjimo oktavos iškilmes pradėjo jaunieji piligrimai, išvakarėse iškeliavę pėsčiomis į Palaimintojo tėviškę ir iš jos po naktinės Švč. Sakramento adoracijos Lūginės koplyčioje sugrįžę į Baziliką. Jaunimas eidamas meldėsi, giesmėmis šlovino Viešpatį. Šv. Mišioms, kurių metu buvo meldžiamasi už parapijų jaunimo maldos grupes, chorų narius ir visus jaunus žmones, vadovavo Vilkaviškio vyskupijos ordinaras vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, mons. Alfonsas Svarinskas ir kiti kunigai. Giedojo jaunimo choras iš Kybartų. Homilijoje vyskupas R. Norvila ragino, kad Palaimintojo gyvenimas, Jo pasiaukojimas Dievui ir Bažnyčiai, ypač Jo meilė Bažnyčiai, būtų mums pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis mūsų kasdienybėje. Po šv. Mišių visi susibūrė prie Palaimintojo altoriaus. Čia buvo liudijama apie gautas malones ir sudedamos votos, jų buvo penkios. Parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC perskaitė keletą liudijimų apie malones, gautas užtariant Palaimintajam, ypač svarbus vienas liudijimas, kuriame rašoma apie pagijimą nuo vėžio ir, klebono nuomone, yra galimybė pradėti tyrimą dėl stebuklo. Kalbėjo ir liudijo tikinčioji iš Druskininkų apie stebuklingą pagijimą nuo kaulų tuberkuliozės, apie malonę, kurią patyrė vargdienių seserims meldžiantis už ją ir prašant Palaimintojo užtarimo. Liepos 9 diena. Iškilmės Bazilikoje prasidėjo Rožinio malda, kuriai vadovavo Palaimintojo J. Matulaičio draugijos nariai, gausiai dalyvaujant susirinkusiems maldininkams iš Alytaus dekanato, Pakruojo, Aukštosios Panemunės, Rumbonių, Šakių, Miroslavo, Tabariškių, Lazdijų parapijų, Šiluvos Mergelės Marijos draugijai iš Kauno. Kartu meldėsi Gyvojo rožinio draugijos atstovai iš Žemės ūkio universiteto, Marijos legiono atstovai ir kitų maldos bendruomenių bei judėjimų nariai. Katechezės metu tikėjimo žiniomis ir patirtimi apie bendruomenes dalinosi kun. Algirdas Akelaitis iš Kaišiadorių vyskupijos. Jis sakė, kad bendruomenė yra pašaukta būti drauge, švęsti tai, kas esame, nešti Kristaus žinią pasauliui ir ne bet kaip, bet giliai tikint ir su užsispyrimu. Bendruomenės turi saugotis ir būti budrios, nes būtent jos yra labiausiai puolamos piktojo, todėl būtina gyventi maldoje ir tiesoje, pripažinti, kad esame netobuli, tada ir kitus priimsime; būtina bendruomenei gyventi, kalbėtis, bendrauti, nes mes Dievo pašaukti gyventi bendruomenėje. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas R. Norvila, koncelebravo vyskupas J. Žemaitis MIC, kunigai iš Alytaus, Marijampolės, Kaišiadorių ir kitų dekanatų. Homiliją sakė kun. A. Akelaitis, giedojo Č. Sasnausko choras (vadovas M. Radzevičius). Diena baigėsi nuotaikingu pabuvimu agapėje Marijonų vienuolyno sodelyje. Liepos 10-oji buvo socialinių darbuotojų bei savanorių diena, melstasi už Caritas, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius ir socialinius darbuotojus bei savanorius. Po Rožinio maldos katechezę vedė kun. Kęstutis Brilius MIC. Kalbėdamas apie organizacijas ir bendruomenes, lektorius pabrėžė, kiek daug jos nusipelnė meilės darbais savo parapijose, centruose. Kokia nuostabi yra maltiečių programa maistas išvežiojamas negalintiems ateiti. Šių organizacijų veiklos šerdis yra taika, ramybė, tikėjimas, pasitikėjimas, savanorystė ir pagalba silpnesniam. Prelegentas paminėjo Palaimintojo J. Matulaičio mintis apie socialinį darbą, apie tai, kad jį turėtume organizuoti, pradėdami nuo mažiausių ir silpniausių. Vyskupų R. Norvilos ir J. Žemaičio MIC ir atvykusių kunigų koncelebruotose šv. Mišiose buvo meldžiama Dievo palaimos ir pagalbos Palaimintajam Jurgiui užtariant savanoriams bei socialiniams darbuotojams. Homiliją sakė prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, primindamas apie nuostabiausią Dievo kūrinį žmogų, apie jo lemtį bei pabrėždamas gyvenimo prasmę ir tikslą gyventi ne vieniems, o bendruomenėse, nes artimo meilės darbai yra gražiausias dalykas pasaulyje. Prelatas kalbėjo ir apie mūsų trūkumus bei ydas: kito smerkimą, pavydą, nuolatinį nepasitenkinimą ir tik blogio matymą, išraiškingai tai pavadindamas nuolatinėmis raudų litanijomis. Priminė tikintiesiems Jėzaus Kristaus pavyzdį, kuris nė vieno nepasmerkė, nepaniekino, bet paliko mums tobulos meilės pavyzdį, raginimą mylėti vieni kitus ir net savo priešus. Žmonės, matydami mūsų meilę, mūsų gerus darbus, kuriais garbinsime danguje esantį Dievą, patikės, nes kuo daugiau gero padarome kitiems, tuo daugiau mums atlygina Dievas ir gyvenimas. Todėl skubėkime daryti gerus darbus, nes laikas nelaukia, nes Dievo karalystė yra ne tik po mirties, bet yra čia, mumyse, mūsų gyvenime, mūsų šeimose, bendruomenėse, o Palaimintasis Jurgis tebūna dar didesnė ta dvasinė ugnis, uždeganti kilniems meilės darbams, pabrėžė prelegentas. Jaunieji karitiečiai ir savanoriai bendruomenės maldoje bei atnešdami atnašas ant Dievo stalo prašė laiminti jų tarnystę, dėkojo už galimybę teikti džiaugsmą žmonėms, išreiškė norą būti bičiuliais neturtėliams, guosti pavargusius, mokytis dalintis su kitais tuo, ką turi. Po šv. Mišių klebonas kun. A. Šidlauskas MIC padėkojo kunigams, mišriam Bazilikos chorui (vargonininkė A. Sakalauskienė) ir kiekvienam, kuris ryžtasi pasišvęsti kilniam meilės darbui kito labui. Liepos 11 diena. Apie 9 valandą Marijampolės Bazilikos slenkstį peržengė piligrimai iš Lenkijos Varmijos arkivyskupijos, jau 22-ąjį kartą pėsčiomis keliaujantys į Vilniaus Aušros Vartų šventovę. Pasimeldę šv. Mišiose ir prie Palaimintojo relikvijų piligrimai išvyko skelbdami žinią pasauliui Bažnyčia yra mūsų namai. Ketvirtoji atlaidų diena Bazilikoje buvo skirta tarnaujantiesiems viešajam gėriui: politikams, savivaldos, švietimo, teisėsaugos, krašto apsaugos, priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojams. Katechezėje kun. K. Brilius MIC kalbėjo apie tarnaujančiųjų atsakomybę, dorą ir garbę šiuo nelengvu blogio kultūros laikotarpiu. Kunigas priminė arkivyskupo gyvenimą Vilniuje, jo poziciją visų tautybių žmonių, ypač žydų, atžvilgiu, nes jie tuo metu buvo ujami, niekinami ir naikinami. Palaimintasis puikiai žinojo, kas darosi šitame mieste, todėl tapo visų, ypač žydų, patronu. Padėka ir pagarba lietuviui arkivyskupui išsakyta to meto žydų spaudoje, o štai šiais metais knygų mugėje pristatant knygą apie svarbias ir ryškias Vilniaus mieste įamžintas asmenybes išaiškėjo, kad joje nėra Palaimintojo J. Matulaičio. Ar tai nėra veidų trynimo technologija, o gal galime paklausti (ir ne vien retoriškai), kodėl gerieji lieka be veido? Lektorius priminė Palaimintojo nuostatas ir pozicijas. Arkivyskupo širdyje viešpatavo taika, Dievo meilė, kilnumas, teisingumas visiems žmonėms. Pasak kunigo, klaidos kartojasi, šiandien plinta beveidė blogio kultūra. Būtina, kad mums tarnaujantys atgręžtų į mus savo veidus, mums tarnaujantys privalo būti geri, o mes pakantesni, supratingesni, labiau įsigilinantys. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo vyskupas R. Norvila, o homiliją sakė kun. Ričardas Doveika. Primindamas šv. Mišių intencijas gražiai palygino katalikiško pasaulio žmogų su F. Kafkos kūrinio Pelytė alegorija. Čia žmogaus jausmai ir nuotaikos parodo gyvenimo pabaigą tarsi katastrofą, kur laukia spąstai mirtis. Jėzaus žmonių pasaulis kitoks, mirtis nėra paskutinis taškas, mes žinome, kad su Jėzumi mirties nėra. O mūsų visų šios valandos susibūrimas prie Palaimintojo yra didžios vilties valanda. Šiandien meldžiamės labai kilnia intencija palaimintasis kalba mums apie Dievo susigrąžinimą į širdį (centrą). Tarnaujantiems turėtų būti svarbus toks pasirinkimas, nes atmetus Dievą, belieka atmesti žmogų. Prasideda patys baisiausi atmetimai; kūdikiams, neatitinkantiems numatytų standartų, seneliams pasiūloma ori mirtis; visa tai stumia prie bedugnės krašto, todėl tarnaujantys neturėtų pataikauti minios diktatui, nesiekti reitingų, nesakyti skambių ir tuščių žodžių, kurie atsiranda atmetus Dievą ir tikėjimą, kuriais tada jau galima visaip piktnaudžiauti. Mes, krikščionys, šiandien turime dar kartą apsispręsti, remtis Evangelija ir tikėjimu, kuris įkvepia atsiduoti kitiems. Tarnaujantys turi apsispręsti, turėti drąsos pateisinti patikėtą misiją ir ją sąžiningai atlikti. Kunigas paragino visus prisiminti ir priimti gilius Palaimintojo išminties klodus, o vartotojiškai visuomenei krikščionys turėtų perteikti žinią ir daryti konkrečius meilės darbus. Liepos 12 diena. Maldos intencijos penktąją atlaidų dieną Marijampolės Bazilikoje sutraukė daug tikinčiųjų. Jie meldėsi už vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles, tikybos mokytojus ir katechetus. Kun. K. Brilius MIC pasidžiaugė tokia prasminga atlaidų diena, skirta pašvęstam gyvenimui ir retoriškai paklausė, kuri diena pati laimingiausia galėjo būti Palaimintojo gyvenime. Ir prelegentą, ir besiklausančius nustebino atsakymas literatūroje surastas teiginys, kad tai buvusi jo laidotuvių diena. Skambėjo panegirika ir liaupsės arkivyskupui, o tai atrodė gana keistai (lektoriaus nuomone), prisimenant dar neseną praeitį ir daugelio elgesį su Palaimintuoju. Šiandien ir vėl reikėtų paklausti, ar atradome tėvą Jurgį, kunigą, kurio šiluma, šviesus veidas ir jautri širdis traukdavo žmones. O ir kitos jo savybės gabus, bet nepataikūnas, diplomatiškas, bet tiesus ir teisingas, mokantis nulipti nuo hierarchinių aukštybių ir pasilenkti prie mužikėlio ar paprastos bobulės mus moko priimti kiekvieną žmogų. Broliams kunigams lektorius palinkėjo nebūti arogantiškiems, susireikšminusiems, gal tada ir neišgirsime tikinčiųjų su kartėliu sakant: Ieškau tikro kunigo. Apsvarstydamas maldos intenciją Dieve, duok daugiau kunigų, kun. K. Brilius ir vėl klausė: Bet ar mokėsime dirbti su daugiau kunigų? O gal prie Palaimintojo karsto reikėtų prašyti: Duok šventesnių kunigų. Kadangi šiandien Bažnyčia atsidūrė krizės situacijoje, todėl svarstytina, ar mokėsime dirbti su visais įvairių problemų nuvargintais ir nusivarginusiais žmonėmis. Šiandien skęstame tuščių kalbų liūne, net vyriška kalba be argumentacijos, paviršutiniška; būtina pasimokyti iš Palaimintojo, iš jo Užrašų gelmės ir gilumo. Toliau lektorius kalbėjo ir apgailestavo, kad vyrų ir moterų vienuolijos pastaruoju metu labai susicentravo, labai daug dėmesio skirdamos, pavyzdžiui, rūbams, abitams, svarstymams, ar jie bus patrauklūs, ar eis paskui jaunimas; ir pamiršo, kad vienuolio abitas yra kasdienis darbo (vargo) rūbas. Jis atėjo iš atsiskyrėlių žmonių, iš tarnavusiųjų Kristui kasdienybės. Šiandieninių vienuolijų pagrindinė misija melstis ir dirbti, todėl privalome nepaslysti, nepasiduoti narcisizmo bangai ir siekiui geriau atrodyti, ragino kunigas. Jis kalbėjo apie Dievą, kuris ieško garbės ne dėl savęs, bet dėl mūsų, žmonių, tad ir mūsų garbė turi tarnauti Dievui ir žmonėms, mes taip turime įsilieti į pasaulį, kad Dievu jį apvaisintume; toks turėtų būti mūsų darbas šiandien su žmogumi, kuriame nėra vietos Dievui. Šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, koncelebravo vyskupai R. Norvila ir J. Žemaitis MIC ir kunigai. Homiliją sakė vyskupas J. Žemaitis MIC, giedojo Bazilikos vargonininkė A. Sakalauskienė bei jos dukra, kuri giesmėms pritarė ir grieždama smuiku. Homilijoje vyskupas prisiminė prieš 25-erius metus buvusią liepos 12-ąją, kai bažnyčioje ir šventoriuje susirinkusi minia džiūgavo ir dėkojo dangui už dar vieną šventąjį. Visi pajuto, kad kyla laisvės banga, o po metų gimė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tikybos moksleivius pradėjo mokyti kunigai, bet greitai iškilo būtinybė rengti katechetus ir Vilkaviškio vyskupijoje jau 1989-ųjų pabaigoje pradėtas tikybos mokytojų rengimas, o po kelių mokymo etapų dirbti buvo pasiruošę apie 800 katechetų. Žinoma, jie susidūrė su sunkumais, pasipriešinimu, turėjo kovoti su senojo pasaulio atstovais, mokyklų vadovais ir kai kuriais kolegomis, bet nepasidavė, drąsiai skelbė tikėjimą. Paminėjo homilijoje ir svarbią reikšmę auklėjant vaikus turintį tėvų pavyzdį, prisiminė savo mokyklinius metus Šakių gimnazijoje, kai jie, vaikai, kiekvieną sekmadienį matydavo savo gimnazijos direktorių K. Šapalą su šeima bažnyčioje ir kokį įspūdį jiems tai darydavo. Todėl ir šiandien mokytojams Kristus ir Palaimintasis turėtų būti pavyzdys. Prieš ir po šv. Mišių buvo gausiai lankomas Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus. Čia su turtinga ir modernia ekspozicija tikinčiuosius supažindindavo Bazilikos klebonas kun. A. Šidlauskas MIC arba sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Liepos 13 diena. Tą dieną melstasi už ligonius ir neįgaliuosius, slaugytojus ir medikus bei visus, besirūpinančius ligoniais. Todėl homilijoje tėvas K. Brilius MIC kalbėjo apie Bažnyčios rūpinimąsi ligoniais, apie konkrečius Popiežiaus žingsnius galvojant apie žmogaus skausmą ir kančią. Taip buvo įsteigta Popiežiškoji medicininės sielovados tarnyba, kuri rūpinasi tiek kūno, tiek sielos reikalais, nes šie du dalykai neatskiriami vienas nuo kito. Dar iš evangelisto Mato pavyzdžio matome, kad Kristaus pasiuntiniai ne tik skelbia Žodį, bet juo gydo ir kūną. Tikėjimas ir malda išgelbės ligonį, o jei jis bus nusikaltęs, bus atleistos ir nuodėmės. Priminta, kad pasaulyje ligų procentas didėja dėl įvairių priežasčių: alkoholizmo, narkomanijos, streso, vienatvės, kuri daug aštriau jaučiama išsivysčiusiuose kraštuose. Prelegentas paminėjo, kad Bažnyčios mokymas apie gyvybės šventumą nesikeičia, o Bažnyčios dokumentuose pabrėžiama, kad žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma. Dievas skyrė žmogui didį uždavinį išsaugoti gyvybę, todėl bet koks gyvybės sunaikinimas abortai, eutanazija yra sunkus nusikaltimas. Visos valstybės privalo gerbti ir ginti žmogaus teisę gyventi; nesirūpinant pačiu silpniausiu gali sugriūti valstybės pamatai. Mūsų amžiaus rykštė AIDS, ateinanti dažniausiai per palaidus lytinius santykius, narkomanija, kuriai neturi būti jokio gailesčio, alkoholizmas. Jei šeimoje nesusiformavusi tikėjimo ir vertybių sistema, lengvai grimztama į šį liūną. Bažnyčios moralinis mokymas griežtai atmeta bet kokį pateisinimą ar kompromisą, nes visa tai naikina žmogaus sielą ir kūną.
Šv. Mišių aukai vadovavo vyskupas R. Norvila, o homiliją, kurios pagrindinė mintis taip pat buvo skirta gyvybės išsaugojimui, sakė mons. Vincentas Jalinskas. Jis jautriai ir emocingai, papildydamas pavyzdžiais iš savo praktikos, kvietė visus būti gyvybės advokatais, nes Lietuvoje per daug nekalto kraujo nuteka. Retoriškai klausė, kodėl medikai negina tos gyvybės, kuri šaukiasi iš įsčių į gyvenimą. Mes dūstame, kad nevertiname Viešpaties duotos malonės gimdyti gyvybę. Šis klausimas visiems turi rūpėti, ne turtai, gyvenimo išorė, atrodymas, bet gyvybė turi rūpėti. Monsinjoras visus kvietė priglausti prie savo širdies tuos, kurie dirba šitą blogą darbą, tuos, kurie naikina gyvybę, ir melstis už juos. Giedojo Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros choras. Liepos 14 diena. Atlaiduose melstasi už sužadėtinius, darnias ir iširusias šeimas, vaikus ir visus tarnaujančius šeimų sielovadoje. Kun. K. Brilius MIC katechezėje kalbėjo apie Bažnyčios reikšmę ir įtaką šeimos gyvenime. Šeima, Bažnyčios patvirtinta, Dievo pašventinta, pažymėta maldomis, meldžiant, kad tarp kartų senelių ir anūkų būtų pajėgi atlikti savo pašaukimą. Į daug kartų pateikiamą priekaištą, kad Bažnyčiai netiktų atlikti šeimų įteisinimo misijos, kad tai turėtų atlikti civilinės organizacijos, kunigas atsakė, kad tos organizacijos nesutvarko ateities ir tikėjimo klausimų, jie gali tvarkyti antspaudų, skyrybų, dalybų klausimus, bet ne šeimos dvasinį gyvenimą. Prelegentas pateikė pavyzdžius iš pokalbių su teisininkais, su skyrybų dramą išgyvenusiais sutuoktiniais. Kai nebetenkama tikėjimo, kai dėl alkoholizmo, neištikimybės ir kitų negerovių griaunamos ir griūva šeimos, kai atsisakoma Dievo, o iš šeimos doros nieko nelieka, atsisakoma atsakomybės už ateitį, vaikus, tai mes, graži tauta, stovime prie baisios duobės. Kaip nusigręžęs nuo Dievo ir jį išdavęs Liuciferis iš paties gražiausio angelo tapo pabaisa ir atmata, taip ir toks žmogus ritasi prarajon jam nieko nėra šventa. Stovėdamas Bažnyčioje ir žiūrėdamas į sutuoktinius kunigas vis galvoja, kiek jie galės pasakyti gražių žodžių, atiduoti meilės ir dėmesio vienas kitam ir savo vaikams. Kunigas kalbėjo apie tai, kiek dažnai jį prašo pasimelsti už juos bet kuriuo paros metu, todėl kvietė melstis už šeimas prašant Palaimintojo užtarimo. Ir šiandien kiekvienas privalo apsispręsti dėl Dievo meilės, dėl to, kad gimusieji santuokose vaikai eitų iš kartos į kartą, nešdami tėvystės pašaukimą į visas ateinančias kartas, ne tik iki savo vaikų, bet iki proanūkių. Labai svarbu, kad mūsų vaikai patys tęstų šią kelionę, nes, kaip sakė kunigas, šis pasiutęs, išsigimęs pasaulis išdrįso griauti žmogaus prigimtį, lįsti net į vaikų darželius, iškraipyti žmogaus prigimtį, jo lytiškumą tai begėdžiai ir bedieviai, kurie jau nieko nesibijo, nes dažnai ir teisėjai tam pritaria. Jis kalbėjo apie Dievo baimę, nes ji jau prasidėjo, nes nesusikalbame savo šeimose. Meldžiantis reikia nepamiršti Dievo duoto pašaukimo ir Jo įstatymų, kurių privalu laikytis, o mūsų protas turėtų tarnauti vis didesnei laisvės meilei, užaugančiai iki draugiškumo, kuris atveria žmogų jo šeimoje kitam žmogui, leidžia pasitikėti ir atveria tą žmogų visuomenei. Toks žmogus, meilei išvaduotas, išlaisvintas, žengs į visuomenę, dalinsis gautuoju gėriu, nes dalintis meile galima tik tada, kai pats esi meilė, gėris. Blogai, kad mes auginame parazitų kartą, kuri mokės tik imti, griebti, su kuria reikės mokėti kalbėti ir susikalbėti. Didžiulės užduotys yra skirtos mūsų šeimoms šiandien tarsi pastatyti tiltą iš šio kranto amžinybės pusėn, kuris atsirems ir atves į Dievą, ne tiltelį ar lieptelį, bet tiltą, kuriuo eis karta po kartos per begalinį okeaną. Homiliją sakė kun. Andrius Narbekovas. Jis kalbėjo apie laimę ir jausmą būti laimingu, ką žmogus turėtų daryti, kad būtų laimingas ir vis neieškotų to laimės šaltinio. Atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti labai paprastas ir kartu nepaprastas: mylėk taip, kaip myli Dievas ir tu būsi laimingas, mylėk taip, kaip myli jis, nuoširdžiai save dovanodamas. Kunigas mano, kad didžioji dalis atrado savo laimę santuokoje ir šeimoje. Jis priminė, kad palaimintasis popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, jog jei renkamasi santuoka, ji turi būti tokia, kokią iš pradžių numatė kūrėjas privaloma laikytis doros, tam tikrų taisyklių. Čia kaip laikymasis tam tikrų gamtos dėsnių gali juos ignoruoti, nesilaikyti, bet atėjus laikui būsi prispaustas. Taip ir šeimoje, jei santuokinis gyvenimas pagrįstas kažkuo kitu, o ne Dievo sukurtu planu, šeima būtinai nuvils, nuves į nusivylimą. Prelegentas priminė Senojo Testamento tekstą apie šeimos sukūrimą ir atkreipė dėmesį į raktinį žodį prie žmonos ir kad reikės mylėti taip, kaip Dievas myli. Tik mylintis žmogus visur ir visados yra namie; posakis žmona yra vyro namai pasako vyro situaciją, nes jis niekur nėra namie, tik pas savo žmoną. Dangų žmogus randa ten, kur yra namai, todėl labai aktualus klausimas šiandien, kodėl yra tiek daug nelaimingų ir benamių, nors paradoksalu, kad tiek daug turinčių prabangius namus, dirbančių prestižinius darbus, bet vis tiek nelaimingų. Gal mums šiandien trūksta ne motinų, ne gimdytojų, bet žmonų? Panašiai galėtume sakyti, kad mums netrūksta katalikų, bet mums labai trūksta krikščioniškų šeimų, dažnai krikščioniškumas baigiasi su santuoka Bažnyčioje per maža tik susituokti ar krikštyti vaikus, krikščioniška šeima turi būti kaip krikščioniška bendruomenė. Vien ištekėjimas dar nepadaro žmona, būti žmona tai ne vien būti susituokus. Tai reikalauja vykdyti tą pirmykštį rojaus paskyrimą, kad vyras nebūtų vienas, papildyti vyrą tuo, ko jis neturi savyje ir ko jis negali surasti visame aplinkiniame pasaulyje, nes niekas negali užpildyti tos vyro vienatvės. Jis ieško moters, kuri jam būtų žmona, kuri nugalėtų jo vienatvę, papildytų jo žmogiškumą, tobulintų jo dvasią ir padarytų tikru vyru; taigi būti žmona reiškia būti žmoniškumo kūrėja, žmona yra ta, kuri kuria žmogiškumą. Tai ji pažada santuokos priesaikoje, o vesdamas vyras gauna motiną savo vaikams, bet žymiai rečiau gauna žmoną. Žmonos ir motinos pareigų perskyrimas yra dažnos šeimos tragedija, paminėjo kunigas Andrius ir papildė pateikdamas pavyzdį apie tokias šeimas, kurios gyvena tik dėl vaikų. Tai rodo, kaip sunkiai jos serga. Tik žmona yra prieš vyrą kaip asmenybė prieš asmenybę, o ką tada kalbėti apie gyvenančius ne santuokoje. Tik vyras ir žmona yra vienu du, jungiami savęs pačių, tarp jų nėra nieko, nėra jokio trečio, juose per sakramentinę malonę gyvena pats Dievas. Ir jokios formalios santuokos negali moters paversti žmona, ji ja tampa tik tada, kai myli vyrą ta meile, kuri yra savęs perteikimas kitam asmeniui, besąlygiškas, visiškas savęs atidavimas. Žmogus, kuris nesugeba taip mylėti, yra tikras Adomas prieš Ievos sukūrimą, pasaulis jam svetimas. Moters ir vyro meilė sukuria tai, ką mes vadiname namų židiniu, bet jis pirmiausia turi būti žmogaus dvasioje, kur turi apsigyventi pats Kūrėjas, ir jei taip yra, viskas klostosi visai kitaip. Kunigas teigė, kad žmona visų pirma yra mylinti moteris, kad šiandien yra svarbiausias vyro ir žmonos santykis, kad santuoka yra visiems prieinamas asmenybės išsiskleidimo kelias kelias dangun. Liepos 15 diena. Paskutinę ir pagrindinę atlaidų dieną dėkota už malones, patirtas per Palaimintojo užtarimą, o katechezę, skirtą šventumo temai, vedė kun. Vytautas Brilius MIC. Pradedant Eucharistiją ant Dievo stalo buvo atneštas relikvijorius su Palaimintojo karsto dalele bei Eucharistijos duona ir vynas. Šv. Mišių aukai vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, koncelebravo Lietuvos vyskupai ir kunigai. Dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi. Pradėdamas šv. Mišias kardinolas pasidžiaugė, kad susirinkome šventovėje, kur ilsisi Palaimintasis, kad būtent šiais, jubiliejiniais jo paskelbimo palaimintuoju, metais turime kuo nuoširdžiau melstis prašydami Dievą malonės Lietuvai, kad tėvas Jurgis kuo greičiau būtų paskelbtas šventuoju. Homilijoje kardinolas kreipėsi į brolius vyskupus, marijonus vienuolius, atvykusius iš Lenkijos ir kitų kraštų, netgi Brazilijos, į jų kongregacijos vyresnįjį, į visus kunigus, Palaimintojo įkurtų vienuolijų seseles, į vis us tikinčiuosius. Kardinolas, pasirinkdamas apmąstyti tėvo Jurgio mintį Nugalėk blogį gerumu, kalbėjo apie Dievo sukurto pasaulio gerumą, grožį ir tobulumą, priminė, iš kur atsirado blogis, pateikė pavyzdžių iš Pradžios knygos. Blogis kilo iš piktosios dvasios, kuri, pavydėdama Dievo meilės žmogui, jį sugundė. Ir šiandien piktasis gundo žmogų nusidėti. Popiežius Benediktas XVI sako, kad blogio pradžia yra tikėjimo praradimas, iš to kyla ir kitos blogybės: egoizmas, pavydas, santarvės ir taikos praradimas, dažnai nepagrįsti kaltinimai, skundimai. Tiek daug pykčio yra mūsų šeimose, kurios pakviestos meilei ir gėriui, o pyktis neieško tikrosios tiesos, sukuria tik sau naudingą tiesą. Krikščionio pašaukimas kurti gėrį, jo ieškoti ir skelbti. Palaimintasis ragina mus mesti nuo savęs visa, kas nedora, drąsiai, sutartinai ir vieningai stoti į bendrą darbą, jis perspėja mus apie tykančius išbandymus, bet buvimas su Dievu suteikia ištvermės. Neįmanoma, kad toks nuoširdus buvimas su Dievu nesudievintų žmogaus, kai žmogus myli tai, ką Dievas myli, kai jo valia yra vienybėje su dieviškąja. Kardinolas priminė Palaimintojo nuoširdumą ir gerumą, giedrumą, sklindantį iš jo veido, ir sakė, kad daugėjant gerumo blogio mažėja savaime, kad krikščionis nieko geresnio negali duoti kitam nei skelbti Kristų ir rodyti tai savo gyvenimo pavyzdžiu. Tai ir yra gerumo kelias. Kvietė mus apmąstyti ir sąžiningai atsakyti sau, ar mūsų tikėjimas yra gyvas ir veiksmingas. Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC atlaidai baigėsi agape ir nuotaikingu Kybartų pučiamųjų orkestro (vadovas Donatas Ziegoraitis) koncertu marijonų vienuolyno kieme. Skambėjo kūriniai Dievui ir žmogui, papildomi psalmių, maldų ir eilių tekstais. Vido Venslovaičio ir Redos Brazytės nuotraukos Apie liepos pabaigoje vykusius Kryžių kalno atlaidus rašysime kitame numeryje
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |