|
Bendruomenėse
Kulautuvos bažnyčia vėl padegta
|
Kulautuvos klebonas
kun. Šarūnas Petrauskas neša
tai, kas liko iš degėsių
|
Ankstų spalio 4-osios rytą Kauno rajone vėl degėKulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, kuri buvo padegta iranksčiau, rugsėjo 24-osios rytą (apie tai rašėme XXI amžiaus nr. 36).Tada apdegė 23 kvadratiniai metrai sienos pastato išorėje. Bendrasispagalbos centras pranešimą, kad Kulautuvoje vėl dega bažnyčia, gavo 4val. 16 min. Pirmieji ugniagesiai į įvykio vietą atskubėjo po dviejų
|
|
Bendruomenėse
Atlaiduose paminėjo medinės koplyčios 200 metų sukaktį
Irena Juozaitienė
|
Grupė atlaidų organizatorių
ir svečių po šv. Mišių su kunigais
|
VEIVERIAI. Kiekvienais metais rugpjūčio pabaigoje Veiveriuose švenčiami tituliniai Šv. Liudviko atlaidai. Šiemet jie buvo ypatingi: iškilmingai paminėta pirmosios medinės koplyčios (bažnyčios) 200 metų sukaktis. Šventiškai išpuoštoje bažnyčioje visi susirinkusieji parapijiečiai ir svečiai jautė ne tik gilią liturginę dvasią, kurią skleidė šv. Mišias aukojantis kun. Vilius Sikorskas, bet ir nusikėlė į 200 metų istorinę praeitį. Prieš šv. Mišias parapijos klebonas g. kan. Robertas Bruzga trumpai apžvelgė Veiverių bažnyčios istoriją, su pagarba paminėjo čia tarnavusius kunigus: F. Rinkevičių, J. Dielininkaitį, P. P. Bulvičių, A. Vebeliūną, V. Dumčių, J. Šalčių, prel. M. Krupavičių. Su iškilminga procesija atkeliavo ir tų laikų Aukštosios Fredos bei aplinkinių vietovių dvarų valdytojai Juozas ir Liudvika Godlevskiai, kurių asmenybes įkūnijo operos solistė Raimonda Tallat-Kelpšaitė ir akompaniatorius Rytis Cinauskas. Trumpoje inscenizacijoje išryškėjo pagrindinis grafų Juozapo ir Liudvikos įnašas į Veiverių parapijos tikinčiųjų gyvenimą. Juozapas Godlevskis, vadintas liaudies tribūno vardu, leido valstiečiams anksčiau išsipirkti iš baudžiavos, rūpinosi žmonių dvasiniu gyvenimu. Pasisakė už katalikybę, 1812 metais pastatė koplyčias Garliavoje (tuo metu pavadinta Godleva) ir Veiveriuose. Per šv. Mišias giedojo operos solistė R. Tallat-Kelpšaitė ir bažnyčios choras. Toje maldos, muzikos ir gėlių erdvėje visi pasijuto pakylėti ir jautė tikrąją šv. Mišių dvasią. Joms baigiantis buvo pagerbtas ir pasveikintas čia 20 metų klebonu dirbęs kun. Kazimieras Skučas. Už ilgametę tarnystę ir nuveiktus šioje parapijoje darbus jam dėkojo parapijiečiai, Veiverių bendruomenių, politinių kalinių ir tremtinių atstovai bei kiti svečiai. Taip pat už gražią iniciatyvą dvasinėje veikoje buvo padėkota dabartiniam klebonui g. kan. R. Bruzgai, kuris, negailėdamas savęs, nuoširdžiai telkia vietos bendruomenę, jai padedant tvarko ir puošia ne tik bažnyčią ir šventorių, bet ir kleboniją. Šventės dalyviai negalėjo nesižavėti skoningai gėlėmis ir žalumynais išpuoštais altoriais, visa žaliuojančia ir žydinčia švaria aplinka. Klebonas savo tarnystėje ieško naujesnių ir įvairesnių veiklos formų. Visos didžiausios šventės nepraeina be profesionalių atlikėjų bei meninių kolektyvų pagalbos, prisideda ir mokyklų saviveiklininkai.
|
|
Bendruomenėse
Bažnyčios šimtmetį šventė keturias dienas
Elena GUBOVIENĖ
|
Vyskupas Jonas Boruta SJ šventina
Dievo Gailestingumo varpą. Centre
dekanas klebonas kan. Egidijus Zulcas
|
AKMENĖ. Šv. Onos bažnyčiai šiemet sukako 100 metų nuo jos pastatymo, tačiau bažnyčia Akmenėje jau yra daugiau kaip 400 metų nuo 1596 m. liepos 16 d., kai karalienė Ona Jogailaitė karališkuoju antspaudu patvirtino fundacinį raštą, kuriame nurodoma įkurti Akmenės parapiją ir pastatyti bažnyčią. Šis lotynų kalba parašytas dokumentas per visus karus, marus ir gaisrus stebuklingai išliko ir dabar yra saugomas bažnyčios archyve. Pirmosios Akmenės bažnyčios buvo medinės. Jos buvo net trys, kiekviena iš jų išstovėjo apie šimtmetį, kol 1912 metais buvo pastatyta dabartinė akmens ir raudonų plytų vienabokštė didinga neogotikinė bažnyčia. Jos architektas švedas Karlas Eduardas Strandmanas, pastatęs Lietuvoje ir Latvijoje apie trisdešimt panašaus stiliaus bažnyčių. Pirmąsias šv. Mišias naujoje Šv. Onos bažnyčioje jos statytojas kun. Antanas Naudžiūnas aukojo 1912 m. spalio 20 dieną, o konsekruota ji buvo tik 1920 metais Žemaičių vyskupijos vyskupo Pranciškaus Karevičiaus. Prie bažnyčios statybos, įrengimo, puošybos, kaip rodo seni dokumentai, prisidėjo visi parapijiečiai, kas kiek galėjo.
|
|
Bendruomenėse
Įamžintas Titaniko didvyris
Virginija Samuolienė,
Labdaros ir paramos fondo Sūduvos ateitis projektų vadovė
LIUBAVAS. Liepos 22 dieną čia pašventintas koplytstulpis kraštiečiui ir visame pasaulyje išgarsėjusiam Titaniko didvyriui kun. Juozui Montvilai. Dabar man lyg akmuo nuo širdies nusirito, su palengvėjimu atsiduso iš Jungtinių Amerikos Valstijų pirmą kartą į Lietuvą atvykusi Marianne, kun. J. Montvilos brolio Petro anūkė. Visą gyvenimą mano senelis jautė graužatį, kad pakvietė kunigą Juozą plaukti į Ameriką, ir šis kartu su kitais Titaniko keleiviais nuskendo. Ir tai, kad jo kūnas ilsisi Atlanto vandenyno gelmėse, nedavė ramybės mūsų giminei, visada galvojome nors apie simbolinį šio iškilaus mūsų giminės vyro kapą. Jaučiuosi taip, lyg klūpočiau prie jo kapo.
|
|
Bendruomenėse
Per titulinius atlaidus įprasmino klebonavimo 10-metį
Romas BACEVIČIUS
|
Prie naujojo kryžiaus. Iš kairės:
kun. Gintautas Jankauskas
ir kan. Robertas Pukenis su seniūne
Renata Aleksiejiene, poetu Juozu
Mickevičiumi, skulptoriumi
Pranu Kaziūnu, Seimo nariu
Edmundu Jonyla ir jo žmona
|
ARIOGALA. Rugsėjo 30 dieną, sekmadienį, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai atlaidai. Sumos šv. Mišias aukojo kan. doc. dr. Robertas Pukenis. Pamoksle jis kalbėjo apie Dievo pasiuntinius angelus ir sakė, kad dažnas savo gyvenime esame pajutę jų įsikišimą. Svečias atkreipė dėmesį į tai, jog tarsi angelai yra mūsų tėvai, todėl šių dienų gyvenime labai svarbus tėvų pavyzdys vaikams ugdyti. Jei tėvai nevertins bažnyčios, tai ir vaikai užaugs be Dievo, be sąžinės, neturės nieko švento. Ar tai nebus prarastoji karta? klausė kanauninkas ir kvietė pasistengti, kad sekmadienis visiems būtų šventė, o kai Dievas gyvenimui vadovaus, išeisime iš krizių. Kan. R. Pukenis sakė, kad išgyvename ne politinę, o moralinę krizę, ir priminė 1918 metais Lietuvą kūrusio diplomato Petro Klimo mintis, esą tada buvo labai branginama tai, už ką kovota, kad negalėjo padaryti nė mažiausio netakto. Jei dabartinėje politikoje būtų bent 12 nepriekaištingos reputacijos žmonių, mūsų valstybė padarytų stebuklą kaip 19181940 metais, sakė kan. R. Pukenis, visus ragindamas jausti savyje Lietuvą ir tvarkyti gyvenimą kaip jos šeimininkams.
|
|
|