|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sugrįžti prie Dievo, kad liktume žmonėmis Mindaugas BUIKA
Vizitas į Loreto šventovę Į šios savaitės tikrai istorinių Visuotinės Bažnyčios įvykių Tikėjimo metų inauguravimą, Vatikano II Susirinkimo 50-ųjų metinių minėjimą, dviejų naujų Bažnyčios mokytojų paskelbimą pradedant naujajam evangelizavimui skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją srautą deramai įsilieja katalikiška spalio mėnesiui būdinga pamaldumo Švč. Mergelei Marijai raiška. Būtent taip reikėtų vertinti spalio 4 dieną atliktą popiežiaus Benedikto XVI piligriminį vizitą į didžiausią Italijoje Loreto Dievo Motinos šventovę, sekant savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII pėdomis, kuris čia apsilankė lygiai prieš 50 metų, prieš pradėdamas Vatikano II Susirinkimą. Dabartinis Šventasis Tėvas šiuo apsilankymu prasmingai norėjo patikėti minėtus bažnytinius įvykius, kuriuos celebravo spalio 7 ir 11 dienomis, Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos ir naujosios evangelizacijos Žvaigždės, globai. Kaip masinių maldingų kelionių centrui nuo XIV amžiaus išgarsėjusioje Loreto šventovėje yra Nazareto namelis, kuriame Marija gimė, gyveno su šv. Juozapu, priėmė Apreiškimą iš angelo Gabrieliaus ir pradėjo Dievo Sūnų. Šis su Įsikūnijimo slėpiniu susijęs akmeninių sienų namelis, pagal liaudiškojo pamaldumo tradiciją, stebuklingai į už 280 kilometrų nuo Romos esančią pajūrio Loreto šventovę iš Šventosios Žemės buvo angelų stebuklingai atgabentas 1294 metais, netrukus po to, kai iš ten buvo galutinai išstumti kryžiaus žygių riteriai. Vėlesni archeologiniai ir dokumentiniai tyrimai labiau patvirtina hipotezę, kad Marijos namų akmeninės liekanos į Loretą buvo atgabentos laivu ir čia vėl sustatytos, o pasakojimas apie angelus simbolizuoja dieviškąją pagalbą. Spalio 4-osios rytą sraigtasparniu atvykęs į Loretą, popiežius Benediktas XVI užėjo į baziliką, kurioje stovi Nazareto namelis, privačiai pasimeldė, uždegė žibintą, trumpai adoravo prie išstatyto Švč. Sakramento. Šv. Mišias aikštėje prie šventovės (Piazza della Madonna di Loreto), dalyvaujant daugiau kaip 10 tūkstančių maldininkų miniai, Šventasis Tėvas aukojo kartu su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininku, arkivyskupu Salvatore Fizikela, Vyskupų Sinodo generaliniu sekretoriumi, arkivyskupu Nikola Eterovičiu ir Loreto arkivyskupu Džovaniu Tonučiu. Sakytoje homilijoje priminęs vizito į Loretą tikslą, popiežius Benediktas XVI akcentavo savo apaštalinio laiško Porta fidei paraginimą viso pasaulio broliams vyskupams branginti ir skleisti tikėjimo dovaną. Ir kaip tik Lorete yra puiki proga to mokytis iš Marijos, kuri buvo pavadinta palaimintąja, nes įtikėjo (Lk 1, 45). Nazareto namuose Angelui apreiškus Dievo planą ir Marijai paprastai atsakius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei, ji pagimdydama Sūnų priima unikalų Kūrėjo meilės projektą. Taip joje susivienija dangus ir žemė, Dievas Kūrėjas susivienija su savo kūriniu, sakė Šventasis Tėvas. Dievas tampa žmogumi, ir Marija tampa gyvaisiais namais Viešpačiui, šventove, kurioje Aukščiausias apsigyvena. Tapti buveine Viešpačiui Palaimintojo Jono XXIII, prieš pusę amžiaus apsilankiusio Lorete, kvietimas apmąstyti šią dangaus ir žemės vienovę, skatinant Įsikūnijimo ir Išganymo poveikį visoms gyvenimo sritims, tapo svarbiu Vatikano II Susirinkimo pastoraciniu tikslu. Tai ne mažiau aktualu ir mūsų laikams, dabartinėje krizėje, palietusioje ne tik ekonomiką, bet visus visuomenės gyvenimo sektorius, nes dabar tampa dar aiškiau, kad atmetęs Dievą žmogus renkasi ne solidarumą ir meilę, bet savanaudiškumą, ne dvasines vertybes, bet materialinius dalykus, ne buvimą, bet turėjimą. Mes turime grįžti prie Dievo, kad žmogus vėl galėtų grįžti prie buvimo žmogumi, aiškino homilijoje popiežius Benediktas XVI. Tik su Dievu net sunkmečiu ir krizės išbandymuose atsiveria vilties horizontas: Įsikūnijimas kalba mums, kad mes niekada nesame vieni, kad Dievas ateina į žmoniją ir lydi mus. Pripažinimas, kad Marija yra gyvieji namai, Dievo Sūnaus buveinė, skatina ir kitą mintį, kad ten, kur gyvena Dievas, visi yra savo namuose, tai yra, broliai ir seserys, o ne svetimieji. Taigi Dievo Motinos apmąstymas dar labiau iškelia pasirinkimo tikėti svarbą: ar norime atsiverti Viešpačiui ir tapti Jo buveine tam paskirdami savo gyvenimą? O gal bijome Dievo buvimo, kad tuo būdu bus apribota mūsų laisvė ir todėl bent dalį gyvenimo pasiliekame sau be Dievo ir tikėjimo? Tačiau būtent Dievas išvaduoja mūsų laisvę, išvaduoja nuo uždarumo, nuo galios, turėjimo, dominavimo aistros ir atveria tą plotmę, kuri sudaro gyvenimo pilnatvę: gebėjimą aukotis, mylėti, tarnauti ir dalintis. Todėl turime tapti Dievo ir tikėjimo buveinės namais ir drąsiai žengti savojo gyvenimo keliu, nes tai nėra privatūs namai, priklausantys vienam asmeniui ar atskirai šeimai, bet, kaip ir Loreto šventovė, skirti kiekvienam, sakė Šventasis Tėvas su aiškia nuoroda į sekuliarizuoto pasaulio naujosios evangelizacijos uždavinį kiekvienam Bažnyčios nariui. Baigdamas homiliją, jis meldė Dievo Motiną mylinčio užtarimo ir sustiprinimo pasauliui, kuris patiria daug sunkumų siekdamas ramybės ir taikos, šeimoms, kurių daugelis su nerimu žvelgia į ateitį, savarankišką gyvenimą pradedančių jaunų žmonių idealizmui bei kenčiantiesiems, kurie laukia solidarumo raiškos ženklų ir sprendimų. Aš taip pat noriu sudėti į Dievo Motinos rankas šį ypatingą malonės laiką Bažnyčiai, dabar atsikuriantį mūsų akivaizdoje, kalbėjo popiežius Benediktas XVI su nuoroda į prasidedančius Tikėjimo metus ir naujojo evangelizavimo epochą. Bažnyčios evangelizacinė būtis Naujojo evangelizavimo sėkmei svarbią katalikiškojo pamaldumo Švč. Mergelei Marijai temą popiežius Benediktas XVI palietė ir spalio 7 dieną Šv. Petro aikštėje vykusioje Vyskupų Sinodo asamblėjos atidarymo iškilmėje. Tą sekmadienį liturginiame kalendoriuje pagerbiant Dievo Motiną, kaip Šventojo Rožinio Karalienę, savo katechetinėse pastabose prieš kalbėdamas Viešpaties Angelas maldą, Šventasis Tėvas paragino būsimaisiais Tikėjimo metais prasmingai atnaujinti Rožinio praktikavimą. Kalbėdami šią maldą ir medituodami Kristaus slėpinių tema mes Marijos tikėjimo pavyzdžiu savotišku būdu tapatinamės su Evangelijos įvykiais, kurie formuoja mūsų kasdienį gyvenimą. Kviečiu jus kalbėti Rožinį asmeniškai, šeimoje ir bendruomenėje ir tokiu būdu mokytis Marijos mokykloje, kuri veda mus pas Kristų, mūsų tikėjimo gyvąjį centrą, sakė Popiežius. Jis priminė savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II lygiai prieš dešimt metų paskelbtą apaštalinį laišką Rosarium Virginis Mariae, kuriame Rožinio malda papildyta šviesos paslaptimis, kad taptų pilnesniu Evangelijos kompendiumu Išganytojo gyvenimo ir veiklos apmąstymui. Prieš tai Šventasis Tėvas aukojo naujojo evangelizavimo temos aptarimui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos atidarymo šv. Mišias ir paskelbė du naujus Bažnyčios mokytojus XVI amžiuje gyvenusį ispaną kunigą šv. Joną Avilietį ir XII amžiuje gyvenusią vokietę vienuolę šv. Hildegardą Bingenietę. Tarp koncelebrantų buvo 262 Sinodo Tėvai kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai iš kurių 103 atstovavo Europai, 63 Pietų ir Šiaurės Amerikai, 39 Azijai ir 7 Okeanijai. Keturiasdešimt šių delegatų paskyrė tiesiogiai Vyskupų Sinodo asamblėją sušaukęs popiežius Benediktas XVI, o likusiuosius išrinko pasaulyje veikiančios 172 nacionalinės vyskupų konferencijos (Lietuvos episkopatui šioje asamblėjoje atstovauja Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis). Tris savaites truksiantis Vyskupų Sinodas turi ir ekumeninį pobūdį, nes jame svečių teisėmis dalyvauja delegatai, atstovaujantys 15 krikščioniškų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių. Sakytoje Sinodo asamblėjos atidarymo šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas pirmiausia pabrėžė, kad jos tema Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui atspindi visos Bažnyčios gyvenimo programinę kryptį, taigi, turi fundamentalią reikšmę kiekvienam jos nariui, kiekvienai šeimai, tikinčiųjų bendruomenei ir visoms bažnytinėms institucijoms. Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų. Ištikimi šiam Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymui jo mokiniai ėjo į visą pasaulį, skelbė Gerąją Naujieną, visur steigė krikščionių bendruomenes, priminė popiežius Benediktas XVI. Jis nurodė istorinį anglosaksų, slavų tautų evangelizavimą Europoje (paskutinės krikščionybę priėmė baltų gentys M. B.), Evangelijos sklaidą Amerikos žemyne, vėlesnes misijas Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Naują pastoracinį ir dvasinį dinamizmą šiai misijų plėtrai suteikė prieš penkis dešimtmečius vykęs Vatikano II Susirinkimas, kuris Bažnyčios evangelizavimo pastangas padalino į dvi šakas. Viena yra tradicinė Missio ad Gentes, tai yra Evangelijos skelbimas tiems, kurie jos dar negirdėjo ir dar nepažįsta Kristaus bei Jo išganančios žinios. O kitą kryptį naująjį evangelizavimą lėmė išsiplėtojęs sekuliarizmas ir ji skirta tiems, kurie buvo krikštyti, tačiau nutolo nuo Bažnyčios ir savo gyvenime nebesivadovauja krikščionišku mokymu. Kaip tik pastarojo uždavinio įgyvendinimui skirta popiežiaus Benedikto XVI atidaryta Vyskupų Sinodo asamblėja, skatinanti nutolusiųjų naują susitikimą su Viešpačiu asmeniniame, šeimos ir visuomenės gyvenime, suteikianti jam prasmę, ramybę, viltį ir džiaugsmą. Šventasis Tėvas patvirtino, kad susitelkimas į naująją evangelizaciją neturi menkinti tradicinių misijų ad gentes pastangų, nes šie aspektai vienas kitą papildo ir praturtina. Santuokos ir šventumo svarba Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitiniuose nemažai kalbėta apie šeimą ir santuoką. Šventasis Tėvas homilijoje teisėtai pripažino, jog labai tinkama proga tai susieti su naujosios evangelizacijos uždaviniu, kadangi dabartinės tikėjimo ir šeimos gyvenimo krizės vyksta tuo pačiu metu ir yra tarpusavyje susijusios. Sakramentinė vyro ir moters santuoka yra Evangelija pati savyje, Geroji Naujiena šiandienos pasauliui, ypač nukrikščionėjusiai jo daliai, pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Santuoka, kaip ištikima ir neišardoma meilės sąjunga, remiasi vieno ir triasmenio Dievo, kuris Kristuje mus ištikimai mylėjo net iki Kryžiaus aukos, malonėje. Šitaip suvokdami to sakramentinio ryšio tiesą, mes su skausmu regime kitą realybę: daugybę nelaimingų, suirusių santuokų, su sunkiomis pasekmėmis jų nariams, ypač jaunosioms atžaloms. Todėl, kaip Bažnyčia nuolat moko bei liudija, santuoka yra pašaukta būti ne tik naujojo evangelizavimo objektu, bet ir subjektu, esminiu veiksniu, aiškino Šventasis Tėvas. Taip tik tokiai užduočiai šeimas turi burti vyskupijų ir parapijų bendruomenės, katalikiški sąjūdžiai ir asociacijos. Kita svarbi paskata naujajam evangelizavimui yra visuotinis pašaukimas į šventumą. Šventieji yra tikrieji evangelizacijos veikėjai ir skatintojai savo gyvenimo ir veiklos pavyzdžiu, dangiškuoju užtarimu ir globa. Atsakingas ir dosnus triūsas misijose, kartais iki kankinystės aukos, davė Bažnyčiai daug šventų vyrų ir moterų, ir jie atskleidžia Evangelijos grožį net ir tiems, kurie yra abejingi ar net priešiški krikščionybei. Tai juntama ne tik nekrikščioniškuose, bei ir jau nukrikščionėjusiuose kraštuose. Šventumas nėra atribotas kultūrinių-socialinių, politinių arba religinių barjerų, sakė popiežius Benediktas XVI. Tai meilės ir tiesos kalba, kuri suprantama visiems geros valios žmonėms ir traukia juos prie Jėzaus Kristaus neišsemiamo naujojo gyvenimo šaltinio. Kaip tik tokio evangelinio šventumo pavyzdžiai yra spalio 7 dieną Šventojo Tėvo paskelbti du Bažnyčios mokytojai, kurių bendras skaičius dabar pasiekė 35. Naujasis Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Avilietis (14991569) buvo ispanas kunigas, Jėzaus Draugijos steigėjo šv. Ignaco ir Bažnyčios mokytojos šv. Teresės Avilietės draugas. Rūpinosi vargšais, norėjo keliauti į užjūrio misijas, bet dėl susidariusių aplinkybių nepaliko gimtosios Ispanijos. Šis žymus pamokslininkas ir mistikas patyrė daug priešiškumo, buvo apkaltintas erezija ir Inkvizicijos teismo įkalintas, bet vėliau išteisintas. Tose kančiose dar intensyviau suvokė Dievo meilės ir Jėzaus artumo svarbą, apie tai rašė garsiuose teologiniuose traktatuose. Šis Dievo vyras, suvienijęs savyje nuolatinę maldą ir apaštalinę veiklą, susitelkęs į kandidatų kunigystei rengimo gerinimą, vienuolių ir pasauliečių ugdymą, vaisingai prisidėjo prie savo meto Bažnyčios atnaujinimo, sakė popiežius Benediktas XVI sekmadienio šv. Mišių homilijoje. Anot jo, nauja Bažnyčios mokytoja paskelbta vokietė vienuolė šv. Hildegarda Bingenietė (10981179) daug prisidėjo prie to meto Bažnyčios augimo, panaudojo iš Dievo gautas mistikės dovanas, moterišką jautrumą ir išmintį, nuolankumą dvasiniam autoritetui. Ši žymi filosofė, rašytoja, kompozitorė bei gamtos mokslų atstovė, su kuria tarėsi popiežiai ir vyskupai, karaliai ir princai, mylėjo visą kūriniją, bet pirmiausia rodė karštą ir ištikimą meilę Kristui ir Bažnyčiai. Baigdamas homiliją jis naujajam evangelizavimui skirtą Vyskupų Sinodą patikėjo užtarimui visų šventųjų bendruomenės, ypač didžiųjų evangelizatorių, tarp kurių yra ir palaimintasis Jonas Paulius II, kurio ilgas pontifikatas buvo naujosios evangelizacijos pavyzdys. Galiausiai popiežius Benediktas XVI meldė Švč. Mergelės Marijos, vadinamos Naujosios evangelizacijos žvaigžde, globos, kad su jos pagalba būtų gauta Šventosios Dvasios malonių Sinodo asamblėjai, kuri taptų vaisinga Bažnyčios žengimui į priekį. (Apie spalio 11 dieną popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamą Tikėjimo metų atidarymą bus rašoma kitame XXI amžiaus numeryje)
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |