Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuviškos anomalijos

Gintaras Visockas

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi. Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame, kad kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų, ir mažėja gretos tų, kurie uždirba minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka. Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, gretos pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008–2012 metų Seimą buvo patekę 40 parlamentarų milijonierių. O į naująjį, kuris pradės dirbti dar šį rudenį, pretenduoja net apie 150 milijonierių. Taigi galima daryti prielaidą, jog naujajame Seime milijonierių bus dar daugiau. Beje, daugiausia milijonierių turi Socialdemokratų, Darbo ir Artūro Zuoko partijos, bet Lietuva juk nedžiūgauja girdėdama apie gausėjančias milijonierių gretas. Ir negali džiūgauti, nes milijonierių gretų augimas – geras dalykas tik tuomet, kai šalyje daugėja turtingųjų ir mažėja bedarbių, skurstančiųjų, minimalųjį atlygį uždirbančiųjų ir svajojančių apie galimybę išvykti į užsienį ieškoti skalsesnės duonos. Būtent tokios proporcijos bylotų apie valstybės brandumą. Lietuva nėra pažangiai sutvarkyta valstybė: gausėjant milijonierių gretoms čia daugėja skurstančių, badaujančių, vargstančių bei emigruoti trokštančių žmonių.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis turi keletą duomenų, kurie leidžia Lietuvą gretinti su kaimyninėmis valstybėmis ir susidaryti aiškesnę nuomonę apie lietuviškųjų nenormalumų priežastis. Tad pirmiausia pateikime klausimą, kodėl iš Lietuvos taip gausiai emigruojama. Įspūdis toks, kad Lietuvoje siautėtų karas, maras ar badas. Betgi taip nėra. Net ir ekonominė krizė Lietuvai smogė ne pačiu skaudžiausiu būdu. Emigracijos priežasčių reikėtų ieškoti visai kitur. Paprasčiausiai Lietuvai trūksta veiksmų, kurie civilizuotame demokratiniame pasaulyje įvardinami kaip „socialinis jautrumas“ arba „socialinis solidarumas“. Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, apie 60 proc. iš Lietuvos emigravusiųjų prieš išvykdami turėjo pastovų arba laikiną darbą. Dar 20 proc. emigravusiųjų gretas sudarė būtent tie jaunuoliai ir merginos, kurie Lietuvoje baigė mokslus bendrojo lavinimo mokyklose bei universitetuose ir išvyko į užsienį ieškoti ne tik darbo, bet ir patirties, perspektyvų. Ir tik 20 proc. emigravusiųjų sudarė būtent bedarbiai, gyvenantys socialinių pašalpų dėka. Tad atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog didžioji emigranto kelią pasirinkusiųjų Lietuvos piliečių dalis vis dėlto užsiėmimą turėjo. Emigravusiųjų gretose – ir ministerijų tarnautojai, ir mokytojai, ir kariškiai. Ši aplinkybė leidžia, pasak prof. dr. B.Gruževskio, manyti, jog iš Lietuvos bėgama pirmiausia dėl per mažų atlyginimų. Bendraudamas su Lietuvos jaunuomene jis įsitikino, kad net ir darbo patirties neturintys vaikinai ir merginos nori uždirbti į rankas daugiau nei tūkstantį litų. Už 800 litų atlygį jie nenori plėšytis. Esama net tokių jaunų žmonių, kurie į piniginę kas mėnesį norėtų įsidėti pusantro tūkstančio litų dydžio atlyginimą. Tad ką bekalbėti apie tuos, kurie turi darbo įgūdžių, patirties, profesinių žinių? Taigi iš Lietuvos darbingo amžiaus žmones pirmiausia veja ne nedarbas, o maži uždarbiai.

Dar viena emigraciją skatinanti priežastis – daug blogo atnešusi aukštojo mokslo reforma. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog valstybė vargu ar išsivers be mokamo aukštojo mokslo. Bet šis klausimas Lietuvoje iškeltas pačiu nepalankiausiu metu ir pačiomis grubiausiomis formomis, paniekinant bet kokius solidarumo principus. Apie mokslus svajojančiai jaunuomenei buvo pasakyta: „Mokslas – brangus malonumas“. Studijuoti trokštantiems Lietuvos piliečiams nieko kito nebeliko, kaip skaičiuoti, kas yra naudingiau. Labai greitai paaiškėjo, kad mokslas Didžiosios Britanijos, Danijos, Vokietijos aukštosiose mokyklose – ir pigesnis, ir kokybiškesnis, ir didesnės perspektyvos įsidarbinti užsienio firmose, ir sulaukti solidžių atlyginimų.

Pasak prof. dr. B. Gruževskio, niekas nesiginčija, kad 2008–2011 metais Lietuvą, kaip ir visą Europos Sąjungą, ištiko didelė ekonominė-finansinė krizė, todėl emigracija neturėtų nieko stebinti. Natūralu, kad žmonės ieško, kur galėtų daugiau užsidirbti. Stebina tik itin dideli Lietuvos emigracijos tempai. Palyginkime Lietuvos emigrantų srautus kad ir su Latvijos bei Estijos tempais. Šios mūsų kaimynės taip pat negalėjo pasigirti įspūdingais ekonominiais rezultatais, bet iš Estijos ir Latvijos uždarbiauti svetur išvykdavo kur kas mažiau emigrantų nei iš Lietuvos. Štai keletas įspūdingų skaičių: 2008-aisiais iš Lietuvos emigravo 17 tūkst., iš Latvijos – 6 tūkst., iš Estijos – 4 tūkst. žmonių. Žinoma, šie pliki skaičiai neatspindi realios padėties, nes Estija ir Latvija – mažesnės už Lietuvą. Ir vis dėlto šiuos duomenis palyginti įmanoma, jei skaičiuosime, kiek emigrantų tenka šimtui tūkstančių gyventojų. Jei pasirinksime būtent tokį skaičiavimo metodą, turėsime nerimą keliančius faktus – iš Estijos ir Latvijos tada emigravo du kartus mažiau nei iš Lietuvos, nors ekonominė padėtis mūsų šalyje ne vienerius metus iš eilės buvo kur kas džiugesnė nei kitose dviejose Baltijos šalyse. 2007 metais Lietuvos ekonomika augo spačiausiai iš šių valstybių. 2008-aisiais Estijos ir Latvijos bendrasis vidaus produktas jau smuko, jis buvo pažymėtas minuso ženklu, o Lietuvos BVP dar augo 2–3 proc. Ir vis tiek iš Lietuvos – gausiausi emigracijos srautai. Prof. dr. B. Gruževskis sako negalintis paaiškinti, kodėl Lietuvoje – tokie paradoksai, tačiau viena iš pagrindinių priežasčių, jo manymu, – socialinio solidarumo stoka. Darbo ir socialinių santykių instituto vadovo įsitikinimu, Latvijoje ir Estijoje būta daugiau socialinio jautrumo, todėl ten emigracija – minimali. Gausios emigracijos priežasčių derėtų pirmiausia ieškoti neteisingai sukonstruotoje valstybės sanklodoje. Kaip Lietuva sureguliavo nedarbo draudimo reikalus? Krizės metu estai padidino išmokas bedarbiams, Lietuva – sumažino. Lietuvoje nedarbas augo, o bedarbių pašalpas gaunančiųjų – mažėjo. Estijoje ir Latvijoje – priešingai. Taigi Lietuvos valstybės sprendimas taupyti bedarbių ir skurstančiųjų sąskaita buvo tarsi smūgis žemiau juostos: socialinės išmokos pradedamos mažinti būtent tuomet, kai jų labiausiai reikia. Todėl lietuvių emigracijos skaičiai dabar tapo visiškai, nepalyginamai didesni.

O čia – dar vienas europietiškas socialinio solidarumo pavyzdys. Vokietijoje ekonominis sąstingis siautėjo net ilgiau nei Lietuvoje, bet ženkliai smunkant ekonomikai nedarbas Vokietijoje beveik neaugo, o nedarbas krizės metu padidėjo tik keliais procentais. Vokietijos įmonių, firmų ir koncernų vadovybė buvo solidari su tais, kurie uždirba mažiausiai. Jei mažino atlyginimus darbininkams, valytojoms, tai mažino ir generalinių direktorių, valdybų pirmininkų bei akcininkų uždarbius. Beje, mažino savuosius uždarbius ženkliau, kad tik nereikėtų atleisti daug darbuotojų. Vokietijos verslininkai be įtikinėjimų suprato: jei jau šalį užpuolusios ekonominės negandos, šia naštą būtina pasidalinti visiems po lygiai (gal net gaunantys didesnius atlyginimus pasiėmė didesnę jos dalį nei mažiau uždirbantieji). Lietuvoje verslininkai nebuvo tokie solidarūs. Kai kurie net pasinaudojo krizės sąlygomis, kad galėtų atleisti kuo daugiau darbuotojų, kad patiems nereikėtų stipriai susiveržti diržų. Lietuvos valdžia nesugebėjo sureguliuoti šios konfliktinės situacijos, ir nedarbas Lietuvoje krizės metais padidėjo net tris kartus. Atkreipkime dėmesį: darbo neturinčiųjų Vokietijoje padaugėjo vos keliais procentais, Lietuvoje – keletą kartų. Žinoma, sunku lyginti, nes Vokietija – turtingesnė, labiau patyrusi, bet tuo galima drąsiai tvirtinti, jog socialinio solidarumo bei jautrumo ten būta daugiau nei Lietuvoje. Ir tai – ne tik verslininkų, bet ir valdžios nuopelnas. Prof. dr. B. Gruževskio įsitikinimu, viskam reikalingos ribos ir saikas, ypač – socialinei atskirčiai. Lietuva ir čia pirmauja. Mažiausi ir didžiausi atlyginimai mūsų šalyje skiriasi net 7,3 karto, o Europos Sąjungos vidurkis – tik penki kartai. Kai kuriais atvejais šis skirtumas Lietuvoje padidėja net iki 10–12 kartų. O ten, kur tokios proporcijos, – ir socialinė įtampa, ir nepasitenkinimas sava valstybe, ypač kai valdžia vengia įvesti progresinius mokesčius. Jei valstybė turtinga, progresiniai mokesčiai nėra ypač svarbus dalykas. Jie reikalingi pirmiausia ekonominio sunkmečio metais ir ne tiek dėl labai apčiuopiamos naudos, kiek dėl socialinio solidarumo jausmo, bylojančio, jog visi gyventojai maždaug vienodai draugiškai dalinasi ir džiaugsmais, ir negandomis. Tai – tarsi aksioma, nereikalaujanti jokių įrodinėjimų: kuo didesnis skurdas, tuo didesni progresiniai mokesčiai. Kai visuomenė tampa labiau pasiturinčia, progresinių mokesčių poreikis sumažėja iki minimumo. Lietuvoje šio jausmo kaip tik ir trūksta. O kai nesivadovaujama solidarumo taisyklėmis, visuomenė pradeda sirgti pačiomis pavojingiausiomis ligomis. Jei norime, kad Lietuva normaliai gyvuotų, privalome turėti maždaug pusantro milijono dirbančiųjų. Dabar teturime tik vieną milijoną ir tris šimtus tūkstančių. Taigi nedarbo lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje ES – 13 proc., todėl nenuostabu, kad Lietuvos valdžia mažina pinigus, skiramus sveikatos apsaugai, švietimui ar teisėtvarkai, tačiau labai svarbu, kaip mažina. Protinga valdžia mažina taip, kad nenukentėtų kokybė. Primityvi valdžia kerta iš peties, kad net „skiedros laksto“.

Lietuva taip pat jau priskirtina ir prie labiausiai senstančių visuomenių. Sensta visa Vakarų civilizacija – JAV, Vokietija, Japonija ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija. Lietuvoje senėjimo procesai – patys dinamiškiausi. Seniausia tauta Europoje – italai. Demografinis senatvės indeksas čia – 100 vaikų prieš 200 senyvo amžiaus žmonių. Šis skaičius reiškia, kad šimtui vaikų Italijoje tenka net 200 senelių, kurių amžius – daugiau nei 60 metų. Lietuva dar prieš keletą metų turėjo ne itin blogus rodiklius: 100 vaikų teko 134 seneliai. Užtat mūsų senėjimo pagreitis per 2006–2011 metus tapo vienu iš didžiausių – net 18,3 proc. Estai nei jaunėja, nei sensta. Latvijoje šis pagreitis – 7,7 proc. Lenkijoje – 9,7 proc. Italijoje – 2,9 proc. Graikijoje – 3,9. Vokietijos senėjimo tendencijos – labai pesimistiškos. Ten pagreitis – net 13,2 proc., bet Lietuvoje žmonės sensta dar sparčiau. Šis rodiklis kenkia ir kitiems gyvybiškai svarbiems rodikliams – labiausiai mažėja darbingo amžiaus žmonių grupė, o iš darbingo amžiaus žmonių realiai dirba tik 60 proc. Ne tokia jau maža darbingo amžiaus žmonių grupė pririšta prie socialinių išmokų. Tai – vadinamieji skurdo spąstai. Socialinės išmokos – labai mažos. Jos neleidžia nei lengviau atsipūsti, nei oriai jaustis, bet žmonės prie jų pripranta, ir ilgainiui juos pradeda tenkinti išlaikytinių statusas. Taigi Lietuva kol kas linkusi pirmauti kaip labiausiai emigruojanti ir senstanti tauta. Ir į šią nepavydėtiną situaciją ji įklimpusi, pasak prof. dr. B. Gruževskio, pirmiausia dėl to, kad šalies vadovybė nesivadovauja socialinio solidarumo ir jautrumo pricipais, įpareigojančiais padėti labiausiai skurstantiems turtingiausiai gyvenančiųjų sąskaita.

© 2012 „XXI amžius“