Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Netvarka valstybėje – sunki visuomenės našta, o išsivadavimas yra dorų žmonių valioje

Antanas PETRIKONIS

Lietuvių tautos ir visos Lietuvos visuomenės šiandieninės nelaimės yra 1940 metų SSRS Lietuvos Respublikos okupacijos pasekmė. Okupantai dar iki okupacijos buvo paruošę detalų lietuvių tautos sunaikinimo planą, kuriame numatė visus įmanomus atvejus. Nors Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940) buvo pasiekusi stulbinančių pasiekimų valstybės atkūrimo veikloje, tačiau po 120 metų Rusijos carų valdžios lietuvių naikinimo buvo nerealu per 22 metus visiškai konsoliduoti tautą. Bet šioje srityje pasiektas rezultatas vis dėlto buvo akivaizdus. Prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai ir sugrąžinus karo pradžioje į Rusiją pasitraukusius Lietuvos išdavikus tęsti lietuvių tautos naikinimą, Lietuvos partizanai po Antrojo pasaulinio karo ginklu kovėsi su okupantais ir išdavikais net dešimt metų. Kolaborantai dabar žudė visai nejausdami ir nebijodami atsakomybės – vyko savotiškos varžybos dėl žiaurumo rekordų, kurios tęsėsi kelis dešimtmečius, o rekordinio žiaurumo pasekmės – vis dar net jaunų žmonių pažeista psichinė būklė.

Lietuvos patriotams 1987 metais ryžtingai išėjus iš pogrindinės antiokupacinės  kovos ir pradėjus viešą išsivadavimo veiklą, komunistai toliau persekiojo patriotus drąsuolius, bandydami sutramdyti tautos polėkį į laisvę, bet greitai įsitikinę, kad SSRS pamatai byra, nusprendė gelbėtis – prisišliejo prie Sąjūdžio. Jie skundėsi nukentėję nuo jų pačių sukurtos ir jiems patiems ištikimiausios smurtinės institucijos – KGB. Tauta buvo santūri – nebuvo nei vieno keršto atvejo, atleido baisius nusikaltimus be jokių sąlygų, tikėdamasi, kad bus supratimas ir įsiviešpataus tyras nuoširdumas, vyks kūrybingas Lietuvos atkūrimas, taikus gyvenimas dvasinėje vienybėje. Nesuprato. O gal nužmogėjimas sujaukė komunistų protus. Komunistai, pasijutę nevaržomi praeities nusikaltimų, skverbėsi į valstybės širdį ir valdymo sistemą, skubiai savinosi valstybinį turtą, paversdami jį privačia nuosavybe. Komunistus vienijo okupacinio meto nusikaltimai lietuvių tautai, vilos, pirtys, medžioklių plotai. Jie stengėsi neleisti visuomenei atsipeikėti nuo okupacinės baimės, trukdė dvasinį išsivadavimą iš vergiškos būklės, visuomet pabrėždami materialinę egzistencijos svarbą be praeities ir moralės. Mokyklos vis dar liko izoliuotos nuo patriotinio mąstymo dvasios, kvėpavo žalingu komunistiniu „dvoku“. Komunistai nepaleido savo žudynėmis vainikuotos, agresyvios partijos, bet pervardijo į LDDP, o išzondavę padėtį perkrikštijo ją į LSDP – nuo tada veikla oficialiai vyksta svetimu vardu. Išlikimo dėlei ir veiklos efektyvumui, komunistai pasirinko ir kitas partijas: vieni viešai, kiti taip ir liko nežinomi. Lietuvių tauta ir visa Lietuvos visuomenė du dešimtmečius Seimo rinkimuose tarsi žaidė loteriją ir vis pralošdavo – nebuvo vienybės. Buvo bandymų protestuoti dėl neteisingumo Lietuvoje, bet nepripažįstantys sąžinės jausmo nereagavo, o suprantantys negatyvią netvarkos reikšmę buvo bejėgiai ką nors pakeisti.

Šios kadencijos Seimo sudėtis labai marga, tačiau, kiek pasiekia informacijos, yra atvejų, kai Seimo sprendimai nesiderina su Lietuvos visuomenės padėtimi ir valstybės būtinybe. Ant komunistinio pamato sukurta Lietuvos žiniasklaida šališka, todėl neskyrė dėmesio Seimo moraliniams ir teisiniams nukrypimams. Kaip sename patefone įstrigusi plokštelė kartoja vis tą patį įrašą, taip žiniasklaida, priešiška lietuvių vieningumui, stengiasi išsakyti subjektyvią nuomonę apie Andriaus Kubiliaus asmenybę ir jo Vyriausybės veiklą, lyg nesuderintą su visuomenės padėtimi. Paprasti piliečiai, kuriuos pasiekia žiniasklaidos informacija, susiformavo negatyvų A. Kubiliaus įvaizdį, bet nesunku pastebėti informacijos šališkumą. Aktyviai sekantys žiniasklaidą pastebėjo iškreipimų, kartais neturinčių rimto pagrindo. Per medijos skiriamas kelias minutes dešinieji negali detaliai išaiškinti nei klaidų esmės, nei paneigti sąmoningos dezinformacijos atvejų. Būtų neprotinga nepripažinti A. Kubiliaus klaidų, bet kuo sudėtingesnė, nestabilesnė padėtis, kurioje veikia asmuo, ir kuo didesnė jo atsakomybė, tuo realesnė klaidos galimybė. Reikėtų priminti, kad vadovauti koalicinei vyriausybei sunkiau negu mažumos. Koalicija veikia solidariai, bet kiekvienas koalicijos narys yra savo partijos patriotas ir gina jos interesus, nors ieško kompromiso dėl valstybės.

Taigi visi gerai žino, kad aukštosiose Lietuvos valstybės institucijose daug netvarkos – ir pačioje Lietuvoje jos ne mažiau. Vargas sąžiningiems ir kuriantiems žmonėms, bet esant tokiai situacijai nesąžiningi ir prie jų prisišlieję apsukrieji nelieka tuščiomis kišenėmis. Dabar Lietuvoje visose srityse „daromi“ nelegalūs pinigai, tik sumos skirtingos. Žmonės tarpusavyje su neslepiama pagieža daug kalba apie padėtį Lietuvoje, o jų gyvenime jaučiamas nusivylimas, gebėjimas prisitaikyti, savižudiškas kantrumas, – tai visuomenės skaudžios nelaisvės traumų atspindys. Žmonės dar prislėgti dabarties netikrumo, drąsos proveržiai varžomi vidinės baimės – valstybėje nėra institucijos, kuria galima visiškai pasitikėti, nes visur jaučiama praeities dvasia. Visuomenė prarado viltį, kad gali turėti įtakos pokyčiams ir nesąmoningai laukdama prašo, gal kartais reikalauja, kad būtų palengvinta jų egzistencija. Šia padėtimi suspėja pasinaudoti ir nedorėliai. Daug dešimtmečių komunistai labai žiauriai treniravo skurdžius, kokiais pavertė protingus, sąžiningus, darbščius žmones. Ištikimybę prisiekę okupantams, o dabar dešimt dvidešimt metų Seime sėdėdami niekina okupacijos aukas ir tyčiojasi iš dvasinio tautos skurdo. Seni žmonės net nesvajoja apie gėrį, o pasakoja apie kančias, kiek jie išvargo. Iš esamos Lietuvoje padėties nelengva rasti išeitį, nes dauguma nusivylę ir nebepasitiki savimi, net abejoja, ar gyvena savo Lietuvoje, iš kurios juos ar jų tėvus, senelius kaip naikinamus gyvulius trėmė, kad Sibire numarintų badu ir šalčiu ar nepakeliamu darbu, negydomomis ligomis, o dabar komunistai ar jų palikuonys iš tautos skurdo susikrovė sau milijonus. Jie tyčiojasi iš tautos, šmeiždami jos praeities kančias, vargus, fizinį ir dvasinį skausmą.

Lietuvos gyventojų skaičius mažėja. Daug jaunų, kūrybingų, įgijusių gerą specialybę išvyksta iš Lietuvos. Bet jei Lietuvoje bus įvesta tvarka, neabejotinai daug kas grįš, nes didžioji išvykusiųjų dalis negalėjo pakęsti neteisingumo, netvarkos, amoralumo, žeidžiančio žmogaus orumą, nematė ateities. Būtina priminti baisų skaudulį – istorinę tautos nelaimę, – tai girtuokliaujantys ir gaminantys nelegaliai alkoholinius gėrimus, narkomanai ir narkotikų gamintojai ar kontrabandininkai, rūkaliai, ypač 12–15 metų paaugliai – paminėtų asmenų kategorija yra potencialūs kandidatai į valstybės išlaikytinius, ligoninių lovų užėmėjus bei poliklinikų lankytojus. Tokie yra didelė visuomenės našta šiandien, o jeigu situacija nesikeis, našta didės. Tačiau su jais žūsta Nobelio premijos laureatai, asmenybės, galinčios pakeisti per okupacijos dešimtmečius komunistų išnaikiną tautos potencialą. Tautos ir visos visuomenės sveikatingumu labai susirūpinę pavieniai asmenys ir organizacijos, bet ne Seimas, o švietimo problemos ne mažiau skausmo teikia doriems žmonėms. Vilniaus miesto meras, giliai susirūpinęs vaikų sveikata, pasielgė išmintingai, uždrausdamas paaugliams viešai rūkyti. Neįsigilinus į draudimo esmę, rodos, reikėtų jį apdovanoti, bet prekiaujantys tabako gaminiais iš džiaugsmo trina delnus – padaugės pirkėjų. Paaugliams rūkyti – galima, o uždraustas vaisius – saldus. Reikia, kad meras nematytų rūkančių vaikų, reikia mokėti pateikti blogį vietoj gėrio, – nors yra teisingumu nepatenkintų, bet teismas suprato klastingą draudimą.

Dori ir sąmoningi piliečiai gali pakeisti padėtį Seime, jei nori gyventi geriau, o tai reiškia ir geresnį gyvenimą visoje Lietuvos Respublikoje. Kad tai įvyktų, būtina įvykdyti sąlygą: pasirinkti partiją, kurioje daugiausia narių, siekusių išsivadavimo iš okupacijos, ir mažiausiai milijonierių. Partiją, kuri sunkiausiu krizės metu – ne pirmą kartą – nepasimetė, nesužlugdė valstybės, rado, nors labai skausmingą, tačiau būtiną ir teisingą sprendimą, kad dabar būtų galima kurti stabilią ir visiems geresnę padėtį. Kad būtų pasiektas esminis pagerėjimas, būtina protinga, griežta ir sąžininga reforma, nes kitaip valstybės kapitalas nelegaliai, kaip dabar, per pinigų „plovyklą“, pateks į privačias sąskaitas, visuomenė skurs toliau, o milijonierių daugės, ir jie taps akiplėšiškesni, todėl kontrolė būtina visose srityse. Reformoms vykdyti tinkamiausia partija yra TS-LKD (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija), turinti valią ir įgūdžius veikti, intelektualinį potencialą ir siekianti dvasinio tobulumo. Iš solidaus partijų skaičiaus, iš ištikimų Lietuvai ir visuomenei, kritiniu momentu galinčių aukotis žmonių sudaryta koalicija sugebės įvesti tvarką valstybėje ir turėdama nuolatinį dalykišką ryšį su visuomene reaguos į jos nuomonę – visuomenėje glūdi išmintis, bet ja reikia sąžiningai naudotis. Negalima absoliučiai paneigti negatyvių reiškinių partijoje – viskas idealu nebūna, – bet jos veikla tobulėja. Apsisprendžiant dėl balsavimo nereikia tikėti konkuruojančių partijų aiškinimais – jų tikslas būti Seime, o būdus pasirenka patys.

Nors daroma daug, kad visuomenė užmirštų tragišką Lietuvos XX amžiaus istoriją ir didžiulę netektį, dori piliečiai neužmiršo, kas išdavė Lietuvą, nuskurdino tautą, nužemino jos orumą, pamynė tautos istorinę šlovę. Kas melu ir apgaule, prisidengdami privatizacija, grobė turtą, žemę, o vėliau skaudino žmonių širdis žaisdami patriotiniais jausmais, viešose oratorių kalbose, neva jie susirūpinę, kad užsieniečiai išpirks Lietuvos žemę. Taip, tai tiesa ir vienas skaudžiausių klausimų, bet rūpesčio dėl žemės esmė buvo po rinkimų skraiste. Lietuvoje dar nebuvo galimybės sąžiningai susikrauti milijoninius turtus, o praturtėti apgaulės būdu buvo tikrai daug progų. Dabartinė padėtis labai palanki kraunantiems turtą visuomenės darbo rezultatų sąskaita. Parlamentas – Lietuvos Respublikos Seimas – neturi būti nei prieglauda nesąžiningiems, nei prieglobstis nelojaliems Lietuvai, o šį kilnų siekį gali paversti realybe dori, sąžiningi žmonės, kurie, būdami nusivylę, visiškai nebalsavo, nes manė, jog neturi galios išsirinkti tinkamą valdžią. Tačiau žmonės, siekiantys tikslo, balsavimu Seimo rinkimuose gali pagerinti padėtį Lietuvoje.

© 2012 „XXI amžius“