|
Tautinės vertybės kelrodė žvaigždė kuriant Lietuvos valstybę
Albinas Vaičiūnas
Pastaruoju metu vis mažiau kalbama apie tautines vertybes, vis daugiau akcentuojamas pilietiškumas. Net ir mūsų Konstitucijoje žodis ,,tauta retai vartojamas.
Reikia nuolat prisiminti, kad Europos valstybės, išskyrus vieną kitą išimtį, kūrėsi tautiškumo pagrindu. Lietuvių tauta, pirmoji iš baltų kraštų sukūrusi savo valstybę, neilgai tebuvo savarankiška per sutartis ir sąjungas su Lenkija prarado tautinės valstybės savastį, o carinė Rusija, į kurią buvo įjungta Lietuva, buvo pasiryžusi visai sunaikinti lietuvių tautą. Tik po 120 metų nelaisvės Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Mūsų didieji Tautos vyrai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Stasys Šilingas ir kiti atkakliai puoselėjo tautines idėjas ir kūrė nepriklausomą Lietuvą. Deja, jeigu J. Basanavičiaus nuopelnus retai kas drįsta ginčyti (greičiausiai dėl to, kad jis mirė tik susikūrus nepriklausomai valstybei), tai A. Smetona yra nepelnytai puldinėjamas, o S. Šilingą apskritai stengiamasi pamiršti, nors jo indėlis į nepriklausomybės atkūrimą yra tikrai didelis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Šilingas parašė ,,Gintarinę deklaraciją dėl Rusijos, Lenkijos ir Prūsijos valdomų lietuvių žemių sujungimo į vieną valstybę. Kartu su A. Smetona jis paskelbė atsišaukimą į lietuvių visuomenę, išleido pirmąjį lietuvių rašytojų almanachą ,,Pirmasai baras, steigė lietuviškas mokyklas Rusijoje, buvo Lietuvių tautos tarybos Rusijoje pirmininkas. Nepriklausomoje Lietuvoje ėjo valstybės tarybos primininko pareigas, buvo Lietuvos seimo narys ir teisingumo ministras. Šiandien kaip niekad aktualus jo ,,Testamentas Lietuvai, kuriame rašoma: ,,Tauta pasiekia ko trokšta, kai moka ir gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo žodį pasako laiku. Sovietmečiu daugiau kaip dvidešimt metų lageriuose praleidęs S. Šilingas iki šiol nėra deramai pagerbtas ir įvertintas.
Tik neturint tikros tautinės savigarbos gali atsitikti tokie dalykai, kaip kad niekuo nepagrįstas prezidento A. Brazausko garbinimas. Rugsėjo pabaigoje, minint A. Brazausko 80-metį, visais žiniasklaidos kanalais velionis buvo vadinamas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Išties, nejau nebemokame suskaičiuoti iki keturių? A. Brazausko garbintojai turbūt pamiršo, kad nepriklausomybė Lietuvoje buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d., o pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas buvo A. Smetona, o po jo dar buvo A. Stulginskis ir K. Grinius. Jeigu brutalios jėgos 1940 metais Lietuva buvo okupuota, tai dar nereiškia, kad mes turime savo nepriklausomybę skaičiuoti nuo 1990 metų ir pamiršti prieškario Lietuvos prezidentus dabartinė nepriklausomybė yra pirmosios tęsinys, tad ir prezidentai turi būti skaičiuojami nuo 1918 metų. Teisus buvo mons. A. Svarinskas, teigęs, kad okupantai visokiais būdais slopino tautiškumo apraiškas. Kai kurie žmonės iki šiol svarbiausiu Lietuvos istorijos šaltiniu laiko sovietmečio istorijos vadovėlius, kuriuose tautiškumas vadinamas ,,buržuaziniu nacionalizmu, o tautines vertybes puoselėję politikai ,,fašistais. Šiltuose postuose sutūpę šių dienų politologai su panieka atsiliepia apie prieškario Lietuvos politiką, smerkia tragiškomis istorijos dienomis bandžiusius Lietuvą gelbėti Lietuvos politikus. Gal todėl kai kurie mokslo ir kultūros veikėjai pasmerkė J. Brazaičio palaikų Lietuvoje perlaidojimą! Nedaug trūksta, kad ir pokario partizanų kovos būtų pradėtos viešai smerkti, nes tylomis tai jau seniai daroma. Tik tautines vertybes suvokiantis ir puoselėjantis žmogus gali nepasimesti šiuolaikinėje informacijos jūroje, nepasiduoti žiniasklaidos įtakai ir drąsiai kurti ateitį bei kovoti už Lietuvą.
© 2012 XXI amžius
|