Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Vatikanas ir Interpolas: kova su organizuotu nusikalstamumu ir jo prevencija

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina naująją Interpolo vadovę Prancūzijos kriminalistę Mirej Balestraci, kuri yra pirmoji moteris, išrinkta į šį postą

Vatikano užsienio reikalų ministro arkivyskupo Dominyko Mamberčio kalba Interpolo generalinėje asamblėjoje

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Interpolo generalinės asamblėjos dalyviais

Šventasis Tėvas sveikinasi su Interpolo prezidentu Hu Bun Hui, išrinkta nauja Interpolo organizacijos vadove Mirej Balestraci, Interpolo generaliniu sekretoriumi Ronaldu Nobliu

Interpolo generalinė asamblėja

Globalizacijos įtaka

Bažnyčiai kreipiant ypatingą dėmesį į kovos su organizuotu nusikalstamumu valstybės ir bendruomenių bendradarbiavimo nusikaltimų prevencijoje moralinius aspektus, Šventojo Sosto autoritetinga delegacija dalyvavo Romoje vykusioje Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos (Interpol) 81-oje generalinėje asamblėjoje. Lapkričio 5–8 dienomis vykusiame ministrų lygio susitikime, kuriame 190 šalių vyriausybių nariai aptarė aktualią temą „Iššūkiai policijai šiuolaikinio kriminalinio smurto akivaizdoje“, vieną iš pagrindinių pranešimų skaitė Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministro pareigų atitikmuo) prancūzas arkivyskupas Dominykas Mambertis. Interpolo generalinės asamblėjos dalyvius audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI, kuris pasaulio šalių teisėsaugos ir teisėtvarkos vadovams išsakė prasmingus palinkėjimus.

Kartu su globalizacija įvairioms organizuoto nusikalstamumo formoms įgavus iki šiol neregėtą mastą (vadinamasis transnacionalinis organizuotas nusikalstamumas), iškilus grėsmei šalių, regionų ir visam tarptautiniam stabilumui bei saugumui, policijos bei kitų jėgos struktūrų veiklos strategijos bruožai įgijo platesnio bendradarbiavimo suinteresuotumą, išaugo politinė atsakomybė šioje srityje. Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertų vertinimais, transnacionalinio organizuoto nusikalstamumo veiklos bendrasis pelnas (nelegali prekyba ginklais, narkotikais ir žmonėmis, neteisėti finansiniai sandoriai, „pinigų plovimo“ projektai, teroristinių grupių finansavimas, kibernetiniai nusikaltimai, neregėtai išaugęs kontrabandos mastas ir kt.) sudaro apie 900 milijardų dolerių, arba maždaug dešimtadalį pasaulio tarptautinės prekybos apimties. Pasinaudodami finansine galia, išsiplėtojusia korupcija, nesąžiningu manipuliavimu įstatymų leidybos spragomis, šantažu ir smurtu, kriminaliniai tinklai bando kelti sumaištį teisinėje tvarkoje, daryti įtaką, infiltruoti ar netgi užvaldyti valstybines institucijas (net ir papirkinėdami rinkėjus) bei sužlugdyti skaidrų verslo praktikavimą.

Kriminalinių sindikatų netesėtai sukaupto didžiulio pinigų kiekio „investicijos“ tiesiog apnuodija legalią ekonomiką, pažeidžia finansinę pusiausvyrą, iškreipia įprastus rinkos santykius, suvilioja ištisus pažeidžiamų ir sunkiau besiverčiančių gyventojų sluoksnius, kurie savo vargais ir prisitaikymu prie nusikalstamos „sistemos“ įpročių netgi bando pateisinti dalyvavimą toje nedoroje veikloje, siekdami greičiau išbristi iš skurdo ir praturtėti.

Ryžtingomis teisėsaugos struktūrų priemonėmis svarbu išaiškinti, nubausti ir izoliuoti nusikalstamo pasaulio „autoritetus“, parodant jų veiklos nemoralumą ir pragaištingumą, o konfiskuotas kriminalines lėšas (netgi apdairiai perduotas trečiosioms šalims) išviešinti ir investuoti į socialines programas, sveikatos apsaugą, švietimą bei grąžinti nusikaltimų aukoms. Visoje tarptautinėje bendruomenėje, ypač labiausiai kriminalizuotuose regionuose (kuriems priklauso ir Baltijos kraštai), reikia sutelkti pastangas ir efektyviai atsiliepti į organizuoto nusikalstamumo grėsmę, neretai turinčią ir legityvumo priedangą, ir apsaugoti demokratinės visuomenės gyvenimą, valstybines sienas.

Iššūkis demokratinei visuomenei

Interpolo generalinėje asamblėjoje skaitytame pranešime arkivyskupas D. Mambertis pripažino, kad organizuoto nusikalstamumo išaugimas tapo šiuolaikinio žmonių gyvenimo „dramatiška realybe“. Tai būdinga ne tik kriminalizacijos kiekybinės ir kokybinės plėtros aspektams, bet ir smurto apraiškoms, kadangi stiprėjantis nusikaltėlių agresyvumas bei pasikartojantys žiaurumo incidentai iš tikrųjų kelia vis didesnį nerimą kaip ir išvystytas kriminalinių sindikatų veiklos koordinavimas bei jų tarptautiniai „paktai“, peržengiantys valstybių ribas. Vatikano atstovas, pasiremdamas „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumo“ tvirtinimu, nurodė organizuoto nusikalstamumo plėtrai palankų „tamsiosios politikos“ bendrininkavimą, sukauptus didžiulius nelegalių finansų resursus bei naujųjų technologinių priemonių (kibernetinės erdvės) panaudojimą. Žinoma, demokratinių institucijų tvirtumas, globalizuotoje aplinkoje išaugęs tarptautinis teisinis bendradarbiavimas irgi įgalina efektyviau atsiliepti į minėtas problemas „proporcingu ir atsakingu būdu“ panaudojant visas viešąsias jėgas. Vis dėlto „marginalinis pažeidžiamumas“ išsiplėtojusio nusikalstamumo sąlygomis neigiamai veikia visuomenės ir atskirų gyventojų mentalitetą ir kelia klausimą dėl pilietinio sambūvio pagrindų.

Tokiomis sąlygomis vienas iš svarbiausių uždavinių nusikalstamumo prevencijai yra „vertybių audinio“ palaikymas ir stiprinimas, kadangi jo erozija silpnina pasitikėjimą visomis, net ir teisinėmis valstybės struktūromis. Būtinas teisingumas ir saugumas, anot arkivyskupo D. Mamberčio, turi nuolat remtis „objektyvia etine tvarka“, nes be jos visas įstatymų taikymas lieka tik „juridiniu formalizmu“ be piliečių palankumo juos įgyvendinančiai valdžiai, be jos veiklos patikimumo. Kai įstatymai taikomi be teisingo požiūrio į žmogų, į jo prigimtį, be pagarbos jo asmeniniam orumui ir teisėms, valdžia tampa neįgaliu „gigantu su molinėmis kojomis“. Tik pripažinimas žmogiškojo orumo, kaip antgamtinės vertybės, kuri įrašyta į pačią Dievo sukurto žmogaus prigimtį, leidžia taikant įstatymus siekti tikro objektyvumo su bendrosios gerovės prioritetų.

Jeigu šios atramos pritrūksta, netgi tvirtinimas apie visų lygybę prieš įstatymą kartais gali tapti alibi (pateisinimu) tiesiog akivaizdžiai žmogaus diskriminacijai. Įstatymai tada tampa ne daugelio valios ar grupinių interesų raiška, o manipuliuojamos teisinės institucijos sąskaitų suvedinėjimo įrankiu. Perdėtas ir nesubalansuotas lygybės iškėlimas gali vesti į kitą kraštutinumą – sąlyginai nebaudžiamą individualizmą, kai pretenduojama į savo teises be atsakomybės bendrajam gėriui. Taigi, be moralinių pagrindų, kurie yra svarbesni nei įprastas visuomeninis konsensusas, gali būti diskredituojami tiek įstatymai, tiek juos įgyvendinti turinčios teisinės institucijos, ir tai dabar tampa rimtu iššūkiu pačiam demokratiniam procesui. Vatikano užsienio reikalų ministras priminė, kad teisingo įstatymų veikimo bei taikymo kriterijams reikia priskirti konstitucinę visų valstybės institucijų darną bei kompetencijų atskyrimą, kartu su privalomu jų veiklos ir sprendimų priėmimo skaidrumu, kurių juridinę kontrolę galėtų atlikti nepriklausoma teisėsauga ir laisvos pilietinės, nevyriausybinės organizacijos.

Auklėjimo šeimoje svarba

„Tie, kurie darbuojasi viešojo saugumo institucijose, kokios yra policijos pajėgos, suvokia, jog svarbiausias priešnuodis kiekvienai nusikalstamumo formai yra veiklūs šalies piliečiai, – kalbėjo Interpolo susitikimo dalyviams arkivyskupas D. Mambertis. – Todėl solidarumo tarp piliečių ir tvarkos palaikymo jėgų aljanso sukūrimas yra geriausias bastionas priešintis nusikalstamumui“. Svarbų prevencinį vaidmenį turi švietimas ir auklėjimas, ugdantis pagarbą žmogiškajai gyvybei visuose jos egzistencijos tarpsniuose. Be to, negalima kalbėti apie stipraus ir sklandaus fundamentalių vertybių visuomeninio audinio buvimą, kuris galėtų atremti ekstremalaus smurto provokacijas. Svarbiausias čia turi būti auklėjimas šeimoje, kurioje vaikai realiai patiria savo antgamtinį orumą esant abipusei ir stabiliai tėvų meilei. Tokios patirtys ugdo teisingumo ir atleidimo nuostatas, įtvirtina teisingą dalyvavimą visuomenės gyvenime, kuriam būtų svetimas ir nepakenčiamas bet koks nusižengimas teisinėms normoms.

Vatikano atstovas paminėjo, jog pagarba žmogiškajam orumui, kaip geros visuomenės santvarkos pamatas, turi būti skirta ir tiems, kurie yra pažeidę socialinę tvarką. „Nusikaltėlis, nepriklausomai nuo to, kokį sunkų išpuolį yra įvykdęs, visada lieka žmogumi, apdovanotu teisėmis ir pareigomis, – sakė arkivyskupas D. Mambertis. – Jame lieka Dievo Kūrėjo atvaizdas, nors ir iškreiptas nuodėmės“. Todėl valstybė, įgyvendindama kriminalinių reiškinių prevencijos ir kovos su bet kokiu nusikalstamumu pareigas bei stengdamasi atlyginti kriminalinių veiksmų padarytus nuostolius, turi susilaikyti kiekvienu atveju nuo kankinimų bei kitokio nederamo elgesio su įkalintaisiais praktikos. Kiekvienas teisėtas individualios laisvės apribojimas, siekiant nutraukti nusikalstamą veiklą, niekada neturi žeisti asmens orumo ar paminti žmogaus teisių. Tik taip veikdamos policijos pajėgos bei kitos teisėsaugos institucijos įgis piliečių pagarbą ir pasitikėjimą, galėdamos efektyviai kovoti su nusikalstamumu.

Popiežiaus įžvalgos

Lapkričio 9 dieną surengtoje audiencijoje kreipdamasis į daugiau kaip tūkstantį Interpolo suvažiavimo delegatų, tarp kurių buvo beveik šimtas įvairių pasaulio šalių vidaus reikalų ir teisingumo ministrų, popiežius Benediktas XVI priminė, kad ir Vatikanas nuo 2008 metų yra šios organizacijos narys – Vatikano miesto-valstybės ribose veikia žandarmerijos padalinys, kuris ir priklauso Interpolui. Šventasis Tėvas savo kalboje nuoširdžiai padėkojo šiai tarptautinei policijos organizacijai už veiksmingą paramą užtikrinant jo užsienio apaštalinių kelionių saugumą. Popiežius paminėjo, kad teisėtvarkos struktūrų tarptautinis bendradarbiavimas su reikliu „profesionalizmu ir tarnystės dvasia“ šiandien dar aktualesnis dėl nusikalstamumo globalinės plėtros, kuri stabdo žmonijos pažangą. Ne mažiau svarbus yra už saugumą ir teisingumą atsakingų politikų (ministrų lygio) ir policijos pajėgų vadovų susibūrimas (tam šį kartą ir buvo skirta šiemetinė Interpolo asamblėja, kuri dėl to įvardyta kaip „istorinė“) konstruktyviam ir efektyviam bendradarbiavimui.

Šventasis Tėvas įvardijo Interpolą kaip „tarptautinio saugumo bastioną, kuris užima svarbią vietą įgyvendinant bendrąjį gėrį“, kadangi teisingai visuomenei reikia teisinės tvarkos ir pagarbos įstatymų veikimui, kad būtų užtikrinta jos taikinga ir rami egzistencija. Pats kilęs iš Bavarijos policijos pareigūno šeimos, popiežius Benediktas XVI sakė, jog gerai žino, kad šiems darbuotojams kartais tenka veikti „labai pavojingomis sąlygomis netgi rizikuojant savo gyvybe, kad būtų apsaugotos kitos ir užtikrintas taikus visuomenės kūrimas“. Jis pastebėjo, kad, pasibaigus Šaltajam karui tarp Rytų ir Vakarų blokų, būta vilties dėl realaus saugumo įgyvendinimo globalinėje ir nacionalinėje plotmėje. Nors karinių konfliktų pavojus yra sumažėjęs, bet negirdėtai išsivystė įvairiapusė kriminalinė prievarta, kuri dabar atsakinga už daugumą (šimtus tūkstančių) smurtinių mirčių visame pasaulyje. Organizuoto nusikalstamumo reiškinys, anot Šventojo Tėvo, kai kur tapo toks pavojingas, kad gali destabilizuoti visą visuomeninį gyvenimą ir kelti rimtą iššūkį pačiam valstybinio valdymo primatui (kalbama apie nusikaltėlių grupių įvedamus vadinamuosius „šešėlinius režimus“ kvartalų, savivaldybių, regionų ar net visos šalies mastu, kada įstatymų veikimas praktiškai praranda galią ar labai susilpninamas – M. B.).

Popiežius Benediktas XVI sakė, kad Bažnyčia ir Šventasis Sostas ypač akcentuoja kovą su pavojingiausiomis kriminalinio smurto apraiškomis, kurios kelia grėsmę visam „globaliniu kaimu“ tampančiam pasauliui. Tai – neapykanta, mirtį ir kerštą sėjantis terorizmas bei organizuotas nusikalstamumas. Jei terorizmo išpuolius dažniausiai vykdo ekstremistinės organizacijos su politinėmis užmačiomis ir turimais resursais, tai organizuoto nusikalstamumo nelegalios ir amoralios veiklos tikslas yra kuo didesnio pelno gavimas. Paminėjęs labiausiai pasibjaurėtinas ir pavojingiausias organizuoto nusikalstamumo apraiškas – prostitucijai skirtą prekybą žmonėmis, narkotikų, ginklų, falsifikuotų vaistų, kitų materialinių produktų ar netgi nekaltomis aukomis tapusių žmonių organų prekybą ir kontrabandą – Šventasis Tėvas tai įvardijo kaip naujos vergystės ir barbariškumo formas, kurios paniekina žmogų ir jo orumą. Tai – kriminalinių asmenų ir jų organizacijų nešamas fizinis ir moralinis pažeminimas, kuris, kaip buvo viliamasi, bus nutrauktas po XX amžiaus atneštų ideologinių režimų tragedijų, bet vėl iškilo į paviršių.

Bendra atsakomybė

Paminėjęs, kad bet kokios kriminalinės apraiškos civilizuotai visuomenei yra nepriimtinos (visiškai netoleruotina vadinamoji „mažesnio blogio“ teorija) ir jas svarbu įveikti adekvačiomis priemonėmis, popiežius Benediktas XVI nurodė privalomą atitinkamų moralinių ir juridinių normų laikymąsi, nes veikiant prieš nusikalstamumą, visada reikia rodyti pozityvų pavyzdį gerbiant kiekvieno asmens teises ir laikantis įstatymo nuostatų. Šventasis Tėvas sakė, kad ir nusikaltėlis visada lieka žmogumi su neatimamomis teisėmis, ir negali būti pašalintas iš visuomenės, suteikiant progą pasitaisyti bei reabilituotis. Tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su nusikalstamumu neturi apsiriboti tik policijos veikla, nes reikia įvairiais atžvilgiais analizuoti kriminalinių išpuolių motyvus, antivisuomeninių reiškinių socialines ar psichologines priežastis, keistis ir dalintis informacija.

Ypatingas dėmesys, pasak Šventojo Tėvo, turi būti skiriamas visuomeninės atskirties, tam tikrų gyventojų sluoksnių apleidimo faktoriams, kurie kaip tik generuoja smurtą ir neapykantą. Daug pastangų reikia dėti politinėje ir edukacinėje srityse, siekiant spręsti tas socialines problemas, kurios skatina prievartą, ir stiprinti tas sąlygas, kurios užkirstų kelią neigiamiems reiškiniams ar jų vystymuisi. „Tokiu būdu atsakas į smurtą ir nusikalstamumą negali būti deleguotas tik teisėtvarkos ir teisėsaugos jėgoms, bet reikalauja dalyvavimo visų, gebančių konfrontuoti su šiais reiškiniais“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Taigi nusikalstamumo ir bet kokio prasilenkimo su įstatymais likvidavimo procese turi dalyvauti visa visuomenė: šeima, švietėjiškos ir auklėjimo institucijos, įskaitant mokyklą ir religines struktūras, socialinės komunikacijos ir žiniasklaidos priemonės, pagaliau, kiekvienas pilietis. „Juk kiekvienas ir visi turi ypatingą atsakomybę kurti teisingą ir taikią ateitį“, – baigdamas kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis meldė visagalio ir gailestingo Dievo globos policijos pareigūnams bei jų šeimoms toje svarbioje tarnystėje, kuri reikalauja visuotinio pripažinimo ir vertinimo.

© 2012 „XXI amžius“