Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kas kelia sumaištį?..

Gintaras Visockas

Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo „Laisvoji banga“ laidoje „Visraktis“, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų. Sakiau, kad derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės. Teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausia svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus. Principingai padori visuomenė teisųjį gina net tada, jei tai – nenaudinga ir net pavojinga.

Nejaugi Viktorą Uspaskichą įmanoma laikyti lietuviškųjų intrigų auka? Nejaugi Darbo partijos lyderio veikla nežeidžia mūsų savigarbos? Atkreipkite dėmesį: Prezidentės demonstruojama nemeilė Darbo partijos lyderiui V. Uspaskichui – ne iš piršto laužta. Abejonių, įtarimų, versijų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, šis ponas tikrai sykį spruko į mums nedraugišką Rusiją ir tikrai, slėpdamasis Maskvoje, Lietuvos pusėn svaidė negražius kaltinimus. Ar po tokio akibrokšto save gerbiantis Lietuvos pilietis gali kurti rimtus politinius ir ekonominius sandorius su šiuo bėgliu? Jei kelsime aukštus moralės reikalavimus, – ne. Todėl socialdemokratų užsispyrimas kviečiant į koaliciją Darbo partiją – keistas. Tokie pat keisti ir konservatorių kompromisai ieškant Darbo partijos paramos balsuojant dėl atominės energetikos planų. Normalioje valstybėje kompromisai galimi ne dėl pamatinių ir pagrindinių dalykų. O jei kompromisais vadovaujamės visur ir visada, tuomet rizikuojame taip stipriai susipainioti, kad ilgainiui patys nebežinosime, kas esame, kur einame ir ko siekiame.

Didžiausia Lietuvos bėda – daugybė kompromisų bei dvigubų standartų, kuriais remiamės. Neginčiju aksiomos, jog politika – kompromisų menas. Kai kada neišsiverčiama ir be dvigubų standartų. Tai – tiesa. Ir vis dėlto didelių kompromisų negalima daryti, jei tik mums svarbu išlikti savimi. Štai keletas pastebėjimų. Švietimo ir mokslo ministro postą liberalams patikėję konservatoriai, mano supratimu, pasirinko neleistiną kompromisą. Jei dabartinis socialdemokratų partijos lyderis prie koalicijos jungtis pakvies dar ir Lietuvos Lenkų rinkimų akciją, tokį sprendimą taip pat bus galima prilyginti prastam kompromisui. Argi save gerbiantys Lietuvos piliečiai gali rimtuose politikos ir verslo reikaluose bičiuliautis su tais, kurie viešai smerkia Lietuvą, neva engiančią Vilniaus krašto lenkus, kai situacija išties – atvirkštinė? Ramūnas Bogdanas portale delfi.lt pastebėjo, jog „LLRA rinkimų įstatymas kažkodėl netaikomas“. Šiuose rinkimuose po LLRA sparnu į Seimą drauge išties ėjo dar ir Rusų aljanso bei Liaudies partijos atstovai, labai panašiai, kaip ir Gintaro Songailos vadovaujama Tautininkų sąjunga, pakvietusi jungtis į koaliciją tris kitas politines jėgas. Tautininkai ir jų partneriai buvo priversti peržengti 7 proc. barjerą, o LLRA – ne. LLRA kažkodėl pritaikytas tik 5 proc. barjeras. Ar čia negalima įžvelgti dvigubų standartų? Juk Rusų aljanso ir Liaudies partijos atstovai, prisiglausdami po LLRA sparneliu, oficialiai nebuvo pasitraukę nei iš Rusų aljanso, nei iš Liaudies partijos. Beje, tai – labai keista situacija. Jei Biržų–Kupiškio apygardos rinkimų rezultatai oficialiai pripažinti neteisėtais, o keli darbiečiai – Živilė ir Jonas Pinskai bei Jolanta Gaudutienė – pripažinti neteisėtai išrinktais parlamentarais, tai LLRA atvejis liko oficialiai nepastebėtas. Bent jau oficialiai niekas aršiai nepriekaištavo Vyriausiosios Rinkimų Komisijos (VRK) pirmininkui Zenonui Vaigauskui, kodėl šis nesiteikė atidžiau pasidomėti, kas iš tiesų 2012-ųjų rinkimuose yra LLRA – vienalytė partija ar politinių jėgų sambūris? Toks klausimas – ne smulkmena. Jei LLRA laikysime politine koalicija, ji šiuose rinkimuose neperžengė 7 proc. barjero. Vadinasi, gali turėti ne aštuonis, o tik tris Seimo narius, išrinktus vienmandatėse apygardose. Todėl mums derėtų džiaugtis, jog po dvidešimties metų snaudulio pagaliau atsikvošėjome – rimčiau analizuojame galimus rinkėjų balsų pirkimo faktus. Prieš ketverius metus pranešimų apie netvarką šioje sferoje būta ne ką mažiau nei dabar. Tik tada kažkodėl taip garsiai nesipiktinome. Užtat būtų labai gražu, jei bent sau prisipažintume – principingesni, padoresni, gražesni tapome būtent šiemet, o prieš ketverius metus, rimtai nepažvelgę į galimas neteisėtas manipuliacijas rinkėjų balsais, elgėmės taip, kaip nederėtų elgtis valstybiškai, pilietiškai, visuomeniškai mąstantiems šalies piliečiams.

Seimo nugalėtojai mėgaujasi fraze „tokia rinkėjų valia“. Kai kas iš šių rinkimų nugalėtojų dar drąsiau pasako: „Tokia tautos valia“. Jei rinkėjai ir tauta valdžios svertus patikėjo socialdemokratams, darbiečiams bei tvarkiečiams, vadinasi, tokią valią vykdyti yra būtina be jokios abejonės. Šitaip tvirtinantieji nutyli, jog tokie pareiškimai dabar nėra itin tikslūs. Maždaug prieš du dešimtmečius, dar Atgimimo, Sąjūdžio laikais, mes išties gausiai dalyvaudavome rinkimuose bei referendumuose. Tada išties balsuodavo žymiai daugiau nei pusė visų balsavimo teisę turinčiųjų piliečių. Tokiu atveju išrinktieji pelnytai galėdavo džiaugtis rimtu rinkėjų palaikymu. Dabar padėtis kardinaliai pasikeitusi. Rinkėjų aktyvumas ženkliai smuktelėjęs. Rinkimuose ir referendumuose dalyvauja ne ką daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių Lietuvos žmonių. Tą „pusę“ išdalinkime proporcingai laimėjusiems, priskaičiuokime nebalsavusiųjų gausą bei negaliojančius balsavimo biuletenius, ir turėsime akivaizdų paradoksą: net ir daugiausiai balsų iškovojusi partija gali nebent pasigirti, jog ją išrinko balsavimo teisę turėjusių piliečių mažuma. Tad niekaip nesuprantu, iš kur tas džiūgavimas dėl neva pareikšto rinkėjų pasitikėjimo? Formaliai – pasitikėjimas, teisiškai – neginčytinas pasitikėjimas. Bet jei sau keltume maskimalius reikalavimus, iš tikrųjų turėtume verkti, o ne džiūgauti.

Puikiai žinome, kokios sąlygos Lietuvoje imtis politikos: partijoms senbuvėms – palankios, partijoms naujokėms – sudėtingos. Jokiu būdu nevalia kiekvienai naujai partijai atseikėti gražaus pinigėlio iš valstybės biudžeto. Priešingu atveju prieš rinkimus Lietuvoje niekas kitko neveiks, tik steigs politines grupuotes ir sieks patekti į Seimą. Tačiau taip pat neteisinga, kai vienoms partijoms subyra milijonai iš mokesčių mokėtojų kišenių, o kitos neturi pinigų net elementariausioms kanceliarinėms išlaidoms. Ne itin korektiška pamiršti ir didelę žiniasklaidos įtaką. Jei tavęs nėra viešojoje erdvėje, nėra niekur. Televizijose, laikraščiuose ir internetiniuose portaluose reklamuotis daugiau galimybių turėjo vadinamieji milijonieriai. Tiesa, jei gerbiame privačią nuosavybę, tai gerbkime ir privačiose rankose esančios žiniasklaidos teisę turėti savas simpatijas bei antipatijas, neatmeskime fakto, jog kiekvienas politinės karjeros siekiantis asmuo tiek teoriškai, tiek praktiškai turi galimybę įkurti nuosavą leidinį ir jame reklamuotis, kiek tik geidžia širdis. Ir vis dėlto klausimas, kaip derėtų palengvinti galimybę į politiką ateiti naujoms padorioms, sąžiningoms jėgoms, yra svarstytinas. Bėda ta, kad visos valdžiusios partijos – konservatoriai, darbiečiai, socialdemokratai – atsakymo į šį klausimą neieškojo ir nežada ieškoti. Jei bus ieškoma būdų suvienodinti startines galimybes, tai tokia paieška greičiausiai bus nenuoširdi, apsimestinė. Valdančiosioms partijoms konkurencija nenaudinga. Juk Seimas – ne guminis.

Dabar visus šiuos argumentus sudėkime į krūvą ir privalėsime pripažinti, jog Prezidentė elgiasi teisingai, stiprindama moralinius kriterijus, nes pastaruoju metu ši kartelė buvo pernelyg žemai nuleista. Pirma paneikime teisėsaugos mestus kaltinimus, o po to jau svajokime apie Seimo pirmininko, parlamento komiteto ar ministro kėdę bei algą. Pastarųjų dienų televizijos ir radijo laidose kai kurie rinkimus laimėjusių partijų atstovai ragino liautis kelti sumaištį, esą nugalėtojai tegul pradeda dirbti, o jų poziciją palaikantys politikos komentatoriai ir apžvalgininkai tvirtino, esą „ko mažiausiai reikia Lietuvai, tai Prezidentės ir Seimo daugumos karo“. Būta net tokių pareiškimų: „Ko taip bijo Prezidentė, kad sąmoningai renkasi karą?“, „Kodėl taip nesveikai bando išsaugoti Andrių Kubilių?“, „Tauta nepaklausė D. Grybauskaitės“, „Nelaimėjo nei Prezidentė, nei tos trys partijos“, „Socialdemokratai neišsigando, o Konstitucinis Teismas nepanaikino rezultatų“, „Čia Lietuva, čia žmonės kito kaltumu ar nekaltumu tiki pagal formulę: „Mūsiškis – visada nekaltas, o nemūsiškis kaltas iš principo“...

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka internetiniame portale 15min.lt teigė: „Užsispyrėliai, o ypač tuo pasižymi užsispyrėliai valdžioje, taigi įtikėjusieji savo neklystamumu, yra vargas ne tik valstybei, bet ir patys sau“. Įtikėjusieji savo neklystamumu – tikrai pavojingi. Bet tokių juk apstu visose politinėse pusėse. Tokių daug ne tik S. Daukanto aikštėje. Tačiau pats pavojingiausias bruožas, manyčiau, – ne užsispyrimas ir net ne per didelis pasitikėjimas savo teisumu. Kur kas pavojingesni – nebaigti darbai. Tiksliau tariant, iki galo neatlikti tyrimai. Jei jau kilo tiek įtarimų dėl manipuliacijų rinkėjų balsais, tai privalu viską nuodugniai ištirti. Biržų–Kupiškio rinkiminės apygardos tema – tik viena iš daugelio, leidžianti manyti, jog panašaus pobūdžio pažeidimų galimai būta ir kitose apygardose. Bet ar nuodugniai ištirsime visus atvejus? Ar tik vaizduosime, jog tiriame? O jei tik apsimesime, jog tiriame ir nenustatysime tikrųjų papirkinėjimo dydžių, rizikuojame, jog šiandieniniai tikri ar tariami Rinkimų įstatymo pažeidimai artimiausiu metu paklos stiprų pamatą naujiems ir dar sunkesniems nusižengimams. Štai Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė neseniai pateikė nuomonę: „Žinoma, Lietuvoje teismai veikia savarankiškai, bet lygiai taip pat akivaizdu, kad jie švelniai gravituoja pagal stipriausių politinių jėgų ritmą“. Labai taikli įžvalga. Ji greičiausiai tinka prokuratūrai, policijai ir visoms ikiteisminio tyrimo institucijoms. Vadinasi, tikimybių, jog Lietuvos teisėsauga drąsiai ir principingai tirs Darbo partijos bylą bei galimus rinkėjų mulkinimo atvejus, dar mažiau. Pirmųjų perspėjimų nesigilinti į galimus rinkimų įstatymo pažeidimus jau sulaukėme. Pirmadienį LRT diskusijų laidoje kartu su LSDP vicepirmininku Vyteniu Andriukaičiu ir Darbo partijos viena iš vadovių Loreta Graužiniene diskutavęs Tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila sulaukė pastabų, jog „valstybėje nereikia kelti sumaišties“. Tarsi tiesos ir teisybės ieškojimas būtų smerktinas dalykas. Gal gi tikrąją sumaištį kelia būtent tie, kurie nenori žinoti visos tiesos apie rinkimų pažeidimų platumas ir gylius? Beje, vos tik tautininkų lyderis užsiminė apie galimus „kriminalinius elementus“, Darbo partijos atstovė nedelsiant užsiminė apie galimas teisines pasekmes.

© 2012 „XXI amžius“