|
Atnaujinkime laidotuvių apeigas
Panevėžio vyskupo ganytojinis laiškas dėl tikinčiųjų laidotuvių
Žaviuosi Jūsų meile mirusiesiems artimiesiems: visose bažnyčiose nuolat užsakomos šv. Mišios už mirusiuosius. Jos paprastai aukojamos mirusiųjų laidotuvių dieną, praėjus mėnesiui, metams po mirties ir kitomis progomis. Jūsų gerumas skatina Jus nuolat atsiliepti į Dievo žodžio raginimą melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių (2 Mak 12, 46).
Jūsų meilę liudija ir nepaprastai gražiai tvarkomi kapai. Lietuvoje paminklai mirusiesiems tokie pat meniški ir didingi, kaip Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, papuošti religiniais ženklais. Kapai lankomi, prie jų nuolat meldžiamasi, sodinamos gėlės, uždegamos žvakės. Ypač gausus kapų lankymas mirusiųjų minėjimo dienomis: Visų Šventųjų šventėje ir Vėlinėse.
Savo meilę ir gerumą ypač parodome mirusiųjų laidotuvėse. Jose paprastai dalyvauja visi giminės, bendradarbiai, kaimynai, draugai. Tačiau miestuose įsigalėjo keistas paprotys: laidotuvių dieną šv. Mišios aukojamos anksti rytą, o mirusieji palydimi į kapines iš šarvojimo patalpų dienos metu. Ne visiems laidotuvių dalyviams įmanoma dalyvauti laidotuvių šv. Mišiose, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Jose dažniausiai dalyvauja vos keli artimieji. Tai tikrai nenormali padėtis. Dėl to ne kartą tenka girdėti tiesiog skausmingus nusiskundimus, kad ne visi laidotuvių dalyviai gali deramai dalyvauti laidotuvėse.
Brangūs tikintieji, tai teisingi nusiskundimai. Mes, dvasininkai, norime sudaryti sąlygas laidotuvių pamaldose dalyvauti visiems jų dalyviams. Dera laidotuvių pamaldoms atnešti į bažnyčią mirusius, kurie visą gyvenimą šventadieniais lankė bažnyčią. Žinoma, tai susiję ir su papildomomis išlaidomis. Reikės sumokėti laidotuvių organizatoriams, laukiančiam transportui. Bet daugelis tikinčiųjų sako: Negi per visą gyvenimą aš to neužsidirbau? Be abejo, būna ir labai skurdžių aplinkybių. Tada galimas ir kitas būdas: mirusįjį paliekame šarvojimo patalpose, o visi einame dalyvauti laidotuvių šv. Mišiose. Po to, sugrįžę palydime į kapines. Nedidelės papildomos išlaidos, bet deramas dalyvavimas laidotuvėse tikroji pagalba mirusiajam ir jo artimiesiems.
Be to, laidotuvėse dažnai matome ir neprotingą išlaidavimą: gėlių ir vainikų kalnus, kurie po kelių dienų atsiduria šiukšlyne. Ką gi gėlė mirusiam duoda? Šiokią tokią laikiną pagarbą, daugiau nieko. Gėlės tėra svarbios tik mums gyviesiems. O mirusiajam svarbios tik mūsų maldos. Jam šimtus kartų labiau reikia maldų negu gėlių...
Kas sugalvojo tą absurdišką paprotį apkrauti karstą ir kapą brangiomis gėlėmis? Man teko laidoti keturių mažų vaikų motiną. Šeima skurdi. Sunkiai pakeliama našta laidotuvių išlaidos ir vėliau našlaičių vaikų išlaikymas. O gėlių, gėlių! Iki bažnyčios durų vainikai už keliolika tūkstančių litų. Ar ne geriau vietoj gėlių įteikti paramą, kaip daroma daugelyje Vakarų šalių?
Labai trokštu, kad, pradėję Tikėjimo metus, atnaujintume ir laidotuvių apeigas, jose dalyvaudami nuo pradžios iki pabaigos pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir lietuvių tautos tradicijas padėdami vieni kitiems.
Brangieji, laikykime savo pareiga mirusiuosius pavesti Dievui, savo maldomis žadinti dalyvaujančių viltį ir gaivinti tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu (plg. Laidotuvių apeigos, 17). Katalikų Bažnyčia kiekvienose šv. Mišiose meldžiasi už visus gyvuosius ir mirusiuosius ir mus ragina melstis. Aš, Jūsų vyskupas, kasdien maldose prisimenu visus Jus ir Jūsų mirusiuosius.
Panevėžio vyskupas
Jonas Kauneckas
Vėlinės, 2012 m. lapkričio 2 d.
© 2012 XXI amžius
|