|
Čia, dabar, su Tavimi
Eglė Perednytė
Mane vis labiau persekioja ilgesys kažko daugiau negu paprastas gyvenimas, kasdienybė, mano mažas pasaulis... Aplinkui skraido papūgiukas, reikalaujantis dėmesio, plazda sparneliai, jis čirškia, nutupia ant stalo, lesa iš mano lėkštės... Seniau taip nebūdavo paukštelis turėjo mylimąją ir buvo labai užimtas. Tik dabar jis labai vienišas! Nors ir čiulba, ta giesmė nelinksma tarsi šauksmas: Padėkit, aš vienas, nežinau, ką man su savimi daryti! Atranda veidrodį, o jame papūgėlę, panašią į jį. Puola prie jos, trenkiasi į stiklą, dar kartą ir dar! Jo skaudus vienišumas man primena žmogaus vienišumą.
Ieškau žmogaus įrašyta žmonių akyse, bijau būti atstumtas.
Kartais važiuodama troleibusu stebiu keleivius ir galvoju mes būtume daug laimingesni, jeigu nuoširdžiau bendrautume, jei nebijotume atsiverti. Prisimenu filmą apie medžiotoją, gyvenusį mažame džiunglių kaimelyje ir pirmąsyk patekusį į didmiestį. Šį žmogų, visą gyvenimą praleidusį laukinėje gamtoje, mieste viskas nepaprastai stebina. Kartą viename vakarėlyje jam parodo moterį, kuri lankosi pas psichologą. Ko ji ten eina? klausia medžiotojas. Pasikalbėti... Ji turi problemų. O pas mus kaime būna taip: jei aš turiu problemą, pasakau apie ją savo draugui, jis papasakoja visam kaimeliui ir problemos nebelieka!
Sėdėdama troleibuse, kuriame visi tyli, nes yra SVETIMI, svajoju, kad žmogus išdrįstų užkalbinti žmogų, sėdintį šalia nuo kelių žodžių akyse prašviesėtų abiems.
Kartais kas nors prabyla, susilaukia iš pradžių įtaraus, o po to vis šiltesnio ir atviresnio greta sėdinčio žmogaus žvilgsnio. Užsimezga pokalbis... Tai kelionės pradžia, pradžia kelio, kuriuo einama dviese. Draugystė vienas paslaptingiausių kelių žemėje.
Galbūt šitie žmonės atsisveikins ir daugiau niekada nesusitiks, bet išsineš savyje kažką gero ir tikro. Ši diena taps šviesesnė... Tu esi dovana, ryšys tarp žmonių, tu stebuklas!..
Kartais tenka matyti keistuolius, kurie kalbasi su savimi garsiai, susilaukia kreivų šypsenų, nusuktų šalin žvilgsnių, piršto pasukiojimo prie smilkinio... Galbūt niekas su jais nesikalba? Gal tai šauksmas į tylą, į bauginančią nežinią...
O ar išdrįstame užkalbinti... Dievą? Kartą vienas vyresnio amžiaus žmogus man visai rimtai pasakė, kad Dievas per daug užsiėmęs, jog drįstų Jam trukdyti... Per daug užsiėmęs, tolimas, svetimas, mes Jam nerūpime... Gal taip galvojame todėl, kad su mumis panašiai elgiasi žmonės?
Ar galima pasitikėti Dievu? Ar iš tiesų Juo pasitikime? O Jis rūpinasi mūsų gyvenimu, net menkiausiomis smulkmenomis! Paskutinę akimirką atvažiuoja troleibusas, kurio nebesitikėjai sulaukti. Netikėtai sutikto žmogaus atsakymas į ilgai kankinusį klausimą, nepažįstamojo šypsena, šiltas žodis, draugiškas žvilgsnis ne atsitiktinumai. Tai Jo dovanos.
Dievui patinka veikti per žmones ne veltui pats tapo žmogumi! Mes Jo vaikeliai, kuriuos beprotiškai myli. Vis labiau įsitikinu, jog galiu Juo pasitikėti, net jei aplanko kančia ir atrodo, kad Dievas neišklauso, negirdi...
Net keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi, vis kartoju psalmės žodžius. Nors šalia tavęs tūkstančiai kristų... tūkstančių tūkstančiai... tu nepaliestas liksi, Tavo balsą girdžiu.
Nebijok, aš esu su tavim, girdžiu tylų, begalinio švelnumo sklidiną balsą. Taip giliai kaip nei vienas žmogus.
Papūgiukas mokosi naują melodiją. Šiandien jis nutūpė man ant peties ir sučiulbo tyliai tyliai. Jį girdėti tegalėjo širdis.
Tyliai tyliai ateik, mylimasis...
Vis labiau įsitikinu laimė slypi mažuose, paprastuose dalykuose. O vis norisi ieškoti jos kažkur toli, už jūrų marių, vis atrodo reikia kažko ypatingo, kad būtum laimingas, vis sapnuojasi, kad laimė ne čia, ne dabar, ne su žmonėmis, kurie šalia... Apgaulė!
Juk tereikia tiktai gyventi... Žmogus gali būti laimingas, būdamas toks, koks yra, turėdamas tai, ką turi šią akimirką. Kiekvienas gali būti laimingas čia, dabar, su Tavimi, Meilės Tėve. Reikia susitaikyti, priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, duotas Meilės, skirtas Meilei. Jo prasmė kukliuose kasdienybės darbeliuose, pastebint subtilius Jo siųstus ženklus, su Tuo, kurį mylime...
Mes labiausiai trokštame Meilės... Kiekvieno žmogaus akyse įrašyta viltis, nebylus šauksmas: Mylėk! Mylėk mane tokį, koks esu, nepaisydamas mano trūkumų; pasakyk, koks aš gražus tavo akyse, Dievo akyse; noriu būti mylimas, labiau nei saulės, nei oro man reikia Meilės! Būti mylimam ir mylėti!.. Pasakyk, kad esu reikalingas, apkabink, apkabink mane!.. Padaryčiau kvailystę, viską atiduočiau dėl vienintelės Jos...
Meilė Tavo akyse, Jėzau, reali ir gryna lyg skaidriausias šaltinio vanduo. Juoko kibirkštėlių sklidinos akys.
Dievas ieško žmogaus.
Čia, dabar.
Jo akių gelmėje, jų slaptingam šauksme nenumaldomas troškulys tave rasti.
Sielų, sielų!..
Ateik! Ak, ateik, Mylimasis!..
Dievas niekada nelieka vienas. Bet kodėl toks graudus ilgesys Jo akyse Tavęs, Žmogau, vienintelio?..
Dievas niekada neduoda dovanų, kurių mums nereikia.
Ar mokame jas priimti sunkias, skaudžias?
Ar galime skausmui atslūgus už jas padėkoti?
Viskas duota iš Meilės.
Tai dažnai nesuvokiama, ypač kai labai skauda.
Atsimenu, po šv. Mišių už a.a. aktorę Rūtą Staliliūnaitę Kauno arkikatedroje atsisveikindama su velione Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė perskaitė savo eilėraštį. Atmintin įstrigo viena eilutė: Meile, akmenėli širdy, juk viskas iš Dievo...
Ar taip Tu mus guodi, Viešpatie?
© 2012 XXI amžius
|