Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiaus įžvalgos vertinant 2012-uosius

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Kubos didžiausioje Kobrės Dievo Motinos šventovėje

Šventojo Tėvo vizito Libane akimirkos: jauni libaniečiai krikščionys neša kryžių

Benediktą XVI Beiruto oro uoste sveikina Libano vaikai

Apaštalinių kelionių reikšmė

Kaip įprasta prieškalėdiniame susitikime su Romos kardinolais, Šventojo Sosto dikasterijų vadovais bei Vatikano miesto-valstybės administratoriais popiežius Benediktas XVI kartu su šventiniais palinkėjimais apžvelgė 2012 metų svarbiausius Visuotinės Bažnyčios įvykius, su kuriais buvo tiesiogiai susieta jo tarnystė. Gruodžio 21 dienos pasisakyme Šventasis Tėvas vėl akcentavo kai kuriuos esminius iššūkius, į kuriuos turi atsiliepti šių dienų pastoracija šeimos gyvenimo bei socialinio, kultūrinio ir tarpreliginio dialogo srityse. Paliesdamas naujosios evangelizacijos uždavinius, popiežius pabrėžė, kad jų įgyvendinimo efektyvumas priklauso nuo paties žmogaus pasirengimo Dievo ieškojimui, įsijungiant į bažnytinę bendruomenę. Tai turi skatinti dabartiniai sielovadininkai.

Kalbos pradžioje popiežius Benediktas XVI prisiminė kovą vykusias jo apaštalines keliones į Lotynų Amerikos šalis – Meksiką ir Kubą – bei įvardijo jas kaip „neužmirštamus susitikimus“, kuriuose buvo patvirtinta, jog to katalikiškojo kontinento žmonių tikėjimas „giliai įsišaknijęs širdyse“. Šventasis Tėvas, dalindamasis įspūdžiais ir nurodydamas Meksikos socialines bei ekonomines problemas, pabrėžė, kad jokia sekuliari ideologija negali išspręsti skurdo ar smurto klausimų be „vidinio širdžių nuskaistinimo tikėjimo galia“. Benediktas XVI džiaugėsi, kad ir Kuboje yra gaivinamas tikėjimas, nepaisant komunistinės valdžios ilgai trukusių pastangų krikščionybę pašalinti iš viešojo gyvenimo. Šventasis Tėvas akcentavo kovos už žmogaus teises svarbą, nurodė, kad šie siekiai negali būti sėkmingi be rėmimosi „baziniais kriterijais, kuriuos žmonija atrado per susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu“. Iš tikrųjų Kuboje, kaip ir kituose komunistinio totalitarizmo valdytuose ar tebevaldomuose kraštuose, demokratinio atsinaujinimo iniciatoriai yra tvirto krikščioniško tikėjimo žmonės.

Apžvelgdamas svarbiausius 2012 metų bažnytinius įvykius, Šventasis Tėvas, žinoma, negalėjo nepaminėti gegužę Milane vykusio 5-ojo pasaulinio šeimų susitikimo, kurio daugeliui renginių jis pats vadovavo. Benediktas XVI pripažino, kad tas sąskrydis atnešė daug džiaugsmo, patvirtino, jog „šeima šiandien vis dar yra stipri ir gyvybinga“. Kita vertus, negalima neigti iškilusios krizinės situacijos, ypač Vakarų pasaulyje, kuri kelia didelį pavojų patiems tradicinės šeimos pamatams. Vis labiau tampa aišku, kad šeimos problemų svarstyme pirmiausia kalbama apie patį žmogų, jo autentiškumą, gebėjimą įsipareigoti visam gyvenimui. Anot Šventojo Tėvo, paplitusio nenoro įsipareigoti pastoviems santuokiniams ryšiams pagrindinė priežastis yra klaidingas laisvės bei savirealizacijos supratimas. Tai iš esmės reiškia užsidarymą savyje ir savojo egoistinio „aš“ iškėlimą. Tačiau save tikrai įprasminti galima tik atsivėrus kitiems, šeimai, vaikams, tik gebant keistis, priimant rūpesčius, kentėjimus, pasitaikančius sunkumus. Jeigu žmogus atmeta pastovius, įsipareigojimu grindžiamus ryšius, nyksta tokios žmogiškosios egzistencijos sąvokos, kaip tėvas, motina, vaikas, prarandami esminiai žmogiškosios patirties elementai.

Prigimties neigimo pavojai

Džiugu, kad popiežius Benediktas XVI, kaip aukščiausias Bažnyčios autoritetas, pirmą kartą atkreipė dėmesį į pastaruoju metu plačiai diskutuojamą vadinamąją „genderizmo teoriją“, kuri atspindi šiandien išsiplėtojusią vyriškumo ir moteriškumo niveliavimo tendenciją. Ši teorija atsakinga tiek už „revoliucinės“ homoseksualizmo ideologijos stiprėjimą, tiek už gerai organizuotus netgi įstatyminius išpuolius prieš tradicinės šeimos instituciją. Šventasis Tėvas savo kalboje pasirėmė, kaip jis aiškino, „labai išsamia ir jaudinančia studija“, kurią spalį paskelbė Prancūzijos vyriausias rabinas Žilis Bernheimas, kreipdamasis į šalies vadovus ir perspėdamas dėl pastangų įteisinti homoseksualų santuoką“. Beje, šiam Prancūzijoje po paskutiniųjų rinkimų valdžią perėmusių socialistų žingsniui atkakliai priešinasi Katalikų Bažnyčia, visa tikinčiųjų bendruomenė, priklausanti įvairioms konfesijoms.

Taigi rabinas Ž. Bernheimas, cituodamas Simonos de Bovuar frazę, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“ („on ne nait pas femme, on le devient“), pristato naują socialumo filosofiją, pagal kurią žmogaus lytis nebėra gamtinis prigimties faktas, bet socialinių procesų pasekmė, todėl ją, neva, galima savarankiškai pasirinkti ir keisti (praktiškai šios žmogiškosios būties tapsmo aiškinimui pritaikoma marksistinė „istorinio materializmo“ filosofija). „Šios teorijos ir joje slypinčios antropologinės revoliucijos klaidingumas yra akivaizdus, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Žmonės taip ginčija idėją, kad jie turi prigimtį, apibrėžiančią jų kūniškąjį tapatumą, kuris yra reikšmingiausias žmogiškosios būties elementas. Juk pagal Šventąjį Raštą Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, ir šis dualumas yra esmingai svarbus būties supratimui. Neigiant vyriškąją ir moteriškąją prigimtį, neigiama ir pati dieviška žmogaus prigimtis, kuri tampa manipuliuojamo visuomeninio reiškinio ar pasirinkimo produktas. Ginčijant vyro ir moters prigimtį, nelieka pagrindo natūraliai šeimos sampratai, o vaikas tampa naudojimosi ir įsigijimo objektu be jam priklausančių teisių gyventi su savo biologiniais tėvais. Taigi prigimtinės šeimos gyvenime kalbama apie palaikymą paties žmogiškojo orumo, kuris savaime išnyksta paneigus Dievo kūrimo vaidmenį. „Kas gina Dievą, gina ir patį žmogų“, – darė išvadą Šventasis Tėvas.

Dialogas – taikos sąlyga

Antroje prieškalėdinės kalbos savo artimiems bendradarbiams dalyje paliesdamas dabar labai svarbų tarpreliginio dialogo (ypač tarp krikščionių ir musulmonų) klausimą, kuris išryškėjo rugsėjį surengto vizito į Libaną bei spalį Vatikane vykusio Vyskupų Sinodo metu, popiežius Benediktas XVI priminė ir kitas Bažnyčios vedamo dialogo su valstybe bei visuomene (kultūra, mokslu) plotmes. „Visuose šiuose dialoguose Bažnyčia kalba jai duotos tikėjimo šviesos bazėje“, – aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas istorinės patirties ir atminties svarbą. Bažnyčia nuolat primena, ką reiškia būti žmogumi pasaulietinių civilizacijų užmaršumo akivaizdoje, išplėtodama „grynojo proto“ sritį, remdamasi dieviškojo apreiškimo ir žmogiškosios patirties susitikimu. Vesdama dialogą su valstybe ir visuomene, Bažnyčia nesistengia atsakyti į kiekvieną rūpimą klausimą, bet tik nori, kad tie atsakymai labiau atitiktų tiesą apie žmogų ir jo gyvenimo sąlygas. Vertybės, kurios yra fundamentalios ir nediskutuotinos (pavyzdžiui, gyvybės gynimo visuose jos vystymosi tarpsniuose), turi būti pristatytos visu aiškumu, Bažnyčiai skatinant atitinkamą politinę veiklą.

Religijų dialogas, Šventojo Tėvo pripažinimu, dabar ir artimoje ateityje „yra būtina taikos pasaulyje sąlyga“. Prisiminus jo kalėdiniame kreipimesi „Urbi et Orbi“ išreikštus paraginimus atstatyti taiką Sirijoje, Šventojoje Žemėje, Egipte, pilietinius neramumus patiriančiose Afrikos šalyse – Malyje ir Nigerijoje, – svarbus tarpreliginis dialogas. Tai nėra diskusijos apie religinę doktriną, šventraščius ar kažkokios visiems priimtinos „sinkretinės tikybos“ kūrimą, bet „tiesiog gyvenimo ir buvimo kartu dialogas“, aptariant ramaus sambūvio, bendros atsakomybės visuomenėje ir valstybėje problemas. Kita vertus, šis dialogas peržengia „grynojo pragmatiškumo“ ribas, nes jame kalbama apie pamatines vertybes, skatinančias teisingą žmogiškąją būtį. Ši diskusija ir atsakymo paieška tampa procesu, „kuriame abi pusės pasiekia apsivalymą ir praturtinimą“, pareiškė popiežius Benediktas XVI, kuris praėjusio vizito Libane metu draugiškai bendravo ir su vietos musulmonų lyderiais.

Ėjimas į Dievo namus

Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šių dienų vertingam tarpreliginiam dialogui būtina įvykdyti dvi sąlygas: pirma, kad dialogo metu nebūtų siekiama kitą tikybą išpažįstančio žmogaus atvertimo, bet tik jo supratimo (šiuo atžvilgiu, tarpreliginis dialogas turi aiškų skirtumą nuo evangelizacijos, misijų veiklos), antra dialogo sąlyga yra ta, kad abi pusės sąmoningai išlaiko savąjį tapatumą ir jo neginčija. „Toks tikras dialogas užtikrinant geresnį pažinimą ir tarpusavio supratimą visada turi priartinti prie tiesos“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tame dialoge krikščionis turi išlaikyti visišką pasitikėjimą ir žinoti, kad nepraras savojo tapatumo, nes „Kristus, kuris yra tiesa, laiko mus už rankos“, garantuodamas visišką saugumą.

„Būdami vienybėje su Juo (Kristumi), mes esame tiesos šviesoje“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI, pažymėdamas, jog šis tvirtas vidinis įsitikinimas atveria kelią Evangelijos skelbimui. Priminęs šv. Jono atpasakotą pirmųjų mokinių susitikimą su Išganytoju, kai į jų klausimą „Mokytojau, kur gyveni?“, buvo atsakyta: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 38–39), Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai yra kvietimas eiti į Bažnyčios bendruomenę, kurioje Jėzus gyvena, kuri yra mistinis Jo Kūnas. Šis kvietimas yra skirtas ne tik evangelinių laikų žmonėms, bet ir šių dienų Dievo ieškotojams ir reikia maldauti Viešpaties, kad Bažnyčia, nepaisant viso jos ribotumo, būtų vis labiau pripažįstama kaip tikroji Jo buveinė. „Mes prašome Viešpaties, kad plačiau atvertų mūsų akis kelyje į Jo namus, kad galėtume dar aiškiau ir įtikinamiau patvirtinti: radome tą, kurio laukia visas pasaulis, Jėzų Kristų, tikrą Dievo Sūnų ir tikrą žmogų“, – baigdamas kalbėjo popiežius Benediktas XVI, visiems palinkėdamas palaimintų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų.

© 2013 „XXI amžius“