Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pranašiškas žvaigždės švytėjimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kalėdos tęsiasi, nes šį sekmadienį apmąstysime, kaip visos esaties Viešpatį Dievo Sūnų, apsireiškusį bejėgio kūdikio pavidalu, aplanko persų dvasininkai-astrologai. Jie iš tiesų nusipelnė išminčių titulo, nes labiau pakluso ne astrologiniam žvaigždžių išsidėstymo danguje pramanui, bet Šventosios Dvasios inspiracijai bei logiškam mąstymui, jog dviejų planetų – Jupiterio ir Saturno – neatsitiktinė konjunkcija reiškė, kad Žemė nėra galaktikos „dulkėtas“ užkampis, nes joje gimė naujasis Karalius, kurio valdymas pasireikš precedento neturinčios tarnystės artimui darbais.

Kai Rytų išminčiai, atvykę į Jeruzalę, ėmė klausinėti: „Kur gimė Tas, apie kurio buvimo vietą anksčiau už mus turėtumėte žinoti jūs, nes Jis yra ne persų, o žydų karalius (plg. Mt 2, 2)?“, tai išgirdęs karalius Erodas Didysis (karaliavo nuo 37-ųjų iki 4-ųjų metų prieš Kristų; buvo išžudęs Makabiejų giminę ir žydų Sinedriono narius) iškart į savo širdį įsileido šėtonišką mintį kuo greičiau nužudyti Tą, kuris išdrįso „nuversti“ jo sostą. Tai beprotiška užmačia, kuriai, deja, kaip liudija žmonijos istorija, paklūsta visų laikų žiaurieji tironai, visiškai nesuvokdami, jog valdžia, kuria jie naudojasi, priklauso nepalyginamai aukštesnei vertybių kategorijai (plg. Jn 18, 11), kad už jų veiksmus neišvengiamai bus atpildas.

Vis dėlto nedorėlio Erodo planas – „pagarbinti“ kūdikėlį Jėzų – išganymo ekonomijoje turi gilesnę prasmę. Dievo leistas Betliejaus mažamečių vaikų išžudymas, manant, kad bus nugalabytas ir Tas, kuris yra Nenugalimasis, yra ne tik šių nekaltų vaikelių po baisios, bet greitos mirties amžinai truksiantis išaukštinimas šlovingoje Dievo Tėvo artumoje, bet ir dieviškojo žmonijos gelbėjimo plano sudedamoji dalis, kurioje paaiškėja, jog būsimai Kristaus kančiai nėra ir nebus analogų, kad tikrasis Jo pagarbinimas įvyks tada, kai Jis, paskutinį kartą užmerkęs akis ant kryžiaus, prabus savo Tėvo nenusakomame meilės dosnume.

Kai įspūdinga žvaigždės šviesa vėl išminčiams rodė kelią į Betliejų ir paskui sustojo ten, kur gulėjo įsikūnijęs Dievas, tada dangaus skliaute tas Jupiterio ir Saturno susiliejusių planetų švytėjimas pradėjo mažėti, nes natūralu, kad kūrinių šviesa negali lygintis su Kūrėjo perkeičiančiais žmogaus esybę spinduliais, kurie išsiveržė iš mažutės Kūdikio Širdies, prasiskverbė pro piligrimų – Karalių – apsiaustus, palietė jų vidų ir „paskandino“ begaliniame džiaugsme (plg. Mt 2, 10).

Jei tai įvyko dar išminčiams neišvydus akis į akį Gimusiojo, tai kas galėjo nutikti, peržengus tą lemtingą namų slenkstį, už kurio lieka karaliaus Erodo beprotybė ir prasideda naujoji dieviška Karalystė? Kai jie pamatė Kūdikį, dėl kurio viską palikę leidosi į tolimą kelionę, prieš Jį puolė ant žemės ir pagarbino, tada dėl šios kilniausios maldos įtakos jų širdys buvo sudievintos ir pražydęs troškimas tarnauti vieninteliam Viešpačiui galėjo tapti jų viso tolesnio gyvenimo nesibaigiančia garbinimo giesme (beje, jų neįkainojama dovana – tikėjimas, kurį jiems įkvėpė Dievo Dvasia, daugybę kartų pranoko jų dovanas – auksą, smilkalus ir mirą).

Popiežius Benediktas XVI homilijos metu kalbėjo: „Tikroji Kalėdų dovana yra džiaugsmas, o ne brangios dovanos, kurios atima laiką ir pinigus. Šį džiaugsmą mes galime perduoti labai paprastai: nusišypsodami, parodydami gerą gestą, pagelbėdami, atleisdami. Neškime šį džiaugsmą, ir dovanotas džiaugsmas sugrįš pas mus“.

Išminčiai, atėję pas Jėzų, simbolizuoja pagoniškas tautas (viena iš jų – ir Lietuva), kurios priėmė Krikštą... Šiais laikais mūsų šalies visuomenė yra nukrikščionėjusi. Tikintieji iš naujo kviečiami maldingai eiti pas Kristų, kad Jis įžiebtų tą savo meilės kibirkštį, kuri taps ugnimi ir sudegins jų savimeilės apnašas, padrąsins nuoširdžiau skleisti džiaugsmo šilumą bei padės prisiminti, jog didžiausia brangenybė – Jis pats. Kai Jį turime ir daliname kitiems, Jis tikrai pas mus ir pas kitus vėl sugrįžta...

Istorinis Dievo Sūnaus apsireiškimas pasauliui įvyko vieną kartą. Jei mes ieškome Kristaus ir ateiname pas Jį, Jo malonė veikia per mūsų širdžių Betliejų – Jis daugybę kartų atgimsta mūsų džiaugsme ir nugalint gyvenimo sunkumus. Taigi Jo nuolatinio gimimo švyturėlis -– dvasinio atsinaujinimo misijos estafetė – per mus perduodama kitiems...

© 2013 „XXI amžius“