|
Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas
Gintaras Visockas
Naujųjų metų išvakarėse viešojoje Lietuvos erdvėje mirgėte mirgėjo pranešimų, esą Vilniaus apygardos prokuratūra baigė analizuoti Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos padalinio (OMON) veiklą. Šis mūsų prokurorų darbas daug kur buvo traktuojamas kaip itin svarbus, reikšmingas, sveikintinas. Lietuvos prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė ta proga išplatino net oficialų pranešimą, adresuotą Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. Džiugu, gražu, patriotiška. Vilniaus apygardos prokuratūra vis dėlto sugebėjo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl 1991 metų sausiorugpjūčio mėnesiais tuometinio SSRS VRM Vidaus kariuomenės OMON vadovų Boleslavo Makutynovičiaus ir Vladimiro Razvodovo galimų nusikalstamų veikų. Abu OMON vadai įtariami organizavę jų vadovauto sovietų represinės struktūros padalinio vykdytus nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus ir juose dalyvavę. Skaitydami Lietuvos prokuratūros Komunikacijos skyriaus specialistų pranešimą sužinome, jog šiuo metu atliekami veiksmai, susiję su proceso dalyvių teise susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Daugiausiai keblumų kelia aplinkybė, kad įtariamieji B. Makutynovičius ir V. Razvodovas yra ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų nėra mūsų šalies teritorijoje. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos atsisako juos išduoti. Taigi įtariamaisiais jie buvo pripažinti specialiomis teismo nutartimis. Šiuo metu jiems inkriminuojami sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis ir tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys. Remiantis Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą įtariamiesiems bus išsiųsti per kompetentingas Rusijos Federacijos institucijas. Surašius kaltinamąjį aktą, baudžiamoji byla bus perduota teismui, o kaltinamojo akto nuorašas įtariamiesiems bus išsiųstas per baudžiamojo proceso įstatyme ir tarptautinėse sutartyse numatytas šios šalies institucijas. Beje, 2010 metų gruodį yra įsigaliojusios Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, sudarančios sąlygas perduoti teismui bylas be pačių kaltinamųjų (kai itin pavojingus nusikaltimus padarę užsienio valstybių piliečiai slapstosi nuo teisingumo ir naudojasi aplinkybe, kad užsienio valstybė Lietuvai neišduoda įtariamų asmenų). Naujosios pataisos sudaro galimybę tokius įtariamuosius teisti už akių, kadangi nėra galimybių juos apklausti.
Taigi pirmasis įspūdis puikus. Tačiau kas krinta į akis, perskaičius tokius pranešimus atidžiau? Trūksta svarbiausių, aktualiausių akcentų. Mintyse turiu paaiškinimus, kodėl tokio pobūdžio tyrimas atliktas tik dabar, prabėgus beveik 20 metų. Svarbu, kodėl nė žodeliu neužsiminta apie tai, kas konkrečiai kaltas, kad šis svarbus tyrimas akivaizdžiai per ilgai tirtas? Gal Lietuvos prokuratūros vadovybė bent jau patikino, esą kartu pradedamas ir ikiteisminis tyrimas, kurio užduotis išsiaiškinti bei nubausti buvusius ar esamus Lietuvos prokuratūros darbuotojus, kurie sąmoningai ar dėl kažkokių kitų priežasčių beveik 20 metų neanalizavo Vilniaus OMON smogikų nusikalstamų veiksmų? Tokių vilčių oficialus prokuratūros pranešimas tikrai nesuteikia. Beje, jų nesuteikė ir Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, gruodžio 27-ąją Generalinės prokuratūros Spaudos salėje surengęs specialią spaudos konferenciją.
Konferencijos metu buvo pažerta įdomių faktų: Vilniaus OMON milicininkai įtariami padarę 15 nusikaltimų, įskaitant ir muitinės postų užpuldinėjimus, ir ginklų grobimą, ir žmonių žalojimą; į atskirą ikiteisminį tyrimą išskirta byla, kurioje įtariamieji yra lietuviai; šioje byloje trisdešimt žmonių pripažinti nukentėjusiaisiais; bylą sudaro apie 20 tomų; įtariamieji šiuo metu greičiausiai gyvena Rusijoje, oficialusis Kremlius vargu ar juos atiduos, todėl įtariamiesiems suimti išduotas Tarptautinis arešto orderis. Tačiau vos tik žurnalistai pasiteiravo, kodėl ankstesnieji prokurorai šio ikiteisminio tyrimo taip ilgai nepajėgė baigti, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras R. Jancevičius pareiškė nenorįs kritikuoti savo kolegų, nenorįs atrodyti gražesnis už kitus ir pageidavo tiesiog praleisti šį klausimą. Jo manymu, svarbiausia, kad medžiaga vis dėlto keliauja į teismą. Keistas požiūris. Tokiose bylose svarbios visos detalės, visi niuansai. Čia negali būti smulkmenų. Ypač mus visus turėtų dominti tokie galimi veiksmai kaip aplaidumas, nekompetencija arba net sabotažas. Juk Lietuvos prokuratūros ne privačios įmonės, kad jų vadovai galėtų mėtytis tokiais žodžiais, kaip noriu ar nenoriu. Kaip visi oficialūs valstybinių institucijų pareigūnai, prokuroras R. Jancevičius privalėjo vartoti būtent teisinius argumentus: privalu neprivalu, būtina nebūtina, įstatymas įpareigoja ar neįpareigoja...
Taigi po gruodžio 27-osios spaudos konferencijos liko neaišku, ar Lietuvos prokuratūra privalo viešai paskelbti, kas ir kokiais sumetimais du dešimtmečius stalčiuose marino Vilniaus OMON bylą. Prokuroras R. Jancevičius privalėjo bent jau paaiškinti, kur šiuo metu pluša didvyriai, Vilniaus OMON bylą ilgai laikę užrakintą seifuose. Nejaugi jie vis dar darbuojasi mūsų prokuratūrose? Kokios garantijos, kad šiuo metu jie nevilkina kitų bylų? Menka paguoda, esą ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga galų gale pasieks teismą. Žinoma, ačiū ir už šiuos pasiekimus. Bet juk tai tik simbolinis žingsnis. Mažai tikėtina, jog B. Makutynovičius su V. Razvodovu kada nors atsidurtų Lietuvos teismuose. Juos reikėjo čiupti tomis dienomis, kai dar buvo lengviau pasiekiami. Dabar šaukštai po pietų. Sunku įsivaizduoti, jog buvę Vilniaus OMON vadai patys panorėtų atvykti į Lietuvą duoti parodymų. Be to, Lietuva ne Izraelis. Mes nesugebėsime atlikti tokių sudėtingų operacijų, kurias kadaise atliko Mosadas, persekiodamas Pietų Amerikoje besislapstančius nacistinės Vokietijos karininkus. Mūsų slaptosios tarnybos tikrai negrobs Rusijoje gyvenančių buvusių Lietuvos omonininkų ir tikrai jų slapta neatsigabens į Vilnių. Šito nedarys dėl daugelio priežasčių, viena iš jų per silpni raumenys. Taigi mūsų prokurorų žingsnis yra gerokai pavėluotas. Principingoje valstybėje toks elgesys pirmiausia sulauktų griežtų papeikimų už vėlavimą ir tik po to padėkos, kad geriau vėliau negu niekada. Bet Lietuva keista valstybė. Ar pastebėjote, kad mes visur ir visada vėluojame, nepajėgiame numatyti net kelių ėjimų į priekį? Ironiškai kalbant, Lietuvai turėtų rūpėti visai kitokios bėdos. Savo jėgas ir resursus mes privalėtume koncentruoti į tai, kas ir kaip mums kenkia šiandien. Mums turėtų rūpėti, kas ir kokiomis priemonėmis ruošiasi kenkti ateityje, sakykime, po dešimties ar dvidešimties metų. Kaip gynėmės bei nukentėjome prieš dvidešimt metų, svarbu, įdomu, aktualu. Bet šiandieninių ir būsimųjų konfliktų analizė kur kas svarbesnis užsiėmimas.
Kuo labiau koncentruojamės į praeitį, tuo mažiau laiko ir jėgų lieka šių dienų aktualijoms aptarti. Kartais apima labai liūdnos mintys dabarties sunkumų analizė bei ateities bėdų numatymas mums beveik neįkandami tikslai. Ar kas nors iš Lietuvos valstybės atstovų viešai išdrįs pasakyti, kokie konkretūs prokurorai ir dėl kokių konkrečių priežasčių per du dešimtmečius nepajėgė teisiškai įvertinti Vilniaus OMON nusikaltimų? Priminsime savo skaitytojams, jog Latvijos prokurorai Rygos OMON veiklą jau seniai išnagrinėję. Daugelis latviškojo OMON atstovų savo kailiu patyrė, kas yra latviškosios Temidės griežtumas. Žymiai operatyviau už lietuvius demaskavusi savųjų omonininkų žygdarbius oficialioji Ryga dabar drąsiai, principingai, kryptingai imasi šių dienų aktualijų. Štai kad ir latviškojo Parex banko bankroto byla. Rusijos spaudoje yra gausu pranešimų, kokių įžūlių, Maskvos akimis, priemonių ketina griebtis Latvijos teisėsauga, aiškindamasi, kas kaltas dėl šio banko lėšų iššvaistymo. Rusija rimtai susirūpinusi, nes oficialioji Ryga planuoja persekioti ne tuos, kurie jai kenkė prieš 20 metų, o tuos, kurie jai nuostolių atnešė maždaug prieš trejetą metų ir tų nuostolių neketina grąžinti šiais, 2013-aisiais, metais. Kai kurie rusiški leidiniai, pavyzdžiui Naša versija, Moskovskij komsomolec ar compromat.ru, teigia, jog Latvija artimiausiu metu pasiruošusi priimti savąjį Magnickio įstatymą. Tiesa, su žmogaus teisių gynimu latviškasis dokumentas būtų nesusijęs, tačiau Rusijai jis ne mažiau skaudus, nes Latvijos įstatymų leidėjų pastangomis bus įvestos sankcijos rusų valdininkams ir verslininkams, kurie šiandien trukdo paimti aktyvus iš žinomo Parex banko skolininkų Rusijos piliečių.
Beje, pagrindinį ruošiamo sąrašo taikinį Latvijos šaltiniai įvardija jau dabar: tai Čiuvašijos Respublikos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje, verslininkas ir prodiuseris Leonidas Lebedevas. Taigi personomis non grata Latvija ruošiasi paskelbti ne buvusius, o šiandien aktyviai veikiančius politikus, verslininkus ir teisėjus. Šio latviškojo skandalo pradžia 2008 metai, kai ėmė siautėti tarptautinė ekonominė krizė ir bankrutavo Parex bankas. Po žlugimo šį banką Latvijos valstybė nacionalizavo. Svarbu turėti mintyse ir aplinkybę, kad dar iki bankroto (20002008 metais) bankas išdavė rusų verslininkams didelius kreditus daugiau kaip 300 mln. dolerių. Faktiškai tai buvo latvių mokesčių mokėtojų pinigai. 2011 metais Latvijos vyriausybė pabandė tas lėšas susigrąžinti, deja, nesėkmingai. Per daug nesislapstydami Rusijos teismai stojo saviškių pusėn. Taigi Latvija negali atgauti kreditų, kurie žymių Rusijos politikų ir verslininkų piniginėse. Kreditų negali atgauti dėl to, kad Rusijos teismams tikroji teisybė nė motais, tačiau Latvija nenusimena ir nenuleidžia rankų. Ji sudaro latviškąjį Magnickio sąrašo variantą, į kurį bus įtraukti ne tik Parex banko lėšas iššvaistę Rusijos verslininkai, bet ir Rusijos politikai bei teisėjai, akivaizdžiai trukdantys objektyviam bylos tyrimui. Tai byloja, jog su Parex banko bankrotu susiję Rusijos politikai, verslininkai ir teisėjai Vakaruose greičiausiai taps nepageidaujamais asmenimis. Dar tiksliau kalbant, jie negalės laisvai važinėti į Europos Sąjungos (ES) kurortus, neturės galimybės ES bankuose atidaryti sąskaitų, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje neturės teisės įsigyti vilų, žemės sklypų. Rusijos piliečiams tai didelis nepatogumas. Taigi kodėl latviams pavyko nubausti Rygos omonininkus operatyviau nei Lietuvos prokurorams persekioti Vilniaus omonininkus? Šis klausimas vis dar be atsakymo. Liūdniausia, kad Lietuvoje nėra nei politinės valios, nei teisinių mechanizmų, kurie padėtų rasti atsakymus į tokius nepatogius klausimus.
© 2013 XXI amžius
|