|
Tęstinumas tęsiasi
Keičiantis Seimo daugumai, vėl iškyla klausimas apie ekonominės ir kitokios politikos tęstinumą, tačiau galime kalbėti tik apie korupcinės sistemos, kuri Lietuvoje tvirtai įleido nė kiek per 20 metų nepajudintas šaknis, tęstinumą. Esu tikras, kad korupcijos šaknų nepuls laužyti ir naujoji vyriausybė, kokia ji bebūtų. Nėra ko ir galvoti apie šalies iškopimą iš duobės, kol yra kibios korupcijos šaknys.
Korupcija ne tik valdininkų arogancija ir kyšininkavimas, bet ir nevykęs mokesčių išdalinimas, ir didžiulės kontrabandos bei šešėlinės ekonomikos iškilimas. Svarbus korupcijos pasireiškimas išvogimo antkainis. Kam tenka susipažinti su valstybinių išlaidų sąskaitomis, tą nustebina milžiniškos kainos. Už pinigus, išleistus valstybinės įstaigos priebučio perdažymui, būtų galima pastatyti naują didelį namą. Bet koks valstybinis pirkimas, statyba, remontas atsieina dešimt kartų brangiau nei rinkos kaina, o valstybės turtas parduodamas pusvelčiui. Nežinau tokio Lietuvos kampelio, kur būtų kitokia tvarka. Tik kai kuriose, į akis krintančiose statybose, pavyzdžiui, Valdovų rūmuose, išlaidos bus mažesnės.
Neseniai per televiziją kalbėjęs Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas sakė, kad buvo skirti keli milijonai kompiuterizuoti ligonines. Tačiau nėra milijonų, nėra kompiuterių. Pareigūnas prašysiąs naujų milijonų vietoj dingusių.
Prieš 20 metų buvo bandoma gelbėti žlungantį Marijampolės pieno kombinatą. Valstybės pašalpos tarsi į sausą smėlį susigerdavo, o direktoriai vienas po kito dingdavo paskui tuos pinigus.
Vagysčių ir kyšininkystės šaknys sovietinėje santvarkoje, kai viršininkai ir pavaldiniai įgudo glemžtis valstybės turtą ir klastoti dokumentus, nes būdavo nuleidžiami tokie neįvykdomi planai, kad belikdavo tik suklastoti ataskaitas. Tuomet valdininkai drebėdavo prieš Maskvos čiurbanovus, o dabar nieko nebijo, nes visose įstaigose savi žmonės. Jei ir patrauks teisminėn atsakomybėn, tai nugvelbtų milijonų neatims, o ta atsakomybė nedidelis nemalonumas, šiokios tokios išlaidėlės advokatams.
Palikdami kolūkius ir fabrikus, pirmininkai ir direktoriai buvusias įmones iki pagrindų ištuštino ir patys tapo milijonieriais, politiniais veikėjais, suformavo valdančiąją kastą. Jiems vargu ar būtų įdomu kovoti su korupcija. Kai kurios dabartinės Lietuvos partijos grynai korupcinės. Jų vadai nors ir sako: Einame gelbėti Lietuvos, turėtų sakyti paprasčiau: Einame vogti.
Tad kovos prieš korupciją priešakyje turėtų būti partijos, mažiausiai siejamos su sovietiniais pasiekimais, pavyzdžiui, konservatoriai-krikščionys demokratai. Bet man atrodo, kad šios partijos vadovai į korupciją žiūri pernelyg nerūpestingai, tarsi į antraeilį dalyką, į menką debesėlį, neužtemdantį šviesios ateities. Deja, korupcijos, savivalės ir netvarkos debesis toks juodas, kad daugybė tautiečių sprunka nuo jo kuo toliau. Trūksta žmonėms ir pilietinio sąmoningumo, kai kam tėvynė ten, kur sočiau galima įsitaisyti. Tai depolitizuoto auklėjimo mokykloje pasekmė. Tuo atžvilgiu nevyksta jokia švietimo reforma. Ja negalima vadinti pinigų perdalijimų švietimo įstaigoms.
Korupcinėje sistemoje neįmanomos bet kokios reformos. Tėra tolesnis skirtumo tarp lobstančių ir skurstančių gilėjimas. Valdžia akylai sergsti, kad koks centas nenubyrėtų dykaduoniams bedarbiams ir pensininkams, bet visokiems šarkinams nepritrūksta solidžių išeitinių ir kitokių pamaloninimų.
Prieš keletą metų buvau svečiuose nedideliame Lietuvos mieste. Giminaičiai skundėsi didžiuliais mokesčiais už šilumą, vandenį, o viename miestelio name tai kainavo kelis kartus pigiau. Tame name gyveno miesto meras.
Vadinami dvigubi standartai būdingiausias korupcinės santvarkos bruožas, jos pagrindas. Privilegijuotiems, praturtėjusiems vis naujos finansinės nuolaidos, malonės, o valstybės išlaikymas griūva ant skurstančiųjų pečių.
Nė vienas Seimo narys, nė vienas kandidatas į Seimo narius nė žodelio neleptelėjo, jog finansinio sunkmečio metu nepriderėtų Seimo narių algas didinti 2000 litų. Per metus tai sudarys 3 384 000 litų. Už tuos pinigus galima įrengti nemažai pavojaus skambučių atokiose sodybose arba pastatyti plaukymo baseiną, o per visą Seimo kadenciją net ne vieną. Juos valdžia žadėjo statyti, bet vargu ar pradės, nes nėra lėšų.
Tai tik nereikšmingas menkniekis, sakys valdžios pareigūnai. Bet ne menkniekis yra lėšos, skirtos atominės elektrinės uždarymui ir nežinia kur išnykusios, ir daugybė lėšų, pradingusių savivaldybėse. Tos lėšos finansuoja išvogimo antkainius ir iš tokių smulkmenėlių susidaro deficitas valstybės ižde. Tai ir laiko Lietuvą nesibaigiančios ekonominės krizės dugne.
Nieko naujo. Korupcinės sistemos tęstinumas vis nenutrūksta. Valdžia ir toliau skolinasi pinigus, kad išlaikytų pakankamai aukštus uždarbius Seimo nariams ir stambiesiems valdininkams.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2013 XXI amžius
|