|
Nuo pažadų iki Šventojo Rašto
Baigėsi rinkimų spektaklis. Tai ne jumoro vaizdelis, ne pasakos inscenizacija ir ne tragikomedija, nes tai, kas vyko, įvyko ir dar ilgai tęsis. Viskas pernelyg rimta ir svarbu, kad, nusileidus uždangai, galėtume juoktis. Trys šimtai įstatymų pažeidimų ir dešimtys teisminių procesų! Kas gali būti absurdiškiau, jeigu tokio mąsto apgaulę ir neteisybę išplukdė einantys įstatymų kurti, vargą ir skurdą kirsti, Valstybės paslaptis saugoti? Nei šviesos, nei tiesos nelemta pamatyti. Rankos, marškiniai ir sąžinės purvinos, vėliavos išdraskytos. Tai kriminalinio siužeto spektaklis.
Rinkimų spektaklyje raudoną liniją brėžia pažadų frazė: Viskas žmogui, viskas tautai, tik nė vienoje programoje neįvardinta žmogaus tautos sudedamosios dalies samprata. Apibendrintai, pagal galiojančią konstituciją, tai į gerovę pretenduojanti, o pagal kalbos žodyną dar ir gyva, mąstanti visuomeninė būtybė. Net verkti iš džiaugsmo norisi. Koks platus arealas būsimųjų politikų veiklai! Čia ir liberalioji laisvė, spjaudyklėje dešimt Dievo įsakymų, pora kibirų gryno alkoholio kiekvienam. Kačių maistu irgi priderės dalintis su mažaisiais gamtos broliais, juk ir jie gyvos būtybės, tik žmogus čia bus pranašesnis, nes dalį maistelio galės atimti. Sunkiai įsivaizduojama tokią gerovę duodančių ir ją gaunančių sandrauga. Vardan ko tokios pastangos ir dėmesys tai būtybei?
Gerovę užtikrinti žadėję deda ranką ant Konstitucijos ir priesaiką vainikuoja fraze: Tepadeda man Dievas. Konstitucija ir Dievas čia rašomi mažosiomis raidėmis, nes prisiekiantieji rinkimų spektaklio siužetu taip sumenkino šias vertybes. Frazė, esą, reikalinga, nes taip yra sakę Valstybės Nepriklausomybę kūrę, sergėję ir iki mūsų dienų nešę tautos šviesuoliai. Jiems ir tautai buvo gera, nes jie ėjo ne privilegijų, garbės ir turto troškulio vedini. Jie ėjo tikrąją Žmogaus Dievo kūrinio vertę nešdami. Jiems rūpėjo žmogaus kūno ir dvasios darna. Tai patvirtina 1922-jų metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos įvadinė dalis: Vardan Dievo Visagalio, Lietuvių tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę ir norėdama nutiesti tvirtus demokratinius jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui tarpti ir patikinti visų piliečių laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą.... Krikščioniškųjų vertybių šviesoje atėję į šį pasaulį, joje brendę ir darbavęsi, Bažnyčią vertino kaip ramstį, kaip kertinį akmenį Valstybės statinyje. Tauta prieš pradėdama didelius ir svarbius darbus tapdavo Visuotine Bažnyčia, visuotine malda prašančia: Tepadeda mums Dievas. Dievas laimino tautą, kuriančią Gėrį Bažnyčios socialinio mokymo pagrindu. Lietuvos padangė šviesėjo, žmogus laisvėjo, kol raudonasis teroras atsiuntė dar vieną išbandymų pliūpsnį, kurio padariniai ypatingai skaudūs. Vienas iš jų Valstybės atsiskyrimas nuo Bažnyčios. Tikinčiajam tai tolygu kūno atsiskyrimui nuo dvasios, apibendrintai mirčiai. Viena viltis Dievo gailestingumas stebuklingai atsipeikėjančiai tautai.
Jūsų ekscelencija Prezidente, šių dienų aktualijų akivaizdoje suprasdami, kokia atsakomybė slegia Jūsų moteriškus pečius, linkime tvirtybės išlikti išminties šviesoje, saugant Valstybės vairą nuo besiveržiančių bedvasių būtybių. Pagarbiai kreipiamės, prašydami Jūsų dėmesio naujojo Seimo inauguracijos procesui: suteikite galimybę sąmoningai duodančiam priesaką išvengti šventvagystės, prašant Dievo paramos iš ten, kur jo nėra. Šiandien galiojančią Konstituciją padėkite šalia Šv. Rašto. Telaimina šį mūsų kuklų prašymą ir Jūsų pritarimą Aukščiausiasis. Tebūna tai mažas, bet didelės vertės žingsnis.
Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos vardu
Vilhelmina STASIŠKYTĖ
Vilnius
Redakcijos prierašas. Atsiprašome, kad laikraštyje trūkstant vietos kai kurie skaitytojų atsiliepimai spausdinami pavėluotai.
© 2013 XXI amžius
|