Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironis sukūrė poetinę Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, viziją

Kalba, pasakyta gruodžio 13-ąją Seime, Jono Mačiulio-Maironio 150-ųjų gimimo metinių minėjime

Prof., habil. human. m. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Lietuvos Seimo paskelbti Maironio metai baigėsi. Šios dienos kultūros žmonės, jauni ir vyresni, savaip praneša Seimui, kad didžioji Maironio metų programa iš esmės buvo įvykdyta.

Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl labai daug dėmesio skyrė jai. Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad kultūros vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas, atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų. Taip, Maironis yra vienas didžiųjų Lietuvos kultūros žmonių, viena iš pagrindinių šaknų. Nė vienas kūrėjas nepasiekia savo aukštumų netapdamas savosios tautos, savosios kalbos, kultūros argumentu. Didžiaisiais savo kūrėjais kultūra argumentuoja save, skleidžia savo prasmę ir savo būtinybę. Keičiasi tautų ir valstybių dariniai, santvarkos, o kultūra net tais atvejais, kai kenčia priespaudą ir prievartą, išlieka vis ta pati. Maironis yra vienas svarbiųjų mūsų kultūros grandžių. Jis perrašo, perkuria istorinę Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pereina lietuvių ir lenkų unijos laiką, netgi išbando lenkų kalbą, kaip savo kūrybos kalbą. Maironis sublimuoja aušrą, ankstyvąjį lietuvių romantizmą, pakelia jį iki stipriųjų aistrų, išgyvenimų ir priartina prie to lygmens, kurį, remdamasis ir istorine Lietuva, romantizmui, turinčiam ir Vilniaus vardą, suteikia A. Mickevičius. Kaip Lietuvos kultūros argumentas, Maironis atlieka jungiamąjį vaidmenį – poezijoje sukuria patikimą tiltą tarp istorinės Lietuvos, tarp to, ką yra įprasta vadinti praeitimi, ir dabarties, kurią galime suvokti kaip šių dienų laiką. Maironis įeina į tą Lietuvai lemtingą laiką, kuris turėjo išvesti lietuvių tautą į moderniųjų tautų apsisprendimo, tautų lygiateisio įsitvirtinimo istorijoje epochą. Maironį teisėtai vadiname lietuvių tautinio atgimimo poetu ir nacionalinio išsivadavimo dainiumi. Jis ragino tautiečius į kuriamąjį darbą, kėlė dvasią, formavo bendrąjį nusiteikimą, tikėjimą ateitimi, aušra, saulėtekiu. Maironis kūrė Lietuvos istoriją ir kaip poetinę istoriją, Lietuvos geografiją, ir kaip poetinę geografiją, brėžė didžiųjų Lietuvos upių linijas – Nemuno, Nevėžio, Dubysos, Neries. Maironis įtvirtino žvilgsnį nuo aukštųjų kalnų. Maironiui, kaip ir A. Baranauskui, Lietuva yra aukštumų, kalnų šalis, šalis, kuri duoda atramą žvilgsniui iš aukštai. Maironio kalnai – Gedimino, Birutės, Medvėgalio, Punios, Šatrijos. Didžiosios Maironio personifikacijos – Vilniaus, Trakų pilies, bet ir ypatingas sūniškas gimtųjų vietų matymas: „Šatrija – tu, senute, meili, per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus, daug, oi, daug, apsakyti gali apie mūsų didžius pranokėjus“ („Šatrijos kalnas“). Kultūros tapatybę labiausiai lemia kalba ir kraštovaizdis, kad ir kaip tai atrodytų netikėta. Pirminiai kultūros modeliai slypi kraštovaizdyje, ir Maironiui buvo labai paprasta ir patikima pasakyti, kad gamta yra knyga, sujungianti gamtą ir kultūrą. Maironio kraštovaizdis ne tik matomas paviršiuje, jis yra trimatis, kaip ir žmogaus pasaulis, kaip ir kultūra. Maironio poezijos aukštis – aukšti valdovai, aukšti kalnai, plotis – „įsisupus plačiai“, gylis, jau ir dvasios metafizinis gylis – „jo gilią mintį težino Dievas“.

Žvelgiant į bendrą europinę Maironio epochą iš Lietuvos, ją būtų galima apibūdinti kaip sąmoningųjų pasirinkimų epochą. Maironis buvo Europos žmogus. Jautėsi joje tvirtai, nebijojo. Pasaulio poemą „Jaunoji Lietuva“ užbaigė Šveicarijoje, o poemoje „Mūsų vargai“, baigtoje 1920 metais, turinčioje paantraštę „Kely į nepriklausomybę“, aprėpiamas laikas nuo pirmųjų tautinės sąmonės pabudimų iki nepriklausomybės kovų ir pirmojo Seimo. Įdomu, kad Maironiui rūpi ne tik Lietuva, bet ir Pirmojo pasaulinio karo nualintos Europos likimas. Maironį jaudina klausimas, ką Europa pasirinks, kaip ras savo kelią. Būtų galima pasakyti, kad Maironis tarsi matė šiandienos Europą, bent jau pranašavo tą šiandieną: „Gal laikai netolimi, kad bus Europoj renkami didžios respublikos atstovai į bendrą Seimą nuo tautų, visų be skyriaus pašauktų išnykus tarptautinei kovai“.

Maironis ragino Lietuvą labiau įsitvirtinti tarp kitų tautų kultūros būdu ragindamas: „Į eilę stok greta kitų Europoj valdančių tautų ir nešk kultūrai savo dalį“. Taigi svarbiausias dalyvavimo tautų bendrijoje kelias yra per kultūrą. Jos argumentai yra svariausi. Tos Maironio pamokos neturime užmiršti. Sudėtingu laiku, kai reikėjo Lietuvai apsispręsti dėl buvusių sąjungų sutarčių, kalbų, Maironis rinkosi savąją Lietuvą – etninę, prigimtąją ir istoriškai ją apribojo, atskyrė nuo buvusių įsipareigojimų. 1918 m. vasario 16 d. aktas juridiškai įteisins Lietuvos etninį atskirumą, o pirmas žingsnis šia linkme poezijoje yra žengtas Maironio. Būtų galima sakyti, kad Maironis sukūrė Lietuvos poetinę viziją kaip savarankiškos valstybės viziją ir netgi poetinį kūną, kurį vėliau realizavo jau politiniai dokumentai. Taigi Vasario 16-osios aktu įteisintas ir pradėtas Lietuvos politinio kūno kūrimas ir įtvirtinimas, kuris kad ir su sunkiomis pertraukomis ir komplikacijomis tebesitęsia iki šiol, ir tikėkime, tęsis, neatskiriamai yra susijęs su Maironio vardu. Artėjame prie Vasario 16-osios akto šimtmečio. Minėdami jį, minėsime ir Maironį, ir vieno iš svarbiųjų Lietuvos himnų – „Lietuva brangi“ – šimtmetį, ateisiantį 1920 metais. Galvodami apie savo politinę kultūrą, nuolat turime prisiminti ir Maironį – krikščioniško politinio veikimo dokumentų kūrėją, visuomenės kritiką, aštrių politinių satyrų kūrėją. Turime suprasti, kad tauta turi turėti savo kritiškų žvilgsnių. Bet neturime šiandien suabsoliutinti to kritiško žvilgsnio, laikyti jį pačiu aktualiausiu. Niekada neturime užmiršti, kad Maironio aktualumas yra jo, kaip lietuvių lyrikos klasiko, lietuvių literatūros klasiko aukščiausios kūrybos viršūnės – „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vilnius“. Paminėjome „Vilnių“ ir paminėjome „Birutės kalną“ ir tik viena trumpa linija turime sujungti Maironio žvilgsnį, kuris ėjo nuo svarbiausių sakraliųjų Lietuvos centrų – nuo Birutės kalno Palangoje iki Gedimino kalno Vilniuje. Tai – Maironio poetinė linija.

Maironis vienas pirmųjų pagal sakymo įtaigą ir pirmasis pagrindė gimtosios kalbos svarbą moralinei, pilietinei ir politinei sąmonei bei sukūrė patriotinės laikysenos istorijos akivaizdoje apoteozę griežtai ir aiškiai teigdamas, kad „tas ne lietuvis, kuris Tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis, kursai pamins, ką bočiai gynė per amžius milžinų keliais“. Be abejo, tai – patriotinis patosas, kuris yra susijęs su istorija, su istorijos situacija, bet kitaip nebūna. Istorijoje ir dabartyje veikia ta pati vidinė energija, kuri nematomais būdais veikia ir tautų likimus. Maironis mūsų dabarčiai yra sutelktas kitų didelių vardų – Vinco Mykolaičio-Putino, kurio 120-osios metinės tuoj pat po Naujųjų metų, per Tris Karalius; profesorės Vandos Zaborskaitės, parašiusios pirmąją monografiją apie Maironį ir mūsų laikui – mano kartai, ankstesnei ir šiek tiek vėlesnei – iš tiesų priartinusiai Maironio didybę ir įpareigojusiai toliau rūpintis Maironio kūryba, jo autoritetu ir jo argumentais.

Atidarant parodą girdėjome gražią V. Mykolaičio-Putino citatą apie tai, kad Maironis jo kartai ir kitoms buvo daugiau negu poetas. Tas daugiau yra įmanoma tik tada, kai jis iškyla iš poeto galios, pačią save tarsi praaugančios, reiškia buvimą visuose esminiuose savo tautos klausimuose, pirmiausia kalbos, istorijos ir kultūros.

Sunkiajam nelaisvės laikui Maironis reiškė sakralumo išlikimą, Šventos knygos galimybę būti ir viešoje vietoje suteikti Šventos giesmės giedojimo galimybę.

Baigdami Maironio metus ir apžvelgdami viską, kas buvo padaryta, ką galėjome išgirsti, šiandien, rodos, ir turime pagrindo sakyti, kad yra Maironis, kad yra ir bus Lietuva. Kol bus Lietuva, bus ir Maironis.

© 2013 „XXI amžius“