Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dievas Maironio balsuose

Regina Bliūdžiuvienė

Baigėsi didžiajam poetui Maironiui skirti metai, bet jo balsas tikrai nepaliaus skambėjęs iš skaidrių lyrikos posmų tol, kol bus mokančių klausytis širdimi ir atsiliepti dvasia. Kaip bevertintume Poetą, kokias jo kūrybos temas benagrinėtume, kokius priekaištus-dulkeles bertume ant jo atminimo, Maironis yra visas ir visam laikui – ne proginiams metams, ne surežisuotiems renginiams. Jis yra tikra Dievo dovana visai Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Viena stipriausių jo dvasios atramų, prie kurios jis ir jo lyrikos žmogus „be prieštaravimo maldos“ (eil. „Išvažiuojant“) glaudėsi sunkioje valandoje, yra Dievas. Taip, Maironis yra parašęs ir grynai religinių eilėraščių – ir dabar tebegiedama „Marija Marija“, – tačiau į Dievą atsigręžiama ne viename asmeninių išgyvenimų ar patriotinių jausmų kupiname eilėraštyje. Tad kokiais aspektais žvelgiama į Dievą 1986 metais išleistuose „Pavasario balsuose“? Koks yra žmogaus santykis su Dievu poetiniuose Maironio balsuose – eilėraščiuose?

Tiek ankstyvuosiuose posmuose, tiek parašytuose vėliau žmogus dažniausiai suvokiamas kaip menkas, silpnas, nuodėmingas, linkstantis nuo sunkios kasdienybės. Žmogaus situacija pasaulyje apgailėtina, nes „Visur tik vargas, nelaimės vienos; / Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto, / Tulže apkarto gražiausios dienos“ (eil. „Sunku gyventi“). Dievo žmogus šaukiasi ne priekaištaudamas, bet su nuolankia malda: „O Dieve didis ir tėve brangus! / Pastiprink žmogų, silpną ir menką, / Taip sutvarkytą, kad vien tik dangus / Jo begaliniams norams užtenka“ (eil. „Sunku gyventi“). Čia, skaudžioje kaip atodūsis maldoje, pašlovinama Dievo didybė ir parodomas jo tėviškumas, artimumas žmogui, pripažįstama, kad žmogus yra Dievo kūrinys, Jo „taip sutvarkytas“, kad į širdį, į pačią žmogaus prigimtį įrašytas dangaus troškimas. Šiame posme netiesiogiai girdime šv. Augustino mintį, kad nenurims širdis tol, kol neatsiilsės Dieve.

Dievas Maironio lyrikoje suvokiamas kaip tas, iš kurio žmogus gavo savo galias. Ir gavo dėl to, kad vykdytų Jo valią, būtų paties Kūrėjo bendradarbis, tobulintų pasaulį: „Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau, / Ne ašaroms veidą beplauti“ (eil. „Pasitikėjimas savimi“). Vien tik raudodamas ir dūsaudamas žmogus neatliks Kūrėjo užduoties, kurią primena Šventojo Rašto Pradžios knyga: „...pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite ...“ (Pr 1, 28). Gyvenimo kelyje ir kasdienos verpetuose žmogus, anot Poeto, nelinksta „po naštos sunkumu“, nes jo jėga – apsisprendimas „Aukščiausią turėti vadovą“ (eil. „Pasitikėjimas savimi“).

Žmogaus kūrybiškumas yra duotas Dievo, be kurio jokie talentai neišsiskleidžia. Jėzus net perspėjo žmones, kad „Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite“. Eilėraščio „Nenoriu sapnų“ lyrinis AŠ, pasiklydęs tarp daugybės nežinojimų, alinamas maištingų troškimų ir neatsakytų klausimų kur?, ko?, kam?, prisipažįsta: „Tik Aukščiausio prašau, // Kad stiprintų verkiančią lyrą“. Taigi Maironio lyrikos žmogui Dievas yra aukščiausias asmuo, kuris veda kūrybos keliu, yra jos gyvastingumo šaltinis.

Maironį nepaprastai veikė gamtos grožis. Eilėraščiuose jį perteikė ne tik kaip supoetintą, patetišką peizažą, bet matė jame Kūrėjo didingumą. Ir mieli gimtojo krašto vaizdai, ir stebuklingai puikus Alpių kalnų grožis garbina Dievą pačiu savo buvimu: „Nuo kaskadų baltų lyg bažnyčios smalka / Kyla viešpačio garbei ūkai “ (eil. „Rigi Kulm“). Lietuvių filosofas Antanas Maceina rašė, kad visa gamta yra viena didžiulė Dievo šventovė, vienas didžiulis Jo garbės altorius, o atskiri daiktai yra tiktai šio altoriaus indai, skirti Dievo tarnybai. Į ją žiūrėdamas kūrinijos pradžioje „Dievas matė, kad tai buvo gera“ (Pr 1, 26). Ir minėtame Maironio eilėraštyje, rodos, pats Dievas atsiliepia į savo kūrinijos grožį, papildo jį: „Dievui tinka gamtos nekaltoji auka: / Laumės juostos ją puošia lankai“ (eil.„Rigi Kulm“). Atrodo, kad šitose eilutėse netiesiogiai ryškėja Senojo Testamento atgarsiai, kai Dievas po didžiojo tvano kaip sandoros ženklą danguje pakabinęs vaivorykštę: „Aš dėsiu savo lanką į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir tarp žemės“ (Pr 8, 13). Ne tik žmogus, bet visa kūrinija paklusni Dievo valiai. Eilėraštyje „Alpių viršūnės“ sakoma, kad ledais apkaltoms, amžinai vienodoms kalnų viršūnėms „Liepė viešpats iš tamsybių / išeit ant saulės atviros“.

Dievas – žmogaus viltis, kurią pažadina ir palaiko tikėjimas. Maironio lyrikos žmogus, kreipdamasis į neįvardintą adresatą, o gal ir į save patį, skatina: „Tikėk, jei gali! / Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties? / Rodos, Dievas užmiršo! O žmonės mieli, / Palauk, iki ranką išties!“ (eil. „Jei kada pančiai nukris“). Tikėjimas Dievu ir tuo, kad Tėvynei „po amžių kada skaudūs pančiai nukris“ yra neatskiriami. Dievas ištiesia savo ranką, nepalieka be globos nei žmogaus, nei Tėvynės. Viename iš gražiausių eilėraščių „Kur bėga Šešupė“ visa Lietuvos istorija, gamta, visas mūsų tautiškumas kaip atnaša sudėta į Dievo rankas – patį saugiausią, patikimiausią prieglobstį. Paskutinis eilėraščio posmas – kaip mažutė poetinė Evangelija. Viskas nukreipta į Dievą dviem prašymais: „Apsaugok, Aukščiausis“ ir „Neapleisk, Aukščiausis“. Asmenvardis „Aukščiausis“ pripažįsta Dievo visagalybę, jo buvimą virš visko, iškelia jį kaip žmogaus būties ir visos kūrinijos viršūnę. Toji visagalybė – ne grėsminga, pražūtinga jėga, bet tėviška malonė. Todėl Poetas lygia greta sustato dvi dieviškumo dimensijas: „Maloningas ir galingas“. Kas pažino Dievą, tas suvokia, kad jis nekintantis per amžius, kad jis „maloningas ir galingas per visas gadynes“. Kaip vaikai be tėvo yra nesaugūs, silpni, suvargę, taip žmonės ir mylima šalis jaučiasi be Dievo globos. Pripažindamas, kad „mes tavo per amžius vargingi vaikai“, Maironio eilėraščių žmogus žvelgia į Dievą iš Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ gelmės. Būtent Jėzus ir apreiškė Dievo tėviškumą. Per Jėzų turime įsūnystės dvasią, todėl net poetiniame tekste Dievo akivaizdon galime stoti kaip jo vaikai – suvargę, bet Jam priklausydami per amžius: „Mes tavo per amžius suvargę vaikai“.

Kančia yra neatskiriama žmogaus palydovė, o žemė – jo tremties vieta. Įklimpęs į pirmapradę nuodėmę, žmogus pagal Dievo sprendimą varguose iš žemės turi maitintis „per visas savo gyvenimo dienas“ (Pr 3, 17). Tie, kurie savo kelią mato„tarp rožių, pokylių, juokų“ (eil.„Skausmo balsas“), negali tikėtis dangaus: jie savo dalį atsiima žemėje. Maironis juos vadina apakusiais, nelaimingais, nesuprantančiais, „jog žemė – tai šalis vargų“ (eil.„Skausmo balsas“). Dangus jiems bus uždarytas ne dėl turto ar lengvo gyvenimo, bet dėl to, kad pamynė didįjį Dievo įsakymą, liepiantį mylėti savo artimą, padėti jam. Turtuoliai vien auga pilvais tada, kai „nuo darbų, vargų išbalę, / Gal miršta kur draugai!..“ (eil. „Skausmo balsas“). Čia galima atpažinti Lozoriaus ir turtuolio iš Naujojo Testamento situaciją. Dangus, anot eilėraščio lyrinio žmogaus, neatsiveria tam, kuris mėgaujasi kūno malonumais ir yra įsitikinęs, kad nieko pikto neveikia. Tačiau pats Jėzus juk yra perspėjęs, kad, jei kas gali daryti gera, bet nedaro, bus kaltas dėl nedarymo. Maironio žodžiais tariant, „jam uždarytas bus dangus!“ (eil. „Skausmo balsas“).

Veikiančiam, klystančiam žmogui Dievas yra atlaidus: „Daug vargau ir kentėjau, gal Aukščiausias už tai / Man atleis, jei suklydau kada“ (eil. „Skurdžioj valandoj“). Dievas visada arti to, kuris jo šaukiasi, todėl žmogus gali su juo dalintis savo vargais, rūpestėliais ir atsidusti: „Kodėl, Dievuliau, taip sunku“ (eil. „J. St“), o savo kančią pakylėti iki Viešpaties pečių ir ją įprasminti, nors „skundžiasi krūtinė / Ir trykšta ašara baili“ (eil. „Išvažiuojant“).

Lyriniuose Maironio eilėraščiuose religinis klodas nėra perdėtas, bet natūralus kaip kasdieninė malda, o žmogaus santykis su Dievu kupinas pagarbos, bet nuoširdus, kaip mylimo vaiko pokalbis su mylinčiu tėvu.

© 2013 „XXI amžius“