2013 m. vasario 8 d.    
Nr. 6
(2030)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kilnus gyvenimas vedė kankinystės keliu

Prisimenant kun. Juozo Zdebskio žūtį

Kun. Juozas Zdebskis šalia sovietų
valdžios aktyvistų nuversto
kryžiaus apie 1983 metus

Vasario 5-ąją sukako 27 metai nuo garbingo kunigo, drąsaus lietuvio, žymaus tikinčiųjų ir tautos teisių gynėjo Juozo Zdebskio žūties. Ši dar ir dabar skaudžių klausimų kelianti netektis buvo paminėta Rudaminoje, paskutinėje kun. J. Zdebskio tarnystės parapijoje. Apie kunigą ir jo žūtį nepriklausomybės metais ne kartą rašė „XXI amžius“ bei kai kurie kiti leidiniai. Tarp jų yra svarbi Rasos Kalinauskaitės publikacija „Kas slepia kunigo J. Zdebskio žudikus?“ dienraštyje „Lietuvos žinios“. Daug rašė ir Algimantas Žilinskas, leidęs knygas Vido Spenglos slapyvardžiu. Apie žūties aplinkybes aiškinama neseniai išleistoje Antano Lesio knygoje „Bažnyčios riteris“. Pasekime kun. J. Zdebskio bylą, praskleiskime jo tauraus gyvenimo žymes ir žūties aplinkybių klausimus.

Tragiškas kun. Juozo Zdebskio žūties priežastis netiesiogiai paaiškina Lietuvos ypatingajame archyve atsitiktinai išlikusi KGB sudaryta byla. Ši KGB byla kun. J. Zdebskiui apima laikotarpį nuo 1971 iki 1986 metų, aštuonis tomus sudaro 2040 lapų. Byloje kun. J. Zdebskis vadinamas „Akiplėša“. J. Zdebskis buvo vienas iš nedaugelio kunigų, kurie drįso nepaisyti draudimo mokyti vaikus tikybos. Už tai buvo nuteistas ir įkalintas du kartus – 1964-aisiais ir 1971-aisiais. 1969-aisiais iš jo laikinai buvo atimtas kunigo pažymėjimas. J. Zdebskis įsidarbino melioratoriumi Prienuose. Kartu su juo tada dirbo už tokius pačius „nusikaltimus“ nubaustas kun. Sigitas Tamkevičius. Prienuose, J. Zdebskio bute, įtaisiusi slaptą pasiklausymo įrangą, KGB dar 1971-aisiais suprato, kad pas jį iš Simno atvykdavo S. Tamkevičius pasikalbėti apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą. 1974 metais S. Tamkevičius ir J. Zdebskis kartu su kunigais Lionginu Kunevičiumi, Petru Dumbliausku ir Pranu Adomaičiu pasirašė kreipimąsi į TSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami išlaisvinti už Kroniką areštuotus Petrą Plumpą, Nijolę Sadūnaitę, Povilą Petronį, Joną Stašaitį, Virgilijų Jaugelį, Juozą Gražį ir kitus. 1973-iaisiais J. Zdebskis pradėjo dirbti Šlavantuose (Lazdijų r.), su kunigais Albinu Deltuva ir Ignu Plioraičiu būrė aplinkinių vietovių moksleivius ir jaunimą į Eucharistijos bičiulių (EB) būrelį. Čia buvo mokoma ir tikėjimo, ir tikrosios Lietuvos istorijos. Apie tuometinį jaunimo sąjūdį gali daug paliudyti ses. Gema Stanelytė, uoliai būrusi šio sambūrio narius visoje Lietuvoje. Kun. J. Zdebskis mokydavo giedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, parengė dramos spektaklį, skirtą Romo Kalantos susideginimo 10-osioms metinėms. 1976 metais Šlavantuose šis judėjimas surengė Vasario 16-osios minėjimą, kun. J. Zdebskis aukojo šv. Mišias mišias ir pasakė pamokslą. KGB Lazdijų poskyrio operatyviniai įgaliotiniai tardė vaikus, vertė rašyti pasiaiškinimus ir bandė verbuoti, kai kuriuos vaikus net sumušė. 1978 m. rugpjūčio 18 d. kun. J. Zdebskis surengė EB stovyklą prie Šlavantų ežero. Atvykusi KGB pasiųsta milicija rado palapinėse įsikūrusius apie 50 mokinių. Paklausus, kas čia vyksta, J. Zdebskis atsakė, kad čia įsikūręs laisvosios Lietuvos jaunimas.

1978 metų pabaigoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, per spaudos konferenciją Maskvos disidentų bute užsienio žurnalistams paskelbęs apie savo veiklą. Kun. J. Zdebskis buvo tarp šio komiteto steigėjų, kartu su kunigais Jonu Kaunecku, Alfonsu Svarinsku, S. Tamkevičiumi ir Vincentu Vėlavičiumi. J. Zdebskis nuvažiuodavo tūkstančius kilometrų, kad aplankytų į lagerius ar tremtį išsiųstus politinius kalinius. KGB byloje užfiksuota, kad 1975 metais jis aplankė P. Plumpą, nuteistą 8 metams griežto režimo lagerio už Kroniką, 1978-aisiais – Balį Gajauską Mordovijoje, Dubravnoje įkalintą V. Lapienį, 1980-aisiais – N. Sadūnaitę Krasnojarsko krašte, 1982 metais – Tomske kalintą J. Sasnauską. Jis važiuodavo į misijų keliones pas Pavolgio vokiečius katalikus, kurie 40 metų nebuvo matę kunigo, bet išlaikė tikėjimą, pas katalikų grupes Armėnijoje, Gruzijoje, Moldovoje. Palaikydavo ryšius su Maskvos disidentais, per kuriuos į Vakarus buvo perduodama pogrindinė spauda, – Aleksandru Lavutu, Sergejumi Kovaliovu. Lankė į sovietų armiją paimtus jaunuolius, ypač Robertą Grigą Kazachstane, atsisakiusį duoti karinę priesaiką. Per antrąjį teismą Kaune 1971 metais teismo salėje J. Zdebskis pasakė sovietinę tikrovę demaskuojančią kalbą. Jis drąsiai rėžė teisėjams: „Jūsų sprendimą įvertins istorija. Tiesa laimės, nes ji yra amžina. Būti nuteistam už kunigo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė“. Kai 1979 metų liepos 18 dieną Astrave buvo teisiama Angelė Ramanauskaitė, kuri, rinkdama Baltarusijos kaimuose žodžius Akademiniam lietuvių kalbos žodynui, kartu mokė vaikus tikybos, iš Lietuvos į Baltarusiją jos palaikyti atvyko įspūdingas būrys jaunimo ir kunigų, tarp jų ir J. Zdebskis.

Tad už tautinę ir religinę veiklą sovietinis režimas tikrai turėjo priežasčių neapkęsti kun. J. Zdebskio ir sekė kiekvieną jo žingsnį. Prieš kunigą, tarsi prieš pikčiausią teroristą, naudotos įvairios priemonės: sekimas, slaptas pasiklausymas bute, slapta krata, paštu gaunamų ar siunčiamų laiškų kontrolė, jų fotografavimas. KGB byla rodo, kad buvo taikomos ir ypatingos priemonės „Stiklas“, „Veidrodis“ ir „Tranzitas“ (pvz., prie automobilio rato pritaisytu pasiklausymo prietaisu įrašydavo visus pokalbius kelionės metu). Kunigą sekė ne tik 27 LTSR saugumiečiai bei būrys TSRS KGB darbuotojų su pulkininkų ir generolų antpečiais, bet ir, kaip rašo knygos „Akiplėša“ autorius Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas), 115 slaptų agentų, tarp kurių buvo ir kunigų. Toks aktyvus agentas buvo kaimynystėje, Šventežeryje, klebonu dirbęs „Gediminas“. Jis užrašydavo kunigo bute esančių spausdinimo mašinėlių pavadinimus ir numerius, pristatydavo jų šriftą, pranešdavo KGB apie J. Zdebskio išvykas. Tada KGB vykdydavo iš anksto organizuotą kun. J. Zdebskio sekimą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Sovietų Sąjungos vietose. Tokių „Gedimino“ pranešimų dėka KGB galėdavo vykdyti ne tik sekimą, bet ir panaudoti „specpriemones“ jo kompromitavimui. Prie „specpriemonių“ panaudojimo labai tiko ir agentas „Mykolas“, kuris padėjo kagėbistams pasigaminti J. Zdebskio namų ir Šlavantų bažnyčios raktus, kad būtų galima slapta įėjus panaudoti prieš „Akiplėšą“ „spec. preparatą“. „Mykolas“ Šlavantų bažnyčioje rado slaptavietę, kurioje J. Zdebskis laikė Kronikos ir „Rūpintojėlio“ leidinius. KGB atlikdavo šrifto ir preparato MT ekspertizę, paskui per agentus įduodavo Kronikos rengėjams specialiu chemikalu saugumo laboratorijose apdorotą kalkę ir galėdavo surasti, kur ji nukeliauja. „Mykolas“ nustatė, kad pas J. Zdebskį lankosi Vytautas Vaičiūnas (KGB pavadintas „Fanatiko“ slapyvardžiu) ir kun. Petras Našlėnas („Nelegalas“). J. Zdebskį sekė agentai „Lilija“, „Ieva“ ir „Žaibas“, net vaikai buvo priversti sekti jį – agentė „Eglutė“, o agentas „Donatas“ KGB liepiant net eidavo pas kunigą išpažinties. Tiesa, agentas „Martynas“ (kunigas) perspėjo J. Zdebskį apie KGB jam brukamą užduotį. Besilankant Aušros Vartuose, kun. J. Zdebskį sekdavo agentas „Gerardas“.

1980 metų lapkričio 4 dieną KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininkas T. Žemaitis pranešė savo viršininkams į Vilnių: „Siekiant toliau kompromituoti kunigą J. Zdebskį, parapijos tikinčiųjų vardu vyskupui Poviloniui parašytas laiškas. Laiško tekstas (...) nusiųstas vyskupui. Laiškas parašytas ranka, ant mokyklinio sąsiuvinio lapo, seno žmogaus braižu“. 1980 metų birželio 19 dieną LTSR KGB pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius nusiuntė į Maskvą raštą, prašydamas TSRS KGB „pagalbos“ panaudojant prieš kunigą „spec. priemonę“. KGB generolas išvardijo J. Zdebskio „nusikaltimus“: „Drauge su reakcingais kunigais Svarinsku ir Tamkevičiumi 1978 metų lapkričio mėnesį pasiskelbė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariu“, „aktyviai dalyvauja leidžiant ir perduodant į užsienį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, nuolat važinėja ne tik po respubliką, bet ir po kitas šalies sritis, lankydamas reakcionierius, atliekančius lageriuose bausmę asmenis“, skleidžia iš sakyklos „šmeižikiškus išsigalvojimus“. Nors buvo du kartus nuteistas, netekęs „kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo“ ir oficialiai įspėtas, „šios priemonės teigiamo poveikio jam nepadarė“. Todėl, „siekiant nutraukti „Akiplėšos“ priešišką veiklą, sustiprinti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, manome, kad tolesniam objekto sukompromitavimui būtina panaudoti prieš jį spec. priemonę. Prašome jūsų pagalbos nurodytai priemonei įgyvendinti“.

1981 metų rugpjūčio 10 dieną į Maskvą TSRS KGB Operatyvinės techninės valdybos viršininkui generolui majorui V. P. Diominui buvo nusiųsta LTSR KGB pirmininko pavaduotojo generolo majoro Valentino Zvezdionkovo pasirašyta šifrograma Nr. 5861. Joje pranešta: „1980 m. spalio 3 d. dalyvaujant SSSR KGB Operatyvinės techninės valdybos specialistams buvo įvykdyta SSSR KGB sankcionuota specpriemonė tyrimo objektui kunigui Juozui Zdebskiui“. Rengdami ir vykdydami „spec. priemonę“, kagėbistai penkias paras sekė J. Zdebskį ir fiksavo kiekvieną jo judesį minučių tikslumu. 1980 metų spalio 2 dieną, kai kunigas kartu su V. Vaičiūnu važiavo po Šlavantų apylinkes lankydamas parapijiečius, objektui „Zdenek“ (J. Zdebskiui) jau kitą dieną, spalio 3-iąją, buvo panaudotas „spec. preparatas“: ant mašinos sėdynės buvo užpilta ar papurkšta cheminės medžiagos, kuri iki žaizdų nudegino apatinę J. Zdebskio kūno dalį ir nugarą. Dalis nuodų teko ir kartu su kunigu važiavusiam V. Vaičiūnui.

„J. Zdebskio nudegimai buvo baisūs“, – liudija V. Vaičiūnas. Jau tą dieną kunigui buvo sunku vaikščioti. Tačiau kęsdamas skausmą jis toliau lankė parapijiečius. KGB viską fiksavo, tiesiog kiekvieną žingsnį. Sekė ir spalio 4 dieną. Kraujas sunkėsi per drabužius, bet kunigas bandė raminti savo giminaičius. Spalio 5 dienos rytą, kaip užfiksavo sekliai, pas jį atvažiavo V. Vaičiūnas su žmona ir gydytoja Genovaite Drąsutyte. Išvažiavusius J. Zdebskį, V. Vaičiūną ir G. Drąsutytę lydėjo net trys KGB automobiliai. Sužalotą J. Zdebskį bičiuliai nuvežė į Valkininkus pas gydytoją Modestą Juozaitį. Šis nustatė, kad gydyti tokį ligonį namuose yra neįmanoma. Bet ir ligoninėje jo gydyti nebuvo galima – KGB reikalavo, kad gydytojai „nustatytų“ venerinę ligą. Tad bičiuliai, pasiėmę jį iš ligoninės, nuvežė į Viduklę pas kunigą A. Svarinską. Šis išvežė jį anksti ryte, kad nepastebėtų sekliai. Ir dar įvairiais kelias, mėtydamas pėdas. Kaune A. Svarinskas paslėpė J. Zdebskį pas vienuoles, kurios, padedamos gydytojos G. Drąsutytės, ėmėsi jį slaugyti.

Vienuolių išslaugytas J. Zdebskis grįžo į savo parapiją ir vėl ėmėsi ankstesnės veiklos. Vos atsigavęs, 1981-aisiais, parašė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, reikalaudamas duoti laisvę kunigų seminarijai ir neverbuoti klierikų.

1983-aisiais suėmus ir ilgam kalėti nuteisus A. Svarinską, o netrukus ir „Kronikos“ redaktorių kun. S. Tamkevičių, darbus toliau vykdė J. Zdebskis, J. Boruta ir dar keli kunigai. KGB netruko išsiaiškinti, kad „Akiplėša“ drauge su „Fanatiku“ organizuoja spausdinimo taškus, renka informaciją „LKB Kronikai“ ir taip dalyvauja jos leidime. KGB viršininkas E. Baltinas nurodė panaudoti ne tik kelias gudrias sekimo priemones, bet ir, įsiskverbus į Šlavantų bažnyčią, prieš kun. J. Zdebskį panaudoti „spec. preparatą“ – dar vieną žalojimo, o gal ir žudymo priemonę. Kunigui persikėlus į Rudaminą (Lazdijų raj.), 1985-ųjų balandį sekimo planas buvo pertvarkytas. Numatyta, kaip panaudoti agentus, įrengti pasiklausymą bei stebėjimo postą, įrašinėti pamokslus, sekti korespondenciją. Bandyta, gerai, kad nesėkmingai, užverbuoti net J. Zdebskio giminaitį. Tardyta daug žmonių. KGB agentai gavo ir bažnyčios raktų dublikatus. Dar labiau ėmėsi aiškintis J. Zdebskio išvykų laiką ir maršrutus. Agentas „Gediminas“ įpareigojamas nedelsiant apie išvykas pranešti sutartu telefonu, o Kelių inspekcijos tarnybai įsakyta kruopščiai fiksuoti „Akiplėšos“ automobilio pasirodymo vietą ir laiką. Rugsėjo 23-iosios naktį KBG nuodugniai iškrėtė Rudaminos bažnyčią. Akcija apmąstyta iki smulkmenų. Agentas „Adomas“ davė ženklą, kad „objektas“ tikrai išvažiavo į kurso draugų susitikimą Klaipėdoje, kur jį sekė vietiniai saugumiečiai ir užduotį gavęs šnipas – vienas iš susitikimo dalyvių. Tačiau bažnyčioje slaptą kratą vykdę kagėbistai rimtų „įkalčių“ nesurado. Lietuvos KGB vadai, jutę sovietinio režimo konvulsijų ženklus, spartindami savo planų realizavimą, sekė kiekvieną J. Zdebskio žingsnį. Jiems netgi kilo klausimas, kodėl laikraščių pašte neužsisakė visiems 1986 metams. Išsiaiškino, kad jis buvo pasakęs: „Neaišku, kiek man Dievas dar duos gyventi“.

1986 metų vasario 5 dieną kunigas su draugais išvažiavo į Lydą pirkti elektros įrangos. Apie 14 val. kelyje Eišiškės–Varėna automobilis, kuriuo važiavo J. Zdebskis ir trys jo bičiuliai – Danutė Čeikaitė, Romas Žemaitis ir tąkart vairavęs Algimantas Sabaliauskas – susidūrė su pienovežiu. Gyvas liko tik R. Žemaitis. Kun. J. Zdebskis žuvo. Apie pačią avariją ir apie įvykius po jos neliko jokio liudijimo, nepriklausomo nuo KGB. Tie, kurie užfiksavo įvykius dokumentuose, buvo tiesiogiai su ja susiję. Milicija vykdė nurodymą pranešti apie J. Zdebskio automobilį ir „pridengdavo“ kratas jo mašinoje ir bažnyčioje. Prokuratūra buvo KGB talkininkė kurpiant bylas disidentams. Vienintelis gyvas likęs R. Žemaitis sakė matęs tik artėjantį pienovežį. Kaip ir kodėl įvyko avarija, neprisimena, nes prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik vežamas į ligoninę. Prieš susidūrimą visi keturi meldėsi. Taip visada darydavo tokių kelionių metu.

Yra liudijimų ir dokumentų, kurie rodo labai intensyvų KGB dalyvavimą tyrime. Rudaminos klebonijoje tą dieną neveikė telefonas. Prie Kalesninkų sankryžos gyvenantys žmonės pasakojo, kad avarijos vietoje ilgai šeimininkavo vieni saugumiečiai. Artyn nebuvo leidžiami ne tik smalsuoliai, bet ir Kelių inspekcija, atvykusi tik po to, kai automobilyje buvo atlikta krata. Jau kitą dieną po J. Zdebskio žūties LTSR KGB penktosios tarnybos trečiojo skyriaus darbuotojas Čekenyj parengė LTSR KGB pirmininko pasirašytą šifrogramą į Maskvą TSRS KGB penktosios valdybos viršininkui generolui leitenantui J. Abramovui ir pranešė apie avariją, kurios metu žuvo DOR (operatyvinės bylos – red.) objektas „Akiplėša“. Čia pat nurodyta, kad „VAI preliminariais duomenimis, avarijos kaltininkas yra „Žigulių“ vairuotojas Sabaliauskas A. R., kuris viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu“. Būtent šią versiją, kurią pirmasis iškėlė KGB, vėliau patvirtino ir prokuroras Artūras Paulauskas. „Kronika“ pranešė, kad agentūra TASS, informuodama užsienį, pateikė ir kitokią istoriją: kad J. Zdebskio automobilis su pienovežiu susidūrė lenkdamas kažkokią mašiną. Vėliau jokiuose dokumentuose apie šį paslaptingą automobilį nėra minima. Lietuvos saugumiečiai Maskvai raportavo, kad imamasi priemonių, jog dėl „Akiplėšos“ žuvimo „nebūtų galima skleisti šmeižtų ir tendencingų gandų“. Matyt, todėl jie tik su leidimu įleido kun. Algimantą Keiną pas ligoninėje gulėjusį sužeistą R. Žemaitį. „Kai norėjau pas jį patekti, turėjau rašyti prašymą. Ar girdėjote tokį dalyką, kad norint aplankyti ligonį reikia rašyti prašymą? O kai su juo kalbėjausi, už durų stovėjo seselė ir sekė. Atidarai duris, o ji stovi. Net rūbininkė pasakė – tokių dalykų dar nėra buvę“, – pasakojo artimas J. Zdebskio bendražygis, neseniai nuo sunkios ligos miręs kun. A. Keina. Jis susirado ir pienovežio vairuotoją, bet jo pavardė, kaip pamena kun. A. Keina, buvo ne ta, kuri įrašyta byloje. Ne Feliksas Kukis, bet Molis iš Valkininkų parapijos Būtvidonių kaimo. Jis buvo, anot kun. A. Keinos, labai išsigandęs, nieko nenorėjo pasakoti.

Net ir po mirties kun. J. Zdebskio ir jį gerbiančių žmonių saugumiečiai nepaliko ramybėje. Vasario 8–10 dienomis, kai kunigo J. Zdebskio kūnas buvo pašarvotas Rudaminos bažnyčioje, LTSR KGB septintasis skyrius atliko joje „spec. priemonę“ „Ženklas“. Šio skyriaus viršininko – pulkininko V. Bukausko – pažymoje išvardijami sekami kunigai ir vienuolės. Kai kurie iš jų iš arti apžiūrėjo pašarvoto J. Zdebskio galvoje gilią žaizdą, kuri buvo labai panaši į kontrolinio šūvio žymę. Į Maskvą siųstoje šifrogramoje pateikta smulki ataskaita apie laidotuves. Jose dalyvavo daugiau nei 900 žmonių, iš jų – apie 100 kunigų. Paberžės klebonas Donatas Valiukonis esą šmeižęs tarybinę tikrovę, o Kiauklių zakristijonas R. Grigas prie kapo perskaitė eiles, skirtas 1981-aisiais avarijoje žuvusiam kunigui Broniui Laurinavičiui. 1986 metų vasario 13 dieną KGB Lazdijų poskyrio operatyvinis įgaliotinis vyresnysis leitenantas V. Beleckas ir Šeštokų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas R. Tindžiulis apžiūrėjo kapą. Jie nustatė, kad gėlės prie jo sukomponuotos „pagal buržuazinės Lietuvos vėliavos spalvas“, o matomiausioje vietoje padėtas vainikas su užrašu: „Didžiam tėvynės sūnui – šaukliui į prisikėlimą“. Nuo jo nuvalytas sniegas, kad visi galėtų perskaityti.

Avarijos „priežastis“ 1986 metų pradžioje tyrė tuometinis Varėnos rajono prokuroras A. Paulauskas. Tada jo tėvas KGB papulkininkis Stasys Paulauskas buvo jau pensininkas, tačiau sūnui buvo vertinga tėvo patirtis sekant ir kompromituojant kunigus. A. Paulauskas 1986-ųjų kovo 25 dieną nutraukė bylą, įrodęs versiją, kurią jau kitą dieną po J. Zdebskio žūties į Maskvą nusiųstoje šifrogramoje buvo išdėstęs LTSR KGB, kad dėl avarijos kaltas miręs A. Sabaliauskas. Nutarime nutraukti bylą A. Paulauskas dar pridėjo: „Religinio turinio literatūrą sunaikinti“.

* * *

Jau kelerius metus monsinjoras A. Svarinskas prašo Generalinės prokuratūros (GP) atnaujinti kun. J. Zdebskio žūties tyrimą. Pernai prie tokio prašymo prisidėjo ir kan. V. Vaičiūnas, ilgametis kun. J. Zdebskio bendražygis. Jie abu išsiuntė kreipimosi kopijas ir Lietuvos vyskupams. Tačiau į lagerius perėjusių disidentų prašymus GP ir VSD vadai nereaguoja, esą viskas jau ištirta sovietmečiu. Jie atmeta ir liudijimus apie kun. J. Zdebskio persekiojimą, ir išlikusius KGB dokumentus, įrodančius žiaurų jo nudeginimą „spec. preparatu“, kuriuo norėta apšmeižti garbingą kovotoją. 2009 metų gruodžio 17 dieną GP Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorė Rita Vaitekūnienė priėmė nutarimą atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Nebuvo apklausti nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sąraše nurodyti pensinio amžiaus dar nesulaukę kagėbistai, kurie sekė kunigą paskutiniais jo gyvenimo metais, nei kiti liudininkai. Esą išlikusioje KGB byloje nėra dokumentų, kad būtent KGB organizavo avariją. Akivaizdu, kad nepriklausomos Lietuvos prokurorams nerūpi tai, kad nėra nė vienos bylos, kurioje KGB būtų aprašęs savo įvykdytą žmogžudystę. 2011 metų rugsėjo 12 dieną Varėnos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Audrius Matonis paliko nenagrinėtą ir pakartotinį A. Svarinsko ir V. Vaičiūno prašymą atnaujinti bylą (kaip tik šis prokuroras, kaip neseniai išaiškėjo, buvo KGB darbuotojas). Apie KGB metodus ir požiūrį į J. Zdebskį prokurorams galėtų paaiškinti ir Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Bičkauskas. 1983 metų kovo 20 dieną LTSR prokuratūros ypač svarbių bylų pirmos klasės teisininkas E. Bičkauskas prokuratūros patalpose ištardė liudytoją J. Zdebskį, kuris tardymo metu atsisakė ką nors kalbėti apie suimtą kun. A. Svarinską: „Jaučiu jam pagarbą ir lenkiu prieš jį galvą. Smulkiau šiuo klausimu kalbėti atsisakau, kol su kunigu Svarinsku bus elgiamasi taip, kaip elgiamasi dabar“. Jauną tardytoją domino klausimai apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, bet net ir grasinant bausti J. Zdebskis parodymus duoti atsisakė. Beje, tardytojas E. Bičkauskas buvo įsakęs Lazdijų milicijai priverstinai atvesdinti kunigą J. Zdebskį į LTSR prokuratūrą tardymui.

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje kun. J. Zdebskio žūtis tikrai nėra išaiškinta. Ir nebandoma aiškintis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija