Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nuo kūrybos grožio iki idėjos apie Dievą Kūrėją

Visata – tobula ir didinga, kupina nuostabaus grožio. Viena jos planetų – Žemė – su organinės gyvybės stebuklu Saulės spinduliuose, su kuriančios minties stebuklu žmonijos bendrijoje yra nepaprasta. Visa tai jaučiu aš – maža Visatos dalelytė, – bet mintimi ją perprantu. Ta mintis vystosi perduodant bendravimą iš kartos į kartą. Jei to nebūtų, tai nebūtų minties laimėjimų, kuriuos mes vadiname mokslu, nebūtų aplinkos valdymo. Į tai nukreipta didžiausia pastangų dalis, gundanti mintis sukurti čia, žemėje, rojų.

Žmogus – dar ir religinė būtybė. Nebuvo ir nėra genties ar tautos be religijos. Tik ateistai teigia, kad mokslas išaiškins įvairius reiškinius, ženklus ir stebuklus.

Tobulai besivystanti Visata net didžiojo sprogimo pradinio taško stadijoje nebuvo chaosas, bet Dievo Sutvėrėjo minties ir meilės kūrinys. Knygoje „Dievo ginklai“ (Šiauliai, 2004 m.) į motinėlės Nadinos klausimą „Ar Tu tikrai sukūrei mane iš nieko?“ Jis, t. y. Viešpats, atsakė: „Ne. Aš sukūriau tave iš meilės“. Štai citata iš Jėzaus Apreiškimo Jonui 21-ojo skyriaus: „O Sėdintysis soste tarė: „Štai, Aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“. Ir Jis man pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 21, 5–6).

Teigiama, kad mūsų Visata atsirado maždaug prieš 12–15 milijardų metų per pradinį pavieniame taške sprogimą ir nuo tada nepaliaujamai plečiasi. Astrofizikai jau nustatė, kaip formavosi žvaigždės ir planetos, kaip susikūrė atomų komponentai, D. Mendelejevo Periodinės cheminių elementų sistemos cheminiai elementai, kokius žinome šiandien. Reliatyviosios kvantų mechanikos paskutinių laikų mokslas savo išvadoje jau prieina prie Visatos nechaotiškos kilmės priežasties, kaip prie mokslui ribinės priežasties, kurią tikintieji vadina Dievu.

Žmonija gilinasi į gyvybės atsiradimo paslaptį, kuri mokslo dar neatskleista. Nežinoma, ar ji atsirado iš materijos savaime, ar ją sukūrė Dievas. Bedieviai tvirtina, kad „Dievo nėra, taigi gyvybė išsivystė savaime iš negyvos medžiagos, sąveikaujant amino rūgščių junginių molekulėms“, tačiau tokia jų hipotezė dar neįgyvendinta laboratorijoje. Tikintysis sakytų: gyvybę sukūrė Dievas, nes Jis yra pirminis gyvybės šaltinis. Šiuo metu galioja Pasteur’o posakis „Omne vivum – ex vivo“, t. y. „viskas gyva – iš gyvo“.

Akademikas Šklovskis savo knygoje „Vselennaja. Žizn. Razum.“ („Visata. Gyvybė. Protas“), išleistoje 1982 metais, svarsto, kad gyvybė negalėjo atsirasti savaime iš negyvos medžiagos ne vien dėl DNR – dezoksiribonukleininės rūgšties – molekulės sudėtingumo, kurioje užkoduotas organizmo vystymosi kodas – programa. Gyvūno ląstelėje DNR molekulė gali veikti pagal programą tik todėl, kad joje yra dešimtys sudėtingų fermentų – katalizatorių, be kurių DNR programa bejėgė. Todėl visa tai pavadinti gamtos sukurta programa prieštarauja logikai. Gamta priimama kaip gamta-kūrėja, „kuri sukūrė, suformavo ir formuoja pati save“. Šklovskis teigia, kad tokia galimybė artima nuliui.

Tarkime, žmogaus organizmas sustoja augęs po 20 metų, pasiekęs vidutiniškai 1,5–2,0 metrų ūgį, darniai veikia gyvybės sistemos: kaulų, raumenų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, šalinimo, nervų. Kai sužinai, kad visa tai valdoma DNR struktūros, kad vienos rūšies gyvūnų organizmai šiame lygyje beveik tapatūs, apima nusistebėjimas.

Gyvybės formų pilnas oras, vanduo, žemė. Stambiuose gyvūnuose veikia smulkieji, pavyzdžiui, virškinimo bakterijos, kurios dalyvauja tų gyvūnų gyvybės palaikyme. Viena gyvybės rūšis minta kita jos rūšimi. Visa tai rodo, kad yra tikslingos programos, kurioms reikalingas autorius – Dievas.

Be augalinės gyvybės neįmanoma gyvulinė. Kuo minta pati augalinė gyvybė? Pirmiausia, spinduliavimo energija, kad pasigamintų chlorofilo molekulės, kaip katalizatorius, kad panaudojus anglį, azotą, deguonį augalo ląstelėse vyktų fotosintezė. Matome dar vieną dieviškosios programos tipą. Visai gyvybei būtinos aplinkos sąlygos: normali temperatūra, šviesa, apsauga nuo kosminio spinduliavimo.

Žemėje būtina bakterijų rūšis, kad mirusių gyvūnų ląsteliena būtų mineralizuota į amoniaką ir angliarūgštę, t. y. būtų supūdyta ir sudeginta. Viena organinės gyvybės rūšis reikalinga kitai ne vien maistui. Pavyzdžiui, ryškūs augalų žiedai, kvapai pritraukia vabzdžius, kad apvaisintų. Tai dar viena kompleksinės programos dalis, reikalinga Kūrėjo.

Gyvojoje gamtoje daug reiškinių tipų, kuriuos suprato tik modernusis mokslas. Štai keletas nuostabių gamtos reiškinių apraiškų, kurių negalima būtų įsivaizduoti be Dievo Kūrėjo įsikišimo:

1. Musė vaikščioja medinėmis lubomis, nes oro slėgimas spaudžia jos kojytės įdubą.

2. Voras savo seilėmis numezga pakankamai stiprų elastingą voratinklį, o pluoštą mokslas susintetino palyginus neseniai.

3. Įkandus blusai ar dėlei, siurbiant kraują, neskauda ir kraujas nekreša, nes kartu įšvirkščiama analgetiko ir kraują skystinančio fenilino, kurie yra ir farmacijos produktai.

4. Banginiai, delfinai orientuojasi ultragarsu savo UG generatoriais ir klausytuvais. Juos turi ir aklieji šikšnosparniai, kurie orientuojasi erdvėje ir neužkliūva už kliūčių, nes reaguoja į savo siunčiamo signalo atspindį. Mokslas pradėjo naudoti ultragarsą tik XX amžiuje.

5. Giluminės vandenynų žuvys apsišviečia kelią savo kūno generuojamu šviestuvu, o žmogus šviečiasi elektra tik daugiau kaip 100 metų.

6. Kad sužadintų širdies pulsą, žmogaus organizmas generuoja savo elektros impulsus, tačiau tik neseniai sukurti širdies elektrostimuliatoriai.

7. Bitės regi atskirų cilindrų, kurių viduje sklinda šviesa, pagalba. Žmogus tik neseniai sukonstravo šviesolaidžių vamzdelių pluoštą.

8. Visatoje yra metagalaktikos trumpalaikių lazerių centrų – mazerių. Šviesos lazerių prietaisus mokslas sukonstravo tik neseniai.

9. Aklos gyvatės mato šiluminio spinduliavimo bangų spektre, o žmogus tik neseniai sukūrė naktinio matymo prietaisus.

10. Tik prieš 100 metų stiprioje šoninėje šviesoje per mikroskopą pastebėti vandens lašelio 1 mm dydžio vėžiagyviai tik todėl, kad jų skaidraus kūnelio skysčio lūžio rodiklis yra kaip vandens, taigi šviesa neatsispindi nuo jų paviršiaus.

11. Dispergatoriai palaiko kraujo kūnelių dispersiją, o emulgatoriai – pieno riebalų emulsiją. Mokslas apie dispersines ir emulsines sistemas atsirado XIX–XX šimtmečiuose.

12. Augmenijos chlorofilas yra fotosintezės katalizatorius. Mokslas susintetino chlorofilą tik XX amžiuje.

13. Bičių korio šešiakampės akutės yra stipriausia konstrukcija su mažiausia medžiagos sąnauda. Iš kur bitei tokios mokslinės išvados? Galbūt tai mokslo centro – Dievo – aukštoji programa.

Išvardinta keletas sričių, kuriose mokslo atradimai tik mėgdžioja gyvosios gamtos reiškinius ir juos pritaiko žmonijos reikalams. Tad ar tiems reiškiniams nereikėjo kuriančios Minties programų, negi jų programos atsirado savaime, vykstant evoliucijai? Tikėti kuriančios gamtos prielaida, geriausiu atveju, – graži pasaka, jei ne užsispyrimas neįžvelgti Dievo, sukūrusio tokius nuostabius reiškinius.

Į Dievo Kūrėjo buvimą mus veda mintis apie Visatos vystymąsi. Mokslo duomenimis, Visata atsirado iš pradinio sprogimo taško prieš 13,7 milijardų metų. Astrofizikai nustatė, kad sprogimo taške buvo tobulai simetriška homogeninė materijos būsena, iš kurios išsivystė ir vystosi heterogeniškai asimetriška didelio grožio struktūra – Visata.

Akademikas Šklovskis savo minėtoje knygoje „Vselennaja. Žizn. Razum“ primena, kad suveikė tarytum „gigantiškas genas“ – genetinė programa, o tokia programa, kaip matėme, turi turėti savo autorių, kuriame tikintieji įžvelgia Dievą. Šklovskis primena, kad „bent šios knygos autoriui tai sukelia ypatingą nusistebėjimą“.

Apie Dievą Kūrėją rašo apaštalas Paulius laiške romiečiams: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos proto iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie Jo kaip Dievo negarbino ir jam nedėkojo, bet pasiklydo mintimis, ir neišmani jų širdis aptemo. Besigirdami esą išmintingi, tapo kvaili. Jie netgi išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“ (į stabus – V. P.) (Rom 1, 19–23).

Taigi, kas aišku Dievo minties apšviestam apaštalui Pauliui, tą mums vis tenka pakartoti šių laikų pavyzdžiais.

Pastaba. Didžioji dalis minčių – iš sovietmečio laikų.

Vytautas Puodžiukynas

© 2013 „XXI amžius“