|
Apie vieną pažintį
Pradėdama rašyti darau intenciją, kad Tau, Dieve, patikčiau: Kur nėra klusnumo, ten nėra dorybės, ten nėra gėrio; kur nėra gėrio, ten nėra meilės; kur nėra meilės, ten nėra Dievo; ir kur nėra Dievo, nėra ten nė dangaus (šv. Pijus iš Pietralčinos).
Pažintis su šv. Barbora prasidėjo prieš septyniolika metų Paštuvos Šv. Barboros, mergelės ir kankinės, vardo bažnytėlėje. Virš tabernakulio buvo pakabintas Jos gražus paveikslas su Eucharistiniu Jėzumi, kardu ir palmės šakele. Šventoji Barbora yra iš tų šventųjų, kurie turi galią užtarti sergant ir meldžiant laimingos mirties. Drįstu dar prašyti tikėjimo ir drąsos sau ir kitiems broliams ir sesėms Kristuje, kad ir didžiausių kentėjimų ar kankinimų valandą neišsižadėtume Kristaus.
Po dešimties metų Apvaizdos patvarkymu atvažiavau į Papilės Šv. Juozapo vardo parapiją bažnytėlėje virš Švč. M. Marijos su kūdikiu statulos kabojo šv. Barboros paveikslas. Po penkerių metų, tvarkydama bažnytėlę, atradau dar vieną laiko dulkių apneštą šv. Barboros paveikslą ir atėjo mintis prašyti šv. Barborą, kad ateitų į mūsų žmonių namus.
Buvo gegužė, per Marijos radiją, klausant šv. Faustinos Dienoraščio skaitymą, širdį labai palietė pasakojimas, kaip šv. Faustina kartą sapne išvydo Šventąją Mergelę: Ji buvo tokia graži, jog atrodė, kad tai Švenčiausioji Mergelė Marija Mergelės Danguje spindi ypatingu grožiu. Tačiau moteris pasakė, kad yra šv. Barbora ir paprašė, kad devynias dienas aukotų šventąją Komuniją už Lenkiją. Man tuo metu atėjo mintis, kad melsčiausi už Lietuvą. Tą pačią dieną pradėjau devyndienį, o priimdama šv. Komuniją meldžiausi, kad Dievas būtų maloningas ir gailestingas mūsų tautai. Antrą novenos dieną, pritarus klebonui kun. Jonui Juciui, šv. Barboros paveikslas atkeliavo į mano namus. Klebonas paprašė šv. Mišiose patarnavusių berniukų, kad neštų paveikslą, tad kukliai ir pagarbiai buvo atneštas. Trumpai apibūdindama maldos patirtį, galiu pasakyti, jog išgyvenau nuostabą, džiaugsmą ir tikrumą, kad esu išklausyta. Rūpėjo mirties valanda meldžiau, kad gyvenčiau nei akimirkos ilgiau ir nei akimirkos trumpiau: tiek, kiek Dievas yra numatęs Savo Meilės planuose nuo Amžių. Gydytojai diagnozavo naują ligą, tad meldžiau Dievo valios aiškumo. Buvo duota suprasti, skaitant Dievo Žodį, kad turiu prašyti savo draugų užtarimo, o vėliau Palaimintosios Motinos Teresės, kurios užtarimu Dievas stebuklingai išgydė tokia pat liga sergančią moterį. Atėjus laikui pakartoti medicininį tyrimą, gydytojas manęs paklausė: Ar nesakiau, kad tos cistos gali išnykti? Esu tikra, kad niekas neįvyksta be Priežasties! Po išpažinties kunigas suteikė ligonių patepimo sakramentą. Šlovė Tau, Viešpatie!
Leidimą perduoti šv. Barboros paveikslą kitam žmogui gavau ir iš Dvasios Tėvo, o parapijos klebonas pasakė: Kas norės melstis, gali nunešti į tuos namus. Man tai buvo patvirtinimas, kad ir šv. Barbora sutinka mus lankyti. Kadangi mano noras buvo melstis į Šv. Dvasią kartu su šv. Barbora, meldėmės keturiasdešimt dienų. Visi, pas kuriuos vėliau keliavo paveikslas, taip pat norėjo, kad ir pas juos jis būtų keturiasdešimt dienų.
Kai pas p. N. atėjau paimti paveikslo, ji susijaudinusi ištarė: O gal šv. Barbora dar nenori išeiti iš mano namų?! Sūnus nufotografavo ir padarė paveikslo kopiją, tik daug mažesnę. Nunešusi klebonui pašventinti, ji susižavėjusi matė, su kokia meile ir tikėjimu jis žvelgė į šv. Barborą. Kai atvažiavęs aplankyti mamą sūnus pamatė šv. Barboros paveikslą, suklupo pagarbinti Švč. Sakramentą. Jis sakė, kad dar tokio paveikslo nėra matęs.
P. Aldona liudijo: Nesu viena, pasikalbu apie viską su šv. Barbora. Kada meldžiuosi prie kitų paveikslų, man kliudo daugybė minčių, o kai meldžiuosi prie šv. Barboros, nebūna jokių pašalinių minčių. Ji labai nuolankiai prašė: Kai visi žmonės pasimels, kai visus aplankys, gal šv. Barbora dar kartą ateis į mano namus.
Ernesta liudijo: daug ramiau, kai meldžiamės. Šv. Barbora atnešė ramybę.
Stanislava: Išmokau kalbėti rožinį ir kalbėjau prie šv. Barboros paveikslo.
Nedrįsau daug klausinėti apie patirtis meldžiantis, nes man atrodė, turi likti paslapties, tačiau, kiek buvo duota išgirsti ir pastebėti, liudiju: Pagarba, meilė, džiaugsmas, ramybė, šiluma, geresnė savijauta, ypač vidinis ryšys, atsiradęs ir sustiprėjęs tarp tų, kurie meldėsi, yra ypatingas. Mačiau gyvą tikėjimą, pasitikėjimą ir kūdikišką dvasią turinčius žmones.
Dešimt mėnesių trukusi šv. Barboros paveikslo kelionė (kovą persikėliau gyventi į Paštuvos parapiją), mano supratimu, buvo malonė. Taigi visa garbė priklauso Dievui ir Švč. Mergelei Marijai. Šventoji Mergele Barbora, pratęsk savo kelionę, kad mokytum melstis, garbinti Dievą, atneštum ramybę, ir pamatytume, kiek daug yra gerų, tikinčių ir mylinčių žmonių.
Diana MIKUTYTĖ
© 2013 XXI amžius
|