|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje prisimintas parapijos globėjas Dr. Aldona Vasiliauskienė
Sausio 27 dieną Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, buvo paminėtos parapijos globėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871 04 31898 11 201918 11 301927 01 27) 86-osios mirties metinės. Gerokai iki šv. Mišių susirinko gausybė tikinčiųjų iš įvairiausių Vilniaus kampelių. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Prie altoriaus kartu meldėsi vikaras kun. Vitalij Kisiel, diakonas Marijan Apriško ir klierikas Valentinas Dulko. Giedojo parapijos sumos choras, vadovaujamas Noros Grikštaitės-Nkemkos. Pamokslo metu kardinolas apaštalo Pauliaus žodžius Jūs visi esate Kristaus kūnas ir atskiri nariai pritaikė Palaimintajam Jurgiui, gerai pažinusiam Mistinį Kūną Bažnyčią ir apie tai daug rašiusiam. Mistinis Kūnas visi pakrikštyti ir pagirdyti viena dvasia. Ir šiandien kiekvienas pašauktas liudyti, kad Kristus būtų gyvas. Tikėjimas padeda neprarasti gyvenimo tikslo ir rinktis gėrį Dievo šviesoje, kuri, pirmiausia, įsiskverbia į žmogaus mintį ir skatina rinktis gyvenimą. Apie tai rašė Palaimintasis. Šiandien mūsų mintis formuoja žiniasklaida, pateikianti provokuojančias naujienas, jai nerūpi nei dora, nei tiesa. Jaunimas bendrauja internetu, susikūria įvaizdžius, neatitinkančius tikrovės. Kardinolas ragino šiais Tikėjimo metais dažniau paimti į rankas katekizmą, gerą religinę knygą, domėtis katalikiška spauda, prie Lietuvių katalikų mokslų akademijos sukurtoje Mažojoje akademijoje pagilinti ir praturtinti savo tikėjimą semtis žinių ne iš vienadienių šiukšlynų, o iš amžiais įsigalėjusių tiesų. Tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint. Kardinolas ragino kiekvieną tapti tikru Kristaus kūnu, to linkėjo ir Palaimintasis. Kardinolas A. J. Bačkis pabrėžė, kad daug gero galėtų padaryti pasauliečiai, uždegti švento uolumo ugnimi: jie galėtų nešti Kristų ten, kur kunigai negali prieiti. Tai yra Palaimintojo J. Matulaičio mintis. Baigdamas pamokslą kardinolas A. J. Bačkis linkėjo visiems tapti aktyviais Kristaus Karaliaus skelbėjais. Labai įdomios, giliai prasmingos Atnašavimo aukos: laikrodis (laiko simbolis, prašant Viešpaties malonės visiems tikintiesiems atrasti Dievui vis daugiau laiko), Šventasis Raštas (išminties ir tvirtumo šaltinis, meldžiantis už Viešpaties garbei ir žmonių dvasinei tarnybai pašvęstuosius dvasininkus bei vienuolius), vaikiški batukai (simbolis žingsnių link Dievo, meldžiantis už visus vaikus ir jaunuolius, kad jie atvira širdimi artėtų prie Dievo), medus (Viešpaties gydančios meilės simbolis, meldžiant suteikti stiprybės ligoniams ir kančios paliestiems žmonėms), gintariniai karoliai (vienybės Kristuje ženklas, meldžiant vienyti visus savo vaikus), duona ir vynas (jie taps Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, prašant, kad gaivintų ir augintų tikėjimą Dievo Meile). Po šv. Mišių gražiai papuoštoje parapijos salėje, pilnoje klausytojų, vyko renginys, skirtas Palaimintajam Jurgiui. Iš portreto (jį paskolino Bažnytinio paveldo muziejus) į susirinkusiuosius žvelgė Palaimintasis. Stalai buvo nukloti įvairiais eksponatais: nuotraukomis, laikraščiais, rankraščiais bei jų faksimilėmis, kurias saugo Genovaitė Gustaitė. Daug išmonės puošiant salę įdėjo parapijos jaunimas, už tai renginio organizatorius ir vedėjas, parapijos vikaras kun. mgrs. Mozė Mitkevičius nuoširdžiai padėkojo. Renginys pravestas labai subtiliai ir nuoširdžiai. Kun. M. Mitkevičius pateikė daug įdomių duomenų. Susikaupimui išklausyta kompozitoriaus Česlovo Sasnausko Requiem ištrauka (įrašas). Kun. M. Mitkevičius kalbėjo, kad šis kūrinys, atliktas to meto vieno geriausių Europoje Kauno valstybinio operos choro, skambėjo 1927-aisiais Kauno Bazilikoje, atsisveikinant su arkivyskupu. Renginio vedėjas pateikė gražių pavyzdžių iš kompozitoriaus ir arkivyskupo bendravimo. Virgilijus Kubilius perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto. Skambėjo Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriaus. Kun. M. Mitkevičius kalbėjo: Daugelyje tekstų, kuriuose apaštalas Paulius aprašo krikščioniškąją meilę, žodį agapė iš tiesų būtų galima pakeisti žodžiu Kristus ir išvysti tikslų paties Viešpaties atvaizdą. Toji meilė yra ne moralinė dorybė, bet dvasinė tikrovė, dieviška jėga. Tai dieviškumo įmanomybė visose žmogaus galimybėse, kitaip tariant Dievo parašas žmonių širdyse. Jo Imprimatur, įgalinantis mylėti vieni kitus ir patį Dievą taip, kaip jis myli. Nė vienas tikintysis negali savęs atleisti nuo pareigos stengtis savo gyvenimu liudyti tikrąją šio žodžio prasmę. Meilės himno turinys atsiskleidžia tada, kai vietoj žodžio agapė imame rašyti savo pačių vardus, nevengdami vėliau pripažinti, jog turi rastis vietos atgailai ir atleidimui. Šis himnas tapo Palaimintojo Jurgio gyvenimo dalimi, apibendrintas vienu trumpu sakiniu Nugalėk blogį gerumu. Nugalėk blogį gerumu, nepaisydamas fizinių ir moralinių kliūčių, su didele auka įveikdamas bet kokį pasipriešinimą. Tai prakilniausias kelias, kurį kartu su apaštalu Pauliumi trokšta nurodyti ir kviečia kartu eiti Palaimintasis Jurgis. Šio meilės kelio pėdsakus galime aptikti J. Matulaičio Užrašuose (juos pats arkivyskupas vadino sąsiuvinėliu). Jie pradėti rašyti 1910 m. spalio 14 d. Petrapilyje, akademijoje. Rašyta iki 1925 m. rugpjūčio 2130 d. Romoje su pertraukomis. Tikslas Dievo garbei ir sielų išganymui. Tai priemonė tobulintis ir tobulinti. V. Kubiliaus jausmingai skaitomos ištraukos iš Palaimintojo Užrašų kaustė klausytojų dėmesį. Pristatydamas pagrindinę pranešėją kunigas M. Mitkevičius pasakė: Net ir prasmingiausi tekstai gali būti pasmerkti užmarščiai, nepasiekti žmonių širdžių ir todėl nesudygti jose ir nesubrandinti dvasios vaisių. Mes galime stengtis pažinti šio Palaimintojo turtingą dvasinį palikimą. Žinoma, kad esama žmonių, susižavėjusių šia asmenybe, gyvenančių jo mokymo dvasia. Džiugu, kad tokių ištikimų esama ne tik tarp dvasininkų ir vienuolių, bet ir tarp pasauliečių. Kunigas prie mikrofono pakvietė Genovaitę Gustaitę. Prelegentė priminė 2012-uosius, paskelbtus Palaimintojo J. Matulaičio metais, tačiau visada labai svarbu plačiau prisiminti Palaimintąjį. Kadangi sausio 27-oji žydų holokausto aukų minėjimo diena, tad ji sakė, kad žydai parodė didžiulį dėmesį, mirus arkivyskupui. Vienas iš 11 kalbų parašytų nekrologų žydų kalba. Jis išspausdintas įtakingiausiame to meto laikraštyje, ėjusiame Kaune, Die hidishe Stimme (Žydų balsas). Šis nekrologas, pasak pranešėjos, istorinės reikšmės dokumentas, rašytas ne katalikų, tačiau su padėka, pagarba, giliu asmenybės ir veiklos suvokimu, subtiliu laidotuvių nuotaikos pajutimu. Pirmas grynai biografinių duomenų pranešimas baigiamas sakiniu, kad J. Matulaitis buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo. Vilniuje, 1919 metais išstūmus bolševikus ir atėjus lenkų batalionams, prasidėjo žydų pogromas. Žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas, kartu su rabinu I. Rubinšteinu bėgo pas vyskupą Jurgį, prašydami, kad jis iš gausybės suimtųjų išgelbėtų nors du tautiečius poetą L. Jofę ir visuomenės veikėją S. Nigerį. Vyskupui pavyko juos išgelbėti. Ir daug sykių žydų delegacijos kreipėsi į jį, o vyskupas maloniai juos priimdavo ir išpildydavo prašymus... Žydai minėtame nekrologe yra akcentavę J. Matulaičio neturtą: Prie Matulaičio rankų pinigas nelipo. Labai didelę pajamų dalį jis skyrė savo kaupiamai bibliotekai. Prelegentė perteikė žydų pasakytą mintį: Jaunystėje vargusiam ne kiekvienam pavyksta tokį neturto egzaminą išlaikyti. Buvo pabrėžta ir detalizuota kita J. Matulaičio savybė humaniškas bendravimas. Jis mokėjo bendrauti ir jam nebuvo skirtumo, kokios tautybės, kokio tikėjimo yra žmogus. Tai buvo neabejotinai išskirtinė asmenybė. G. Gustaitė apgailestavo, kad pastaruoju metu pasirodžiusioje didelės apimties knygoje Lietuvos žydai Palaimintasis J. Matulaitis visai neminimas. G. Gustaitė kalbėjo ir apie stačiatikių parašytą nekrologą J. Matulaičiui, kuriame irgi akcentuojamas mokėjimas bendrauti. Tyrinėtoja papasakojo, kaip stačiatikiai ėjo pas vyskupą prašyti lėšų pasimetusių rusiukų našlaičių prieglaudai. J. Matulaitis (pats nuo 10 metų buvo našlaitis ir dėl nepriežiūros jau nuo 14 metų susirgo ir vaikščiojo su ramentais) jautriai reagavo į prašymą, pats neturėdamas lėšų sakė: Jeigu Apaštalų Soste mano žodis ką nors reikš, jūs gausite pašalpą. Suėmus vokietį kunigą jėzuitą Frydrichą Mukermaną (Friedrich Muckermann, 1883 08 1719141946 04 02), vyskupas Jurgis prašė, kad kunigas nepasitrauktų ir nepaliktų Šv. Kazimiero bažnyčios. Palaimintasis rašė: Viską darė su mano pavedimu. Taigi nebijojo prisiimti sau viso to, kuo buvo kaltinamas kunigas. Kun. F. Mukermanas taip pat yra parašęs atsiminimų, kuriuose akcentuojamas J. Matulaičio mokėjimas bendrauti. Palaimintasis yra svarbus ir kaip marijonų vienuolijos reformatorius. Pijus XI laikė jį geriausiu Lenkijos vyskupu, paskyrė Apaštališkuoju administratoriumi ir siuntė sutvarkyti opius po konkordato su Lenkija iškilusius klausimus: Vilniaus klausimą; Bažnytinės provincijos; konkordato su Lietuvos valstybe (konkordatas pasirašytas po arkivyskupo mirties, 1927 m. rugsėjo 27 d., tačiau medžiaga parengta J. Matulaičio) klausimus. Prelegentė iškėlė Bažnytinės provincijos sudarymo svarbą Lietuvai. 1926 m. balandžio 4 d. Šventasis Tėvas Pijus XI bule Lituanorum gente paskelbė Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimą. Knygos apie arkivyskupą Mečislovą Reinį autorius kun. Juozas Šalčius rašė: Nepriklausomos Lietuvos Bažnytinės provincijos akto sudarymas valstybiniu požiūriu buvo svarbus įvykis: Lietuvos Bažnyčia grįžo tokion garbingon padėtin, kokioje ji buvo pačioje pradžioje, Mindaugo laikais. Jogailos ir kitų Lietuvos valdovų šiame dalyke padarytos klaidos pajungimas Lietuvos bažnytinio gyvenimo Lenkijoje gyvenantiems hierarchams buvo atitaisytos. G. Gustaitės mintis tęsė kun. M. Mitkevičius: Palaimintasis Jurgis, kaip ir kiekvienas tikintis žmogus, turėjo ypač sau artimus Šventojo Rašto tekstus, suteikiančius vilties net ir labai sudėtinguose išgyvenimuose. Mirties patale arkivyskupas kalbėjo psalmes. Nežinia kurią konkrečiai jo siela giedojo mirties valandą, tačiau žinoma, jog dėl meilės Bažnyčiai jam ypač artima ir mėgstamiausia buvo 136-oji. Minėtą psalmę atliko parapijos jaunimo atstovės Gintarė Dragūnaitė ir Guoda Končiūtė. Kun. M. Mitkevičius, užbaigdamas renginį, paaiškino psalmės esmę. Autorius apgieda hebrajų streiką ir paaiškina to streiko motyvus. Siono giesmė sugretinama su Viešpaties, Jahvės giesme. Tai reiškia, kad jos giedojimas iškreiptų dvi esmines žydų tautos tapatybės tiesas. Pirma, giedojimas reikštų babiloniečių pripažinimą dievais. Antra, giedojimas pripažintų Babiloną nesant svetimu, t. y. Babilonas įgytų Pažadėtosios Žemės statusą. Savaime suprantama, kad hebrajai negalėjo sutikti nė su vienu iš šių teiginių, negiedojimas iš esmės atskleidžia jų pačių tapatybę, ištikimybę savo Dievui ir Jo pažadams. Neištikimybė šiai esminei tiesai palydima savo pačių prakeiksmu. Būtent tokio nusistatymo Bažnyčios atžvilgiu buvo arkivyskupas J. Matulaitis, taip Ją pamilęs, jog bet kokia menkiausia neištikimybė Jai reikštų Siono giesmės giedojimą savo engėjams ir savo paties tapatybės praradimą. Tai nuolatinis iššūkis nepasiduoti, mums pamirštant, kas yra mūsų džiaugsmo versmė ir šaltinis, kuriame ir mūsų Palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis.
Vilnius
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |