Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Partizanų žvalgai represinėse struktūrose

(Pabaiga. Pradžia nr. 16)

Vladas Terleckas

1947 07 29 buvo suimtas, nubaustas 10 metų lagerio, į Lietuvą grįžo tik 1964 metais.⁴² Iš stribų pas partizanus atėjo Juozas Kruzas (g. 1907 m., Paalkupio k. Naujamiesčio vlsč.). 1945 metais įstojęs į stribus, palaikė ryšius su vietos partizanais, teikė jiems ne tik vertingą žvalgybinę medžiagą, bet ir parūpindavo šaudmenų, rašė ir platino atsišaukimus, kuriuose ragino „saviškius“ pereiti į partizanų pusę, ne vieną jų įkalbėjo taip pasielgti.⁴³ Matyt, kai kurie verbuojamieji pranešė „ten, kur reikia“. Jau 1945 05 20 J. Kruzas turėjo bėgti iš stribyno į partizanų būrį. Po dviejų mėnesių buvo suimtas, suimant smarkiai sumušė vieną enkavedistą. 1945 08 16 buvo išbogintas į Vorkutlagą, ten buvo „teisiamas“, o 1946 02 26 užgeso jo gyvybė. Anot buvusio MGB j. ltn. Albino Striukos, palaikiusio ryšius su partizanais, šiems padėjo Surviliškių stribai A. Gadeika, V. Gadeika ir Kasputis.⁴⁴

Ilgokai (iki 1946 metų) sekėsi dirbti partizanams Aukštosios Panemunės stribyne tarnavusiam Antanui Santockiui. 1946 metais jam teko pasitraukti pas partizanus. Sėkmingai kovojo iki 1949 06 24. Išduotas ir sužeistas nusišovė. Po žūties, 1950 metais, buvo apdovanotas Laisvės kovos kryžiaus Pasižymėjimo lapu (LKA, t. 22, p. 172).

Įdomūs „taikaus sambūrio“ ryšiai buvo nusistovėję tarp Rozalimo apylinkių partizanų ir stribo Baltramiejūno. Partizanai nelietė jo Bunčių k. gyvenusių tėvų, leido juos lankyti. Už tai jis atnešdavęs šovinių, suteikdavęs žinių. (LKA, t. 20, p. 62). Prisimenama, kad „Barvydžių partizanai turėjo gerą draugą Luokės stribokijoje – Savicką“, kurio informacija ne kartą išgelbėjo kovotojus (Erškėčių keliu. Kaunas, 1996, p. 141).

Eržvilko stribų ginklininkas Juozas Valaitis gadindavęs ginklus, pvz., į kulkosvaidžius neteisingai įstatydavęs užraktus. Vėliau išėjo pas partizanus, kur buvo jo brolis Bronius.⁴⁵ Šiluvos stribas Vaitiekūnas išleido iš kameros areštuotas A. ir V. Radzevičiūtes. Broliai Rudzevičiai buvo išėję stribauti, saugojo Griškabūdžio kalėjimą, vienąkart visus suimtuosius išvedė ir paleido.⁴⁶ 25 metai lagerio ir 5 tremties teko Kėdainių apsk. stribui, vėliau partizanui Stasiui Paulavičiui. 1945 metų pradžioje dėl suimtų ryšininkų išlaisvinimo iš Jurbarko areštinės buvo sutarta su stribu Pranu Puišiu, kuris ketino pasitraukti su partizanais.⁴⁷ Deja, operacija nepavyko. Pasakojama, kad jis tarnavęs dviem ponams. Labai gerai atsiliepiama apie Prienų stribą Vytautą (?) Riaubą, mirusį Intos lageryje.⁴⁸ Manytina, kad jis nukentėjo už ryšius su pogrindžiu. 1949 metais buvo suimtas iš Gelgaudiškio stribų pasitraukęs J. Žukauskas, kuris per areštinės langą šaukė: „Rusų okupantai išveža geriausius mūsų lietuvius į Sibirą, vežkite ir mane pas juos!“⁴⁹ Greitai buvo išaiškintas partizanų ryšininkas, Surviliškių stribas Jonas Žukauskas. 1945 07 31 jis buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutą. Turbūt už partizanų rėmimą lageryje atsidūrė Rozalimo stribas Čirvinskas.⁵⁰ Kęstučio apygardos partizanų gretose kovojo Jurbarko apylinkių stribas Stasys Čepkauskas.⁵¹ Žinomas ir iš dalies kurioziškas miško kovotojų skaičiaus padidėjimas. Vyčio apygardos partizanų paimti į nelaisvę 6 stribai sąžiningai kovojo tiek su „saviškiais“, tiek su kariuomene.

J. Starkauskas išaiškino nemažai partizanų talkininkų – Šimonių vlsč. stribus K. Šližauską ir Vladą Vaičių, Platelių stribyne tarnavusį Justiną Dovainį, Eržvilko stribyne – Vladą Švergį ir Baranauską; Viduklės stribus Joną Jarošą ir Bronių Blažį, žasliečius Maknevičių, Mareckį, Kulių stribą A. Anužį, Liubavo stribą Vincą Kalinauską, Krosnos „gynėją“ Petrą Labanauską. J. Jaroška kaltintas talkinimu partizano S. Bubilo būriui, stribų agitavimu mesti šią tarnybą, 50 stribų išėjimu į mišką.⁵² J. Dovainis – ramaus būdo žmogus, muzikantas – atsidūrė lageryje dėl per didelio plepumo, gyrimosi, kad Platelių stribyne turi savo žmogų. Netiesioginius ryšius su minėtu K. Šližausku palaikė partizanas P. Indriūnas-Vėbra. Jų ryšininkė buvo J. Skabeikaitė. Kaip partizanų ryšininkai minimi stribai Steponas Minelga (Kauno apylinkės), Juozas Paukštys (iš Punios), Juozas Lingys, Bartninkų stribas Petras Razickas, Gelvonų stribas Rutkauskas.⁵³ Atrodo, dalis išvardintų stribų buvo čekistų įtarimų aukos arba apkaltinti remiantis kankinamųjų melagingais parodymais. Buvusi Palangos gimnazijos pogrindinės organizacijos narė Bronė Kalvaitytė, kalėdama Kretingoje, girdėjusi apie už ryšius su partizanais suimtą Darbėnų milicininką.⁵⁴ Savo žmogų partizanai turėjo Tverečiaus stribyne. Tik neaišku, ar tai buvo prisiminimuose nurodytas Kazys Vilimavičius, kuris karo metais tarnavo SS daliniuose, vėliau – stribu.⁵⁵ Literatūroje minimas savitas pagalbos partizanams būdas – nešaudymas į juos. Esą Kaltanėnų (Švenčionių apsk.) stribas (neįvardytas) atsisakė šaudyti į apsuptus partizanus, pasakęs, kad niekada nešaudė ir nešaudys, todėl buvęs išvytas iš stribų. 1946 metais čekistai įtarė, kad partizanams dirba 16 Kelmės vlsč. stribų. Gal tai čekistų išsigalvojimas ar siekis pasirodyti prieš viršininkus.

1948 08 27 LKP(b) CK biuro nutarimu Ukmergės apsk. iš stribų buvo atleisti 32 asmenys.⁵⁶ Kai kurie iš jų perdavinėjo partizanams informaciją. Gana netikėta, jog 1951 04 24 pas partizanus pasitraukė 4 Kruopių stribai, kurie, anot okupanto kontržvalgybos, sistemingai pranešdavo kovotojams apie MGB numatytas priemones. Taigi net kovų saulėlydyje kai kurių miestelių stribai talkino partizanams. Tik susipažinus su archyvine medžiaga, bus galima išsiaiškinti, ar 10–15 metų lagerio nubausti (1948 m.) įvairių vietovių milicininkai Albinas Čečys, Antanas Grigas, Mykolas Klebavičius, Pranas Kaminskas, Piotras Chižniočenka (pasmerktas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties) ir kiti palaikė ryšius su pogrindžiu LGG, t. 3, p. 245, 422, 589, 671).

Partizanų žmonės represinėse struktūrose

Trečia partizanų talkininkų kategorija – represinėse struktūrose įdarbinti savi, paprastai neturtingi žmonės. Į stribynus buvo infiltruoti partizanų ryšininkai Jonas Gajauskas ir Pranas Pivoris.⁵⁷ Pastarasis tarnavo Veiviržėnų stribyne, padėjo partizanams puolant miestelį. Vėliau buvo priverstas pasitraukti į mišką. 1945 metų lapkritį į Pakuonio stribyną buvo pasiųstas E. Vengetneris, Rutkauskas,⁵⁸ Juozas Jakštaitis (g. 1928 m.). Pastarasis 1945 metais tapo Eržvilko stribu. Supratęs, kad yra sekamas, išėjo į Lydžio rinktinės Gintaro (B. Misevičiaus) būrį, pasižymėjo kaip narsus kulkosvaidininkas.⁵⁹ Žuvus Gintarui, buvo paskirtas būrio vado pavaduotoju. Anot Šakių NKVD raštų, 1946 metų vasarį buvo suimti 9 pogrindinės organizacijos nariai, iš jų Griškabūdžio stribai Albinas Mekšriūnas ir Antanas Paltanavičius, kurie jais tapo partizanų vadų nurodymu. 1947 metų vasarą šios apskrities čekistai areštavo Žalgirio rinktinės Vyčių kuopos rezerviniam būriui priklausiusius stribus Joną Aržuolaitį, Vincą (?) Jonušaitį, milicininką Vincą Naujoką.⁶⁰ Ši informacija – labai abejotina. Pirma, 1947 metų rudenį MGB Šakių apsk. skyrių tikrinęs LSSR MGB valdybos 2 N aukštas pareigūnas išaiškino, kad skyriaus ataskaitos yra dezinformacija, o duomenis apie sunaikintus partizanus pavadino akiplėšišku melu.⁶¹ Antra, panaudojant provokatorių buvo sukuriamos ir sunaikinamos neegzistavusios organizacijos. Vieno rašto duomenimis, čekistai išaiškino ir suėmė 25 Barzduose neva veikusios Lietuvos partizanų sąjungos narius, tarp suimtųjų buvo ir aukščiau minėti stribai V. Brazaitis ir V. Duoba, o kitur Šakių čekistai parašė, jog V. Duobą su kitais 2 stribais partizanai užverbavo 1946 metų birželį, o jį areštavo 1947 01 12. Eržvilko stribyne tarnavo partizanas Kėkštas (P. Vyturys. Dialogai su Viešpačiu ir šėtonu. V., 2012, p. 100, 115).

Partizanų vadų nurodymu dirbti milicijoje buvo nusiųstas Kazys Stašelis, Telšių kalėjimo prižiūrėtoju – Pranas Gineitis.⁶² Marijampolės kalėjimo prižiūrėtojas Vincas Bubnys išlaisvino politinius kalinius ir išėjo pas partizanus.⁶³ Jo ir kitų pasirinkimo padėti pogrindžiui, represuotiems asmenims aplinkybės nežinomos. Iš Jankų milicininko Juozo Dubininko partizanai sužinodavo represinių struktūrų planus.⁶⁴ Justinas Knezevičius, nuo 1944 metų dirbęs Žvirgždaičių vlsč. milicijos įgaliotiniu, vėliau – viršininku, vadovavo ir pogrindinei pasipriešinimo organizacijai (turėjusiai apie 50 narių), per tarpininkus įspėdavo žmones apie jiems gresiančias represijas, čekistines operacijas.⁶⁵ Ryšius su partizanais palaikė Šilavoto milicijos viršininkas Jurgis Pauža. Už pagalbą jiems 1945 metais buvo suimtas Gelgaudiškio milicijos viršininkas Viktoras Jonaitis,⁶⁶ 1949 metais – Vilniaus milicininkas Jonas Misevičius.⁶⁷ Z. Mažutienė nuo Kalnujų palaikė ryšius su milicininku (neįvardytu), iš jo gaudavo šovinių.⁶⁸ Šapolą stribauti pasiuntęs P. Kukta-Girininkas.⁶⁹ Jo suteikta informacija apie enkavedistų ir stribų dislokaciją, apsiginklavimą, judėjimą, sargybos keitimąsi labai pravertė, partizanams puolant Kurklius ir išlaisvinant suimtuosius. Į Krosnos stribyną buvo infiltruotas Petras Labanauskas, į Adutiškio stribus – Gediminas Bučelis.⁷⁰

Didelė Tauro apygardos partizanų sėkmė buvo sovietinio saugumo karininko Antano Ambrulevičiaus-Vėjo aktyvi ir įvairiopa pagalba. Jis, metus pasimokęs čekistų mokykloje, 1945 metų gruodį buvo paskirtas Gražiškių vlsč. (Vilkaviškio apsk.) operatyviniu įgaliotiniu.⁷¹ 1946 metų kovą užmezgė ryšius su Tauro apygardos partizanais, teikė jiems vertingą informaciją, padėjo gauti pasus. Svarbiausia tai, kad jis iš patikimų stribų sudarė būrį, kovojusį prieš represines struktūras, kolaborantus. Šiam būriui priklausė Pečelis-Vairas, Pavilionis-Žentukas, Jonas Astašauskas (suimtas 1947 12 13), Vyšniauskas. Sužinojęs apie gresiantį suėmimą, 1947 metų sausį išėjo partizanauti, bet jau kovo 20 dieną viename mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Vėliau atsiskleidė jo meniniai sugebėjimai: iš kaulų drožinėjo dirbinius, kūrė skulptūras.

Patriotizmo vedini MGB leitenantai Petras Brazauskas ir Antanas Šilius apsisprendė padėti pogrindžiui.⁷² Jie perspėjo dvasininkus apie kunigus agentus, numatytas represijas. Jų dėka buvo likviduotas Kauno įgulos bažnyčios klebonas, išduodavęs prieš okupantą nusiteikusius asmenis, pasipriešinimo dalyvius. Lydžio rinktinės štabo pasiūlymu Mečislovas Dargužas bendravo su MGB Šilalės skyriaus viršininku, įgavo jo pasitikėjimą, sužinodavo daug paslapčių.⁷³ 1950 metais įtariant bendradarbiavimu su partizanais buvo suimtas MGB Kėdainių skyriaus (kitur – Surviliškio) operatyvininkas ltn. Albinas Striukas.⁷⁴ Jį išdavė suimtas partizanas, „nuteisė“ 10 metų ne tiek už veiklą partizanų naudai, kiek už neveiklumą: kad nesušaudė pas tėvus viešėjusių kovotojų, kad jo vadovaujami stribai nenukovė nė vieno partizano. Jis padėjo partizanams iššifruoti informatorius, ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro. Informaciją partizanams teikė ir NKVD dalinyje Ukmergėje tarnavę Aukštuolis ir Sarulis. Jie pranešė apie partizanus išdavinėjusius asmenis, todėl agentą Civilį „nusinešė lapė“⁷⁵. Apolonija Vareikaitė-Abraškevičienė liudija, kad partizanams daug padėjo sovietų saugume tarnavęs Marijonas Kazlauskas, tačiau per nelemtą klaidą buvo partizano nušautas Traupio kapinėse. Buvęs partizanas Bronius Grigonis-Bijūnas pasakoja apie būrio vado Antano Vaičekonio-Šermukšnio palaikytus ryšius su MGB kapitonu, sunkokai kalbėjusiu lietuviškai. Jis parūpindavęs šovinių, įspėdavęs apie priešo planuojamų operacijų laiką ir vietą. Visuomet jo pranešimai pasitvirtindavę, partizanai išvengdavę nuostolių (APP, Vilnius, 1998, d. 2, kn. 1, p. 405). Prisiminimuose bylojama, jog Vyčio apyg. teritorijoje partizanams dirbo stribų būrio vadas Grinys (iš jų per mėnesį gaudavęs 300 rublių algą), MGB darbuotojas Marijonas Kazlauskas, iš Vadoklių stribyno perbėgęs Stasys Serdikevičius (ten pat, p. 77–78, 195, 276). 1945 06 12 J. Bartašiūno rašte nurodyta apie Šiaulių partizanų infiltruotus 4 žvalgus. Partizanams įvairiai padėjęs MGB Utenos skyriaus vairuotojas Juozas Zabulionis. Iššifruotas ir suimtas sugebėjo pabėgti iš tardytojo kabineto, namuose šaudydamas nukovė 6 kareivius, žuvo jis, žmona, vaikas (Žadėjom laisvę tau parnešti. Utena, 2007, p. 36). Rašoma, jog „Kalvarijos MGB paslaptis partizanams išduodavo jų darbuotojas slapyvarde Voverė (V. Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais. Kaunas, 2000, p. 379).

Partizanams ir persekiojamiems padėjo Ukmergės karinio komisariato viršininkas Henrikas Vilkončius.⁷⁶ 1944–1945 metų žiemą jis parūpino partizanams roges šovinių ir granatų. Regėtųsi, jo biografija neleido to tikėtis, nes nuo 1941 metų buvo komjaunuolis, kilus karui, pasitraukė į Rusiją, ten kariavo su vokiečiais, gavo kapitono laipsnį. Taigi, turėjo būti be tautinių sentimentų. Netikėta, kad partizanų ryšininku dirbo Veiverių vlsč. partorgas Jonas Kazla, kuris padėjo išaiškinti ir sunaikinti ne vieną NKGB šnipą.⁷⁷ Už ryšius su partizanais buvo nuteisti apie 180 ir už išdavystę – apie 110 stribų.⁷⁸ Be to, vien nuo 1946 10 01 iki 1947 03 01 iš stribų kaip politiškai nepatikimi atleisti 225 vyrai.

1948 metais į čekistų tinklus pateko 5 milicininkai (vien tie, kurių pavardės prasideda N–Ž raidėmis), partizanų rėmėjai – Kleopas Pipiras, Anicetas Pocius Pocevičius, Nikiforas Plikus, Povilas Puteikis, Mečislovas Tiškus.⁷⁹ Pastarasis buvo LLA narys. Sunku pasakyti, ar jie buvo partizanų pasiųsti į miliciją ar užverbuoti. Didžiausia bausmė (25 metai lagerio ir 5 metai tremties) buvo paskirta P. Puteikiui.

Nuvilia vardynas „Lietuvos gyventojų genocidas“. Jame nenurodytos daugelio šiame straipsnyje minimų asmenų pavardės, kai kurių biografijos sutrumpintos, nuskurdintos, nerašoma, kad, prieš tapdami partizanais, tarnavo represinėse struktūrose. Ypač keista, kad taip elgiamasi, kai talkinimo partizanams faktai dokumentuoti, tokiems asmenims pripažintas kario savanorio statusas.

Sovietų kariškiai partizanų gretose

Partizanų gretose kovojo ar jiems padėjo vokiečių nelaisvėje buvę sovietiniai kariškiai kitataučiai, represinių struktūrų pareigūnai. Reokupuotoje Lietuvoje gyvenę vokiečių karo belaisviai elgėsi įvairiai. Daugelis jų nuėjo tarnauti į stribynus, buvo bjaurūs ir pavojingi. Kiti, anot P. Pečiulaičio, nenorėjo grįžti į Raudonąją armiją (RA) ar dėtis prie partizanų, slapstėsi pavieniui. Kai kuriems nusibodo tokia padėtis, todėl įsiprašė į partizanus. Be to, tėvynėje jų laukė lagerininkų dalia.

Varčios mūšyje daug nuostolių NKVD kariuomenei padarė smolenskietis kulkosvaidininkas J. Aniščenkovas (Oniščenkovas?)⁸⁰, tačiau KGB kartotekoje tokio asmens nėra. Joje įrašytas Akimas Oniščiukovas, Alytaus apsk. partizanas, 1945 09 16 nužudytas Vilniaus kalėjime, o pagal kitą versiją 1945 10 24 jis išvežtas į Vorkutlagą. Galbūt būtent jį gyrė A. Ramanauskas: „Vienas rusas, partizanavęs mūsų gretose, taip pat labai narsiai kovėsi su bendratautiečiais“.⁸¹ Deja, jis neturėjo pistoleto, todėl, užspringus kulkosvaidžiui, buvo paimtas gyvas. Kaimiečiai pasakojo, jog „rusai Kudariškių kaime pas vieną gyventoją jį baisiai kankino, bet jis nieko neišdavė ir visaip išjuokė rusus“, sakė, kad visų jo draugų neužmuš, jie atkeršys. Labai nekentė komunizmo.

Daugiau informacijos surinkta apie Lietuvoje partizanavusį azerbaidžanietį Šakirą Sadygovą. 1941 metų liepą Baltarusijoje jis pateko į vokiečių nelaisvę, iš belaisvių stovyklos pabėgo į Lietuvą, iki 1944 metų rugpjūčio dirbo pas Raseinių apsk. ūkininką. Grįžus „išvaduotojams“, slapstėsi, o 1945 metų rugpjūtį tapo Vaidoto rinktinės aktyviu partizanu. 1950 04 10 buvo suimtas, 1950 11 27 Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo pasmerktas sušaudyti. Kankinamai ilgai (6 mėn.) jam teko laukti nuosprendžio įvykdymo.⁸²

Į Girdžių partizanų gretas buvo įstojęs belaisvis, iki karo geras Peterburgo batsiuvys Viktoras Riabovas-Vytka. Apsispręsti privertė stribai, kurie įtarė jį dezertyravimu iš RA. Vienąkart jį areštavo plėšikavę stribai, ant V. Riabovo nugaros užkrovė didžiulį duonos kepalą ir liepė nešti.

Pritaikęs momentą, kepalu trenkė vienam stribui per galvą, puolė į Mituvos šlaitą ir pabėgo. Žuvo 1946 07 04 Balnių k. kartu su būrio vadu Vladu Paršeliu-Jūra ir dar dviem kovotojais.⁸³ Didžiosios Kovos apygardos partizanas buvo Ivanas Rybakovas, žuvo 1949 metais. Kitų belaisvių partizanų žinomi tik vardai ar tenurodoma tautybė. Prisimenami Ivanas, Miša, Borisas. Ivanas buvęs sumanus kovotojas, nepamainomas vertėjas. Miša klausdavęs, ar galima nušauti stribą. Pasakojama tokia unikali istorija: 1944 metų vasarą ties Kernave partizanai paėmė į nelaisvę nusileidusį lakūną Borisą. Ištardė ir paleido. Vėliau jis išėjo partizanauti, dirbo štabe, kaip gabus dailininkas apipavidalindavo atsišaukimus.⁸⁴ Su juo būryje buvę dar keli rusų karininkai. J. Kamarausko-Karijoto „Skrajojančiame būryje“ buvo baltarusis Goga Romanovskis, Juozo Trečioko būryje, daugiausia veikusiame Baltarusijoje, – du gudai.⁸⁵ Kazimiero Kalpoko parodymais, Kupreliškio partizanų būriui priklausė baltarusis Ivanas, pabėgėlis iš RA.^85a 1949 metais Kuršėnų vlsč. veikė partizanai broliai Chaleckai, Machajadnas ir kiti.⁸⁶ Apie Švėkšną partizanavo rusas slapyvarde Vėtra (Erškėčių keliu. Kaunas, 1996, p. 291), o Šiaurės Lietuvoje veikusiam Vytauto būriui priklausė Beriozovas, pabėgęs iš RA. Jis laikėsi požiūrio, kad būtų ryžtingai naikinami NKVD šnipai.

Panemunėlio vlsč. partizanavo Filimonas Samuilovas, Obelių krašte – Proška.⁸⁷ Atrodo, jie buvo vietiniai rusai. Karinio dalinio intendantas Deroginas ir Kėdainių NKVD mjr. Šorgorodskis buvo sumanę pasidaryti pinigo pardavinėjant partizanams ginklus, šaudmenis.⁸⁸ Dzūkijos partizanas, legendinio vado Vaclovo Voverio-Žaibo pavaduotojas Kostas Mačionis buvo užmezgęs ryšį su NKVD Daugų vlsč. įgaliotiniu Petrovu, kuris įspėdavo apie gresiančius pavojus, užverbuotus išdavikus.⁸⁹

Taigi partizanai turėjo daugelyje miestelių išsišakojusią agentūrą. Tai pripažino LKP(b) CK instruktorius P. Kozlovas savo pranešime 1946 05 28. Jis rašė: „Apskrityje susidarė tokia padėtis, kad nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos pradėjo veikti geriau nei jie (represinės struktūros – V. T.). Jų gerai dirba agentūra, ryšiai...⁹⁰ Represinių struktūrų agentūra dirbanti blogai ir neretai dėl to apie agentus sužino banditai. Dėl to gegužę sužlugo viena operacija. Šiais metais MVD ir MGB darbuotojai nenukovė nė vieno bandito“. Šio aukšto nomenklatūrininko išvados demaskuoja kai kurių istorikų pramaną apie partizanus – aklus baudėjus.

Daugelis už tarnystę partizanams sumokėjo pačia didžiausia kaina. P. Brazauskas ir A. Šilius 1946 09 12 karinio tribunolo sprendimu buvo sušaudyti. Ilgą kančių kelią teko nueiti Antanui Žukaičiui. 1945 12 02 suimtas, kankintas iki 1946 06 21, mirties nuosprendžio įvykdymo laukė 3 mėn. (sušaudytas 1946 09 20 Vilniuje). Suimtam A. Vaičiuliui taburetės smūgiu į galvą ištaškytos smegenys. Taip jam atkeršyta už ankstesnį pabėgimą iš areštinės. J. Knezevičius žiauriai nukankintas, o anot čekistų, pasikorė. Vaclovas Brazaitis, Justinas Čiulkinis, Boleslovas Misevičius, S. Čepkauskas, partorgas J. Kazla žuvo kovodami su okupantu. A. Ambrulevičius buvo pasmerktas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, mėtytas iš lagerio į lagerį. Paleistam iš tremties nebuvo leista grįžti į Tėvynę, todėl iki 1993 metų gyveno Latvijoje. Tokia pat bausmė buvo paskirta V. Švelniui. Išlieka mįslė, kodėl po karo tribunolo nuosprendžio paskelbimo (1949 m.) į lagerius išvežtas praėjus 5 metams, 1967 metų gegužę jis išsiųstas į tremtį. Apie tolesnį jo likimą nieko nežinoma.

Sunku aprašyti S. Brazausko kančias. Vertėjas jį daužė lenta, o kad nesigirdėtų jo riksmų, ant galvos užmesdavo vatinuką. „Nuteisė“ 25 metams.

Juozas Jakštaitis žuvo (1948 03 19) padėdamas draugams atsitraukti, Stasys Paukštys (žuvo 1947 metų rudenį), buvo „pašarvotas“ miestelio aikštėje, greta paguldytas kulkosvaidis, saugomas stribo. Drąsiai kaudamiesi žuvo E. Jakas, A. Liberis ir daugelis kitų. Buvęs stribas Keturakis mirė Sibire. P. Krušinską išdavė partizanas, buvo nuteistas. Daugelis partizanų ryšininkų buvo išaiškinti ir suimti. Paprastai jiems buvo taikomos standartinės bausmės – 10 metų lagerio ir 5 metai tremties.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad partizanų ryšininkai, civiliai gyventojai, kaip ir 1941 metų sukilimo dalyviai, beveik išimtinai buvo baudžiami 25 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme.

Pasirinkusieji tarnystę pogrindžiui turėjo mažai šansų išlikti gyvi ar laisvi. Veikti vienui vieniems nuožmių represinių struktūrų gretose buvo didžiulis išbandymas. Dėl žūčių, suėmimų silpo partizanų agentūrinė veikla. Gęstant karo kilimo vilčiai, daugėjant išdavysčių, turėjo mažėti motyvų padėti partizanams.

⁴² www.llks.lt, 2012-05-15.

⁴³ Ten pat, 2012-03-21.

⁴⁴ Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 1998, p. 66–74.

⁴⁵ AŽPP, p. 420.

⁴⁶ J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001, p. 388.

⁴⁷ AŽPP, p. 444.

⁴⁸ A. Garmutė. Motinėle, auginai. Kaunas, 1993, p. 21.

⁴⁹ Gelgaudiškis. Vilnius, 2001, d. 2, p. 926.

⁵⁰ AŽPP, p. 108.

⁵¹ Lietuvos gyventojų genocidas, 1998, t. 1, p. 320.

⁵² J. Starkauskas. Min. veik., p. 411, 417, 419, 420, 423, 430.

⁵³ Ten pat, p. 423– 424.

⁵⁴ LKA, t. 21, p. 122.

⁵⁵ Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 2008, d. 6, p. 656–657.

⁵⁶ Lietuvos partizanų kovos..., p. 335.

⁵⁷ Tremtis ir rezistencija..., p. 437.

⁵⁸ J. Starkauskas. Min. veik., p. 405, 425.

⁵⁹ Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2009, d. 7, kn. 1, p. 664.

⁶⁰ LKA, t. 35, p. 129.

⁶¹ S. Gvildys. Min. veik., p. 453, 503.

⁶² Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje. 2011, Kaunas, d. 2, p. 274.

⁶³ A. Garmutė. Min. veik., p. 83.

⁶⁴ A. Garmutė. Tėvo vasara. Kaunas, 1996, p. 71.

⁶⁵ www.llks.lt, 2012-09-03.

⁶⁶ Gelgaudiškis, d. 2, p. 918.

⁶⁷ N. Gaškaitė-Žemaitienė. Min. veik., p. 158.

⁶⁸ AŽPP, p. 846–847.

⁶⁹ K. Strazdas. Min. veik., p. 64.

⁷⁰ J. Starkauskas. Min. veik., p. 422.

⁷¹ A. Ambrulevičius. Kelio atgal nėra. Kaunas, 2008, p. 12, 29.

⁷² AŽPP, p. 846–847.

⁷³ Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2009, d. 7, kn. 1, p. 716.

⁷⁴ N. Gaškaitė-Žemaitienė. Min. veik., p. 199.

⁷⁵ K. Strazdas. Min. veik., p. 160.

⁷⁶ S. Kisielienė. Kaip nepamiršti... Kaunas, 2002, p. 115.

⁷⁷ P. Pečiulaitis. Min. veik., p. 11.

⁷⁸ J. Starkauskas. Min. veik., p. 432.

⁷⁹ Lietuvos gyventojų genocidas. 1948 (N–Ž). Vilnius, 2009, t. 3, p. 149, 157, 160, 198, 553.

⁸⁰ S. Jegelevičius. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002, kn., 2, p. 1146.

⁸¹ A. Ramanauskas (Vanagas). Daugel krito sūnų... Vilnius, 1991, p. 57, 185.

⁸² www.llks.lt, 2012-04-03.

⁸³ AŽPP, p. 465.

⁸⁴ Aukštaitijos partizanų prisiminimai. V., 2001, p. 810.

⁸⁵ Ten pat, 2008, p. 541, 632.

^85a Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą. Vilnius, 1962, p. 175.

⁸⁶ LKA, t. 35, p. 145.

⁸⁷ Aukštaitijos partizanų prisiminimai, 2008, p. 810, 819.

⁸⁸ AŽPP, p. 150.

⁸⁹ G. Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941). Alytus, 2001, p. 105.

⁹⁰ V. Tininis. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953. Vilnius, 2003, t. 3, p. 91.

© 2013 „XXI amžius“