|
Kol valstybėje gaudomi tik pūgžliai, ešeriai ir šamai jaučiasi saugiai
Algimantas Zolubas
Renkant ar skiriant į atsakingus valstybės postus asmenis, reikia atsižvelgti į jų lojalumą valstybei. Lietuvoje tokio vertinimo nėra, nors tai esminė kandidato savybė. Tai pasakytina apie visus kandidatus į valstybinius postus. Deja, apie tokią užkardą mūsų valstybėje net neužsimenama. Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Represijų įkvėpėjai ir organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdę, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavę. Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, įkvėpėja ir organizatorė buvo SSRS komunistų partija, Lietuvoje jos padalinys Lietuvos komunistų partija (LKP). Ji buvo represijų užsakovė, jai pavaldi KGB iš LKP gaudavo užduotis, už nuveiktus juodus darbus atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos sekretorius bei jų parankinius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų parankinius kolaborantus.
Kai Lietuvoje LKP atsiskyrė nuo SSKP, kartu su šiuo aktu buvo įpiršta ir palaikoma nuomonė, kad partija ne tik nutraukė saitus su praeitimi, bet tarsi atliko atgailą, kalčių išpirkimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LKP sekretoriai nebuvo persekiojami, ėjo į valstybės valdymo aukščiausius postus. O štai represinių struktūrų parankiniai-kolaborantai tapo esminiais kaltininkais, vaizdžiai tariant, tvenkinyje šamai tapo saugūs, o pūgžliai gaudomi. Buvęs pirmasis LKP sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas yra prasitaręs, kad represinių struktūrų veiklos archyvus reikėtų sudeginti. Kol visuomenė nenutvėrė, su VRM (MVD) archyvais taip ir buvo pradėta elgtis.
Paskelbus nepriklausomybę, etatiniai KGB darbuotojai iš darbo buvo atleisti kaip kariškiai, suteikiant jiems socialinę globą, jų veiklos įslaptinimą. Juos ešeriais pavadinčiau (taip pat plėšrūnai), įsitaisė įvairiose verslo priedangos organizacijose, palankiausiomis sąlygomis išvengė atsakomybės. Ką jie veikia prisidengę verslu, nesunku numanyti, nes, kartą davę priesaiką, kagėbistai iki grabo lieka kagėbistais. Netenka abejoti, kad jų paslaugomis sėkmingai naudojasi Rusijos saugumo struktūros, todėl ešerių veikla turėtų būti itin stebima, jų neturi aplenkti viešinimas.
Neetatiniai KGB darbuotojai-kolaborantai, jų veiklą atspindintys dokumentai buvo atiduoti Liustracijos komisijos žinion, kuri tuos pūgžlelius ir meškeriojo. Iš tikrųjų represijų aukoms buvo numestas apgraužtas kaulas; tegu dėl jo aiškinasi, pešasi, draskosi, o šamai ir ešeriai saugiai tarpsta tokių peštynių šešėlyje. O kas daroma su KGB šeimininkais, represijų užsakovais, kur jų veiklą atspindintys archyvai? Kodėl nesiaiškinama ir neviešinama jų veikla, kodėl jiems neribojama galimybė užimti aukštas pareigas nepriklausomoje valstybėje? Todėl, kad valstybė neva nepriklausoma nuo užsienio, o vidinė, žalinga priklausomybė nuo sovietinio paveldo išliko visa apimtimi, įskaitant valstybės saugumą (VSD), teismus, prokuratūrą. Nuo alkoholio bei kitokių žalingų priklausomybių kuriamos programos, rašomi receptai, tačiau jų poveikis, kol priklausantysis pats nededa pastangų, nebūna efektyvus.
Visuomenė bent pilietinėmis akcijomis turi priešintis minimai priklausomybei, viešinti ir smerkti priklausomybės šaltinių veiklą.
Antai žinoma, kad Lietuvos VSD bendradarbiavo rezonansinėje E. Kusaitės byloje su pasaulyje pripažinta nusikalstama Federaline Rusijos Federacijos saugumo tarnyba, o prokuratūra nesiėmė priemonių tokią veiklą nutraukti. Kaltiesiems turėtų būti keliama baudžiamoji byla, tačiau akivaizdžiai sufabrikuota baudžiamoji byla tęsiama E. Kusaitei, o ne bylos užsakovams. Kai pilietis Letas Palmaitis viešai patvirtino spaudoje E. Kusaitės nuomonę, jog prokurorai išdavikai ir nusikaltėliai, teismas jam skyrė baudą. Iš tikrųjų, L. Palmaitis bylą laimėjo, nes visuomenės pasitikėjimas teisėtvarka ir teisėsauga dėl to dar labiau smunka, o visuomenė buvo paskatinta labiau domėtis tų struktūrų veikla.
Ar tars visuomenė savo žodį smukusio pasitikėjimo VSD, prokuratūra ir teismais akivaizdoje, kai gegužės 30 dieną bus skelbiamas sprendimas E. Kusaitės byloje? Tai netrukus pamatysime...
© 2013 XXI amžius
|