Apie popierinius nusikaltimus ir popierinius nusikaltėlius
Gintaras Visockas
Iš atminties niekaip neišdyla prieš keliolika dienų įvykęs susitikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku ponu Gintaru Kryževičiumi. To pokalbio tikriausiai net susitikimu pavadinti negalima. Jis tetruko vos kelias minutes. Viena žymi Vilniaus medikė, nusprendusi pateikti skundą pačiai aukščiausiai Lietuvos teisėsaugos instancijai, paprašė, kad ją palydėčiau pas teisėjus pabūčiau liudininku. Esą ją priimti žadėjo pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Žinoma, priėmė, tačiau pokalbio nuoširdžiu tikrai nepavadinsi. Kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Ponas G. Kryževičius buvo teisus pabrėždamas, jog neturi teisės nurodinėti savo kolegoms, kokius nuosprendžius jie privalą priimti. Jis buvo teisus ir tuomet, kai pareiškė nesuprantąs, ko iš jo norima, juk skundus reikia nešti užregistruoti į raštinę. Paties įdomiausio momento būta tuomet, kai privačiai medicinos įstaigai vadovaujanti medikė prabilo nerandanti Lietuvoje teisingumo. Pokalbis čia pat nutrūko. Skundą atnešusiai medikei buvo mandagiai pasiūlyta rūpintis... sveikatos apsaugos reikalais. Daugiau nieko. Suprantu, Aukščiausiojo Teismo vadovas leistis į išsamias diskusijas negalėjo. Bet juk teisingumo pasigendančių žmonių Lietuvoje tikrai daugėja. Teisinių problemų Lietuvoje nors vežimu vežk. Ir ši situacija nuolat blogėja.
|