Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Įkvepiantis šventųjų pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos pirmosios kanonizacijos iškilmės

Liudyti Evangeliją iki galo

Taip jau atsitiko, kad popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos pirmosios kanonizacijos iškilmės iš karto tapo rekordinėmis. Gegužės 12 dieną, septintąjį Velykų sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje jo aukotose šv. Mišiose buvo paskelbta daugiau kaip aštuoni šimtai naujų šventųjų – Šv. Antonijus Primaldas ir kiti 800 kankinių, XV amžiaus pabaigoje Italijos pietiniame Otranto mieste paaukojusių gyvybes už tikėjimą, bei dvi XX amžiuje gyvenusios Lotynų Amerikos vienuolės, naujų kongregacijų steigėjos: Kolumbijos šventoji motina šv. Laura Montoja Upegvi (Laura Montoya y Upegui) ir meksikietė motina Marija Gvadelupė Garsija Savala (Marija Gvadalupe Garcīa Zavala). Homilijoje kanonizacijos apeigas pavadinęs „džiaugsmo kupina šventumo švente“, Šventasis Tėvas naujų šventųjų liudijimo pavyzdžiais komentavo to sekmadienio liturginius skaitinius.

Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meilės perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai egzistuojanti Esybė – visagalis Viešpats, visuomet esantis trijuose Asmenyse, – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors viso kūrimo vyksmas labiausiai priskiriamas Tėvui, tačiau Šventoji Dvasia teikia bet kokios gyvybės struktūrai „alsavimo“ pagrindą, o Sūnaus vaidmuo – neprilygstamas, nes Jis savo krauju ant kryžiaus atpirko Visatą, sutaikė žmoniją su Tėvu ir atsisėdo Jo dešinėje (plg. Žyd 1, 3) ir veda ją į tobulumo aukščiausią viršukalnę – Dangų, nes, pasak teologo K. Ranerio, „žmogus savo prigimtimi yra būtis ateičiai“.