Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Įkvepiantis šventųjų pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos pirmosios kanonizacijos iškilmės

Šv. Antonijo Primaldo ir jo bendražygių kankinystės relikvijos Otranto katedroje

Popiežius bučiuoja naujų šventųjų relikviją

Šv. Laura Montoja Upegvi

Šv. Marija Gvadelupė Garsija Savala

Rekordinės kanonizacijos šv. Mišių akimirkos

Antonijaus Primaldo ir jo bendražygių kankinystė

Otranto istorinės tvirtovės bokštai

Liudyti Evangeliją iki galo

Taip jau atsitiko, kad popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos pirmosios kanonizacijos iškilmės iš karto tapo rekordinėmis. Gegužės 12 dieną, septintąjį Velykų sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje jo aukotose šv. Mišiose buvo paskelbta daugiau kaip aštuoni šimtai naujų šventųjų – Šv. Antonijus Primaldas ir kiti 800 kankinių, XV amžiaus pabaigoje Italijos pietiniame Otranto mieste paaukojusių gyvybes už tikėjimą, bei dvi XX amžiuje gyvenusios Lotynų Amerikos vienuolės, naujų kongregacijų steigėjos: Kolumbijos šventoji motina šv. Laura Montoja Upegvi (Laura Montoya y Upegui) ir meksikietė motina Marija Gvadelupė Garsija Savala (Marija Gvadalupe Garcīa Zavala). Homilijoje kanonizacijos apeigas pavadinęs „džiaugsmo kupina šventumo švente“, Šventasis Tėvas naujų šventųjų liudijimo pavyzdžiais komentavo to sekmadienio liturginius skaitinius.

„Apaštalų darbuose, kalbant apie pirmąjį kankinį šv. Steponą, pabrėžiama, kad jis buvo vyras, „kupinas Šventosios Dvasios“ (Apd 6, 5; 7, 55), – sakė Popiežius. Tai reiškia, kad jis buvo kupinas Dievo meilės, kad visam jo asmeniui, visam jo gyvenimui vadovavo prisikėlusio Kristaus Dvasia, todėl jis galėjo su visiška ištikimybe sekti Jėzų net iki savęs paaukojimo“. Tokį aukščiausią liudijimą, anot Šventojo Tėvo, 1480 metais pateikė ir Otranto kankiniai, kurie po to, kai miestą užėmė turkų osmanų kariuomenė, atsisakė paklusti reikalavimui atsiversti į islamą, ir buvo nukirsdinti. Istorikai tvirtina, kad ši nedidelio miesto gynėjų – paprastų amatininkų, žvejų, žemdirbių, statybininkų – auka sustabdė Osmanų imperijos veržimąsi į Italiją ir išgelbėjo Romą, gal ir visą Europą nuo islamo. Jaunas turkų sultonas Mehmetas II po Konstantinopolio užėmimo 1453 metais ir ekspansijos į Graikiją, Serbiją, Moldovą bei kitas sritis, pasiuntė didžiulį 150 laivų su beveik 20 tūkstančių karių desantą į Italiją. Tačiau užsitęsusi uostamiesčio didvyriška gynyba, trukusi daugiau kaip dvi savaites – nuo 1480 metų liepos 29 iki rugpjūčio 14 dienos, – leido italams suburti kariuomenę ir sustabdyti musulmonų skverbimąsi į šalies gilumą.

Vis dėlto užimto Otranto likimas buvo tragiškas: galiausiai palaužę gyvybę ir okupavę miestą, turkai be perstojo žudė likusius gyvus gynėjus, o moterys ir vaikai buvo paimti į vergiją. Įsiveržus į miesto katedrą, kurioje rado prieglobstį ir meldėsi nemažai gyventojų, tas susidorojimas buvo tęsiamas ketvirčiuojant patį arkivyskupą Stefaną Pendinelį, tuo metu aukojusį Eucharistiją. Sučiuptiems likusiems gyviems 800 vyrų ir vaikinų buvo leista pasirinkti: atsivertimas į islamą ir gyvybė arba žiauri mirtis kalaviju nukertant galvą. Buvo netgi pristatytas kažkoks išdavikas buvęs kunigas Džovanis, kuris belaisvius ragino „spjauti į Bažnyčią“ ir tapti musulmonais. Kaip teigia kronikos, už visus davė atsakymą kuklus pagyvenęs siuvėjas Antonijus Pecula (Antonio Pezzulla) dėl pirmumo pavadintas Primaldu, kuris pareiškė, kad visi suimtieji „Jėzų Kristų laiko Dievo Sūnumi, tikru Viešpačiu ir Dievu, ir pasirengę už jį verčiau tūkstantį kartų numirti, nei Jo atsisakyti ir tapti musulmonais“. Su Antonijo paraginimu kitiems belaisviams ryžtingai pritariant, kad negalima išsižadėti švento tikėjimo, jie buvo nuvaryti ant prie miesto iškilusios Minervos kalvos ir vienas po kito nukirsdinti. Pasakojama, kad pirmajam galva buvo nukirsta Antonijui, kuris stebuklingu būdu ir toliau liko nepajudinamas stovėti, kol nebuvo baigta likusiųjų egzekucija. Šis stebuklas padarė didžiulį įspūdį budeliui Berlabejui, kuris metė kalaviją ir pareiškė tampantis krikščioniu, tačiau kitų buvo pamautas ant iešmo. Kankinių kūnai buvo palikti egzekucijos vietoje ir juos nesugedusius po vienerių metų atrado Otrantą išvadavę italų kariai. Palaikai buvo perkelti į miesto katedrą, ir šias relikvijas, laikomas specialiai įrengtoje koplyčioje, kasmet rugpjūčio 14 dieną pagerbia maldininkai. Tą liaudiškąjį kankinių kultą „immemorabili“ dekretu 1771 m. gruodžio 14 d. patvirtino popiežius Klemensas XIII. Tai reiškė faktiškąją jų beatifikaciją. Minint Otranto įvykių 500-ąsias metines, 1980 spalį miestą aplankė popiežius Jonas Paulius II ir pabrėžė, kad „palaimintieji kankiniai paliko dvi esmines dovanas: meilės savo žemiškajai tėvynei ir ištikimybės krikščioniškojo tikėjimo autentiškumui“.

Tęsiant kanonizacijos bylos tyrimą, 2007 m. liepos 6 d. popiežius Benediktas XVI patvirtino dekretą, kuriuo pripažintas palaimintojo Antonijaus Primaldo ir bendražygių kankinystės „iš neapykantos tikėjimui“ tapatumas. Vėlesnis stebuklingas vienuolės klarisės Frančeskos Levotės (Francesca Levote) išgijimas nuo vėžio ligos meldžiant palaimintųjų Otranto kankinių užtarimo, įgalino dabartinį jų paskelbimą Bažnyčios šventaisiais. „Pagerbdami Otranto kankinius, prašykime Dievą, kad jis sustiprintų daugelį tų krikščionių, kurie ir šiais laikais įvairiose pasaulio vietose kenčia smurtą, kad suteiktų jiems drąsos ir ištikimybės į šį blogį atsiliepti gerumu“, – sakė kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus. Jis ragino visus ginti krikščioniškąjį tikėjimą kaip didžiausią turtą, nuolat atnaujinant ištikimybę Viešpačiui netgi didžiausių kliūčių ir nesusipratimų akivaizdoje. Tų 800 šimtų pasauliečių kankinių herojiškas liudijimas patvirtina, jog katalikiška Europa nepasiduos nei islamiškojo terorizmo spaudimui, nei sekuliaristinėms ir bedieviškoms įvairių formų ideologijoms.

Atpažinti Jėzaus veidą

Homilijoje cituodamas Šv. Jono evangelijoje užrašytus Jėzaus žodžius: „Aš meldžiu ir už tuos, kurie įtikės per jų (apaštalų) žodį“ (plg. Jn 17, 20), Šventasis Tėvas pastebėjo, kad pirmoji Kolumbijos šventoji Laura Montoja buvo tikrasis evangelizavimo įrankis, čiabuvių indėnų mokytoja ir „dvasinė motina, įkvėpusi jiems viltį ir priimdama juos su iš Dievo gauta meile“, su būdingu pedagoginiu išmanumu vesdama į krikščionybę be prieštaravimo vietinei kultūrai. Laura gimė 1874 m. gegužės 26 d. Kolumbijoje, mažame Antiokvijos provincijos Cheriko miestelyje, pamaldžioje tris vaikus auginusioje ispanų kilmės šeimoje. Tėvui žuvus 1876 metais Kolumbijos nepriklausomybės kare bei šeimai atsidūrus skurde, mažametė mergaitė buvo nusiųsta gyventi pas senelius, kur išgyveno „našlaitystės“ vienišumą, bet buvo palaikoma nuolatinio Šventojo Rašto meditavimo ir dažnos Šv. Komunijos priėmimo praktikos. Sulaukusi 16 metų, kad padėtų finansiniuose sunkumuose atsidūrusiai šeimai, be išankstinio pasirengimo pradėjo pedagogikos studijas Medeljino mieste ir jas sėkmingai baigusi, tapo pradinių klasių mokytoja. Dirbdama kaimo mokytoja įvairiose vietovėse, Laura neapsiribojo tik akademinių žinių perdavimu, bet auklėtiniams stengėsi įdiegti Evangelijos mokymą ir vertybes. Pati, jausdama pašaukimą į vienuolišką gyvenimą ir svajodama vieną kartą tapti karmelite, ji troško skleisti Evangeliją tarp Pietų Amerikos čiabuvių indėnų, kurie dar buvo nepažinę Jėzaus Kristaus, įsilieti į jų tautišką kultūrą. Pripažindama indėnų žmogiškąjį orumą toje epochoje, kai daugelis juos laikė tiesiog „laukiniais“, Laura norėjo nutraukti jų rasinę diskriminaciją, asmeniškai tapdama „indėne tarp indėnų, kad juos laimėtų Kristui“. 1914 m. gegužės 14 d. kartu su keliomis bendramintėmis ji įsteigė Švč. Mergelės Nekaltojo prasidėjimo ir Šv. Kotrynos Sienietės seserų misionierių kongregaciją ir išvyko į čiabuvių indėnų kaimus apaštalauti. Nors bendruomenę palaikė vietos vyskupai, tačiau ji susilaukdavo kritikos iš „civilizuotų“ krikščionių, bet, nekreipdama dėmesio į tokią viešąją nuomonę, drąsiai taikė naujoviškus evangelizavimo modelius, kurie jai nešė sėkmę. Motina Laura mokė savo dvasines dukteris geriau pažinti indėnų kultūrą ir buitį, derinti apaštalinį ir kontempliatyvų gyvenimą. Ji sakė, kad vienintelis kelias efektyviai misijai yra „meilės pedagogika“, ir įdiegė Jėzaus Kristaus mokymą į čiabuvių širdis ir kultūrą. Motina Laura mirė Medeljino mieste 1949 m. spalio 21 d. po ilgos ir skausmingos ligos. Paskutinius devynerius gyvenimo metus ji praleido invalido rateliuose, tačiau tęsė produktyvų mokymą žodžiu ir raštais. Dabar jos įkurtos kongregacijos seserys misionierės darbuojasi 19 šalių ne tik Amerikoje, bet ir Afrikoje bei Europoje. Motiną Laurą Montoją popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 2004 m. balandžio 25 d. ir pripažinus antrąjį stebuklingą išgijimą su palaimintosios užtarimu sudarytos sąlygos jos paskelbimui Bažnyčios šventąja. Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus aiškino, kad šv. Laura Montoja „moko mus matyti Jėzaus veidą, atspindėtą kituose, įveikti abejingumą ir individualizmą, priimant kiekvieną be prietarų ir susivaržymų, dovanojant save ir dalijantis vertingiausiu, ką turime, – Kristumi ir jo Evangelija“.

Patogaus gyvenimo atsisakymas

Homilijoje pacitavęs Jėzaus žodžius dangiškajam Tėvui: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26) ir paminėjęs, kad šios meilės liudijimą visi mes turime duoti savo gyvenimu, popiežius Pranciškus sakė, kad tai puikiai žinojo jo paskelbta nauja šventoji Marija Gvadelupė Garsija Savala, atsisakiusi patogaus gyvenimo, kad sekdama Jėzaus kvietimu, galėtų liudyti meilę vargšams ir ligoniams. Marija Gvadelupė, vėliau žinoma ir „Motinos Lupitos“ vardu, gimė 1878 m. balandžio 27 d. Sapopano mieste Chalisko provincijoje Meksikoje. Iš pat vaikystės buvo žinoma dideliu pamaldumu Švč. Mergelei Marijai, dažnai lankydavo Sapopano Dievo Motinos baziliką, prie kurios veikė jos tėvo religinių reikmenų parduotuvė. Suaugusi 23 metų mergina planavo ištekėti už bendraamžio Gustavo Areolos, tačiau, pajutusi stiprų šaukimą į vienuolišką gyvenimą ir norą tarnauti kenčiantiems, nutraukė sužadėtuves. Kartu su savo dvasiniu vadovu kunigu Siprianu Inikesu (Cipriano Iniquez) 1901 m. spalio 13 d. įkūrė Šv. Margaritos Marijos Alakok (Alacoque)  ir vargdienių tarnaičių kongregaciją, kuri globojo ligonius.

Pati Marija Gvadelupė dirbo slauge, noriai priimdavo visus pacientus į bendruomenės „ligoninę“, ir nors medikamentų bei finansinių išteklių buvo stokojama, tačiau tai kompensavo nuoširdi atjauta bei dvasinė rūpyba. „Ji tarnavo ligoniams ir apleistiesiems su dideliu švelnumu ir užuojauta, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. – Būtent tai ir reiškia prisilietimą prie Kristaus kūno, kuris yra vargšai, apleistieji, ligoniai ir atstumtieji“. Sesuo Marija Gvadelupė buvo išrinkta sparčiai augančios kongregacijos generaline vyresniąja ir tapo „Motina Lupita“, tačiau savo seserims ji vadovavo daugiau kuklumo ir neturto pavyzdžiu. Kartais, esant dideliems materialiniams sunkumams, pasitarusi su dvasiniu vadovu, eidavo netgi rinkti išmaldos išlaikomai ligoninei. Kongregacijos narės darbavosi parapijose, padėdavo kunigams, mokydavo jaunimą katekizmo. Labai sunkus metas buvo Meksikoje (ypač 1911–1936 metais), kai vyko antiklerikalinė revoliucija. Tada Katalikų Bažnyčia buvo persekiojama, dvasinio luomo nariai turėjo netgi slėpti savo tapatybę. Motinos Lupitos vadovaujamos seserys buvo priverstos rengtis pasaulietiniais rūbais, vienuolynas veikė slapta. Jų ligoninėje dažnai prieglobstį rasdavo režimo persekiojami kunigai, čia, nepaisant didelės rizikos, slapstėsi ir pats Gvadalacharos arkivyskupas Fransiskas Oroskas (Francisco Orozco), su kuriuo negailestinga valdžia norėjo susidoroti. Seserys pagalbą suteikdavo ne tik „teisuoliams“, bet ir persekiotojams, kai jais, gyvenančiais netoli ligoninės, reikėdavo pasirūpinti susirgus. Pastarieji tokiu būdu mažiau kliudė vienuolių labdaringai veiklai. Paskutinius gyvenimo metus motina Lupita praleido sunkiai sirgdama, patirdama dideles kančias. Ji mirė 1963 m. birželio 24 d., sulaukusi 85 metų ir buvo popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuota 2004-ųjų balandžio 25 dieną, trečiąjį Velykų sekmadienį. Motinos Lupitos įkurta kongregacija turi savo globos bendruomenes Meksikoje, Peru, Islandijoje, Graikijoje ir Italijoje.

„Naujoji Meksikos šventoji kviečia mus mylėti, kaip Jėzus mylėjo, neužsidaryti savyje, tarp savo problemų, idėjų ir siaurų interesų, eiti pas tuos, kuriems reikia globos, supratimo ir paramos, nešti jiems Dievo meilės šilumą ir artumą“, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus. Baigdamas pamokslą, jis dar kartą akcentavo, kad naujieji šventieji iškalbingu pavyzdžiu ir mokymu rodo, kas yra ištikimybė Kristui ir Jo Evangelijai, bei kaip ją reikia skelbti žodžiu ir darbais, visiems nešant Dievo ir savo meilės liudijimą. Po šv. Mišių prieš kalbėdamas šventadienio „Regina Caeli“ maldą, Šventasis Tėvas dar kartą kreipėsi į piligrimus iš Italijos, Kolumbijos ir Meksikos, linkėdamas, kad nauji šventieji padėtų žvelgti į ateitį su viltimi, pasitikėti Dievo artumu, kad jų įkvepiantis pavyzdys skatintų taiką ir susitaikymą, kad taip būtų skatinamas solidarumas ir broliškas sambūvis.

© 2013 „XXI amžius“