Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meilės perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai egzistuojanti Esybė – visagalis Viešpats, visuomet esantis trijuose Asmenyse, – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors viso kūrimo vyksmas labiausiai priskiriamas Tėvui, tačiau Šventoji Dvasia teikia bet kokios gyvybės struktūrai „alsavimo“ pagrindą, o Sūnaus vaidmuo – neprilygstamas, nes Jis savo krauju ant kryžiaus atpirko Visatą, sutaikė žmoniją su Tėvu ir atsisėdo Jo dešinėje (plg. Žyd 1, 3) ir veda ją į tobulumo aukščiausią viršukalnę – Dangų, nes, pasak teologo K. Ranerio, „žmogus savo prigimtimi yra būtis ateičiai“.

Vis dėlto kai kas, matydamas ar patirdamas, pavyzdžiui, žmonių neapykantą, smurtą, godumą ir kitas nežaboto savanaudiškumo bei puikybės apraiškas, gali pagalvoti, kodėl didingoje Dievo kūryboje egzistuoja blogis ir kodėl Jis jo čia ir dabar neeliminuoja. Katekizmas mums duoda atsakymą: „Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis. Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrįn nes, anot šv. Augustino, „Visagalis Dievas, būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį“.

Dievo Sūnus, prisiėmęs didžiausios tarnystės dalią, buvo daugelio žmonių nesuprastas, paniekintas ir nukankintas, o Dievas Tėvas, gėrėdamasis savo Sūnaus pasiaukojančia meile, pasinaudojo Jo kančia, ir didžiausią žmonių padarytą blogį – Jėzaus nužudymą – pavertė šlovingiausiu gėriu – nuėmė žmonijos nuodėmių užtvarą ir uždegė jai žalią šviesą į tokią laimę, dėl kurios patiriami žmonių vargai „negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Panašiai ir visi krikščionys tikėdami, „kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28), priima įvairius išbandymus ne tik manydami, kad jie yra neišvengiami pirmapradės kaltės padariniai, bet labiausiai mokosi bei stengiasi pasitikėti savuoju Viešpačiu ir besąlygiškai atsiduoti į Jo rankas, nes Jis geriausiai žino, kaip mūsų Jam aukojamus gyvenimo sunkumus transformuoti, kad jie prisidėtų prie klystančių bei kitus klaidinamų Kristaus Kūno narių atsivertimo ir išganymo (plg. Kol 1, 24).

Teologas H. U. Baltazaras rašė: „Imanentinėje Trejybėje tarp dieviškųjų Asmenų vyksta nuolatinė malda. Tėvas Sūnaus gali prašyti visko, nes žino, kad Sūnus visada atsakys taip. Ir Sūnus Tėvo gali prašyti visko, žinodamas, kad Tėvas visada suteiks, ko paprašytas. Toks žinojimas ir yra malda“.

Šiuo Švč. Trejybės maldos pavyzdžiu ir mes grįskime tarpusavio vidinę bendrystę. Žinodami, kad Dievas negali neišklausyti nuolankios ir tikėjimo pripildytos maldos už tuos aplinkinius, už kuriuos Šventoji Dvasia mus vis įkvepia melstis, su kantrybės dorybe tęskime pradėtą darbą, nes nėra didesnio džiaugsmo Dievui, kaip regėti paklydėlį, kuris atsiverčia ir daugiau nebegrįžta prie buvusių kaltybių apkartusio ėdalo.

Kiekvienas galime dirstelti į savo vidų ir klausti: „Koks mano kasdienis santykis su Tuo, kuris mirė dėl manęs, kad, užuot tenkinęs savo užgaidas, vis daugiau priklausyčiau Jam ir uoliau laikyčiausi Jo kelio? O gal Jis man turi priekaištą, kad nutolau nuo pirmosios Jo meilės (plg. Apr 2, 4)? Gal jau atėjo laikas sugrįžti?.. Nupūskime nuo savo prisiminimų užmaršties dulkes ir pagalvokime, kokią patyrėme ramybę, kai skaitėme Dievo žodį, meldėmės, padėjome artimui ir jutome, kad Dievas yra arti, drauge su mumis...

Pasak šv. Augustino, „kur meilė, ten yra trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“. Norime Tave garbinti, neregimoji Švč. Trejybe, tarnaudami tiems, kuriuos kasdien matome. Viešpatie, pažadink mus, kad grįžtume prie pirmosios meilės darbų, kad jie liudytų, jog mes Tave mylime dvasia, siela ir kūnu!

© 2013 „XXI amžius“