|
Apie popierinius nusikaltimus ir popierinius nusikaltėlius
Gintaras Visockas
Iš atminties niekaip neišdyla prieš keliolika dienų įvykęs susitikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku ponu Gintaru Kryževičiumi. To pokalbio tikriausiai net susitikimu pavadinti negalima. Jis tetruko vos kelias minutes. Viena žymi Vilniaus medikė, nusprendusi pateikti skundą pačiai aukščiausiai Lietuvos teisėsaugos instancijai, paprašė, kad ją palydėčiau pas teisėjus pabūčiau liudininku. Esą ją priimti žadėjo pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Žinoma, priėmė, tačiau pokalbio nuoširdžiu tikrai nepavadinsi. Kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Ponas G. Kryževičius buvo teisus pabrėždamas, jog neturi teisės nurodinėti savo kolegoms, kokius nuosprendžius jie privalą priimti. Jis buvo teisus ir tuomet, kai pareiškė nesuprantąs, ko iš jo norima, juk skundus reikia nešti užregistruoti į raštinę. Paties įdomiausio momento būta tuomet, kai privačiai medicinos įstaigai vadovaujanti medikė prabilo nerandanti Lietuvoje teisingumo. Pokalbis čia pat nutrūko. Skundą atnešusiai medikei buvo mandagiai pasiūlyta rūpintis... sveikatos apsaugos reikalais. Daugiau nieko. Suprantu, Aukščiausiojo Teismo vadovas leistis į išsamias diskusijas negalėjo. Bet juk teisingumo pasigendančių žmonių Lietuvoje tikrai daugėja. Teisinių problemų Lietuvoje nors vežimu vežk. Ir ši situacija nuolat blogėja.
Viena iš labiausiai akis badančių bėdų Lietuvos teisėsauga, koncentruojanti savo dėmesį ne į tikrus, realius, o vien į popierinius nusikaltėlius bei popierinius nusikaltimus. Ar atkreipėte dėmesį į lietuviškąją specifiką? Teisiamųjų suole vis dažniau atsiduria tie, kurie nei žudė, nei sprogdino, nei žalojo. Mūsų teisiamųjų suole vis daugiau tokių, kurie neva ketino, neva planavo, neva siekė susprogdinti, nužudyti ar sužaloti. Bet realiai niekam jokių nuostolių nepadarė. Šią aplinkybę įsidėmėkime: nusikaltimai žodiniai, o bausmės realios, konkrečios. Net žiaurokos. Jei mūsų teisėsauga persekiotų tikrus teroristus, kurie su neteisėtai įsigytais sprogmenimis keliauja atlikti konkrečių užduočių, būtų džiugu. Jei Lietuvos prokurorų teroriste pakrikštyta Eglė Kusaitė būtų sučiupta su tikra bomba Rusijoje, besiartinanti prie civiliams žmonėms priklausančio objekto, abejonių dėl sąvokos terorizmas turėtume kur kas mažiau. Tačiau būtent konkrečių įrodymų, esą ši mergina išties ketino sprogdinti civilius žmones, nėra. Šią kaltę neva patvirtina... jos ar ją supusių žmonių žodžiai. Ir šito jau užtenka, kad mergina ilgiems metams būtų uždaryta į kalėjimą? Nusikaltimas popierinis, nusikaltimo nėra ir dar nežinia, ar jis kada nors būtų buvęs. Juk mergina paskutiniu momentu galėjo ir persigalvoti. Užtat bausmė reali, griežta. Štai vienas plungiškis administracinio teismo posėdžio metu puolė neviltin, neatsargiai pareikšdamas, jog jam belieka nušauti oponentą ir pačiam nusišauti. Toks pasakymas netoleruotinas. Bet ar ši garsiai ištarta frazė leidžia tvirtinti, jog minėtus žodžius ištaręs Andrius Kaveckas tikrai ruošėsi ką nors žudyti ir tikrai yra vertas kelių dešimčių tūkstančių litų baudos? Tokio pobūdžio finansinė bausmė Plungėje itin didelė. Pabandykite šiame Žemaitijos miestelyje sąžiningai uždirbti keliasdešimt tūkstančių litų, ypač kai reikia išlaikyti ne tik save, bet ir žmoną bei keletą vaikų. Tad ko siekė Plungės teisėjas, parinkdamas tokią bausmę? Teisėjas pademonstravo išskirtinį principingumą? Nelygu ką su kuo lyginsime. Štai Lietuvos teisėsauga prieš keletą metų pinigine bauda už antivalstybinę veiklą, siejamą su 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiais, nubaudė buvusį sovietinį draugovininką. Atspėkite, kokio dydžio tos baudos būta? Ogi nei daug, nei mažai vienas tūkstantis litų. Taigi ant vienos svarstyklių pusės dedame nusikaltimą, pavadintą antivalstybine veikla, ant kitos svarstyklių pusės žodžius nušausiu ir nusišausiu, ir matome proporcijas, bylojančias Lietuvos teisėsaugos ydas.
P rieš kelias dienas LNK televizija transliavo laidą Diagnozė: valdžia, kurioje daug kalbėta apie sudėtingus žiniasklaidos ir visuomenės santykius. Laidos būta įdomios ir prasmingos. Be abejo, Lietuvos spauda neturėtų piktnaudžiauti savo teisėmis, visur ir visada ieškodama blogybių ar braudamasi į privataus asmens gyvenimą. Bet ir visuomenė neturėtų piktnaudžiauti savo teise visur ir visada įsižeisti. Ir vis dėlto susidaro įspūdis, kad tik iš žiniasklaidos šiandien reikalaujama ypatingo atidumo, tikslumo bei krištolinio sąžiningumo. Visi kiti gali ir klysti, ir apsirikti, ir būti suklaidinti, tik ne plunksnos broliai. Sakykime, valstybės ekspertai suskaičiavo, jog valstybinės reikšmės objekto statyboms reikės šimto milijono litų. Bet paskui, jau įpusėjus statyboms, staiga paaiškėja, jog iš valstybės biudžeto būtina atseikėti dar tiek pat milijonų, arba paaiškėja, jog pradėti statyti objekto iš viso nereikia. Suprask, mažumėlę apsirikta. Dėl tokių klaidų valstybės ekspertams nė plaukas nenukris nuo galvos. Žurnalistui už panašias nuodėmes riebi baudžiamoji byla. Beje, labiausiai laidoje Diagnozė: valdžia įsiminė Lietuvos ryto žurnalistės Laimos Lavastės pastaba, jog žurnalistų vis dėlto nedera prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams tegul ir už tikrai skaudžias pastabas, replikas ar net klaidinančią informaciją. Tarp publikacijos, kokia ji bebūtų prasta, ir kriminalinio nusikaltimo, kiek jis beturėtų švelninančių aplinkybių, milžiniška praraja. Net ir akivaizdžiai žurnalistinei etikai nusižengiantis komentatorius nėra ir negali būti prilyginamas tiems, kurie prekiauja narkotikais, organizuoja prostitucijos verslą, muša ar žudo oponentus. Deja, dauguma tos laidos dalyvių, įskaitant ir vieną buvusį teisėją, nematė nieko blogo, jog žurnalistai Lietuvoje persekiojami ne tik pagal civilinį, bet ir pagal baudžiamąjį kodeksą. Jei jau visi mes dėl visko galime įsižeisti ir patirti moralinių išgyvenimų, skaičiuojamų dešimtimis tūkstančių litų, tai tikriausiai ir žurnalistai turi teisę įsižeisti dėl, pavyzdžiui, politikų ar valstybės tarnautojų, atsisakančių duoti interviu, elgesio. Prisiminkime dažnai televizijos ekranuose rodomus vaizdus: operatorius su filmavimo kamera ant peties vejasi politiką ilgu įstaigos koridoriumi, o šis, atsukęs nugarą, sprunka nuo žurnalisto kiek įmanydamas ir šaukdamas neduosiąs jokio komentaro. Įsprukęs į kabinetą dar užtrenkia prieš pat nosį duris: spaudos atstovo neįsileidžia vidun, neatsiliepia į telefono skambučius, nereaguoja į durų rankenos klebenimą... Įdomu, ar žurnalistas, privataus kaltinimo tvarka padavęs į teismą taip pasielgusį politiką, laimėtų bylą? Tokių bylų Lietuvoje neteko stebėti. Kad žurnalistas būtų atsidūręs teisiamųjų suole dėl įkyraus elgesio, įprasta situacija, bet kad politikas būtų apkaltintas įžeidęs žurnalistą dėl to, kad slapstėsi, tarsi žurnalistas būtų nusikaltėlis ar raupsuotasis, girdėti neteko. Tokio pobūdžio bylų Lietuvoje greičiausiai ir nebus, nes žaidžiama vienų vartų kryptimi. Daug kur trokštama sukurti tokias sąlygas, kada bus baisu net išsižioti, nes ištaręs bent menkiausią kritinę pastabą čia pat rizikuoji ką nors įžeisti arba teisėjus, arba kaltinamuosius, arba homoseksualus, arba nacionalines mažumas, arba tradicinės seksualinės orientacijos atstovus, arba nepilnamečius vaikus, arba jų tėvus... Juos įžeidęs rizikuoji sulaukti ne atsakomojo straipsnio, ne kvietimo viešiems ginčams, ne reikalavimo viešai paneigti arba koreguoti savo mintis, bet milžiniškos finansinės baudos, kuri geriausiu atveju tave sužlugdys materialiai, o blogiausiu sulauksi antrankių.
Taigi bet kokia kaina jau ir Lietuvoje puoselėja mas vadinamasis politinis korektiškumas, kuris, anot buvusio disidento Vladimiro Bukovskio, blogiau už leninizmą. Prisiminkime prieš kurį laiką leidinyje Naujasis židinys paskelbtą pokalbį su žymiu sovietinių laikų disidentu V. Bukovskiu Politinis korektiškumas blogiau už leninizmą. Štai labiausiai sunerimti verčianti citata: Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, V. Šekspyras mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: Venecijos pirklys antisemitizmas, Otelas rasizmas, Užsispyrėlės sutramdymas seksizmas... Netgi į Romeo ir Džuljetą viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai šlykštus heteroseksualinis šou ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu, ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą...
Tos personos, kurios iš tikrųjų kelia rimtą pavojų mūsų valstybei, lieka nenubaustos. Jos net nepersekiojamos. Prisiminkime filosofo Vytauto Radžvilo samprotavimus apie, pavyzdžiui, tuos, kurie prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus krašte siekė sukurti Lietuvai nepavaldžią autonomiją. Tiksliau tariant, bandė nuo Lietuvos atplėšti Vilniaus kraštą. Kur šių autonomininkų bylos? Kur Lietuvos teisėsaugos griežtumas šiuo klausimu? Kur lietuviškosios prokuratūros principingumas ieškant nusikaltimo sudėties? Juk, anot filosofo V. Radžvilo, antilietuviškos autonomijos puoselėtojai niekur nedingo, kaip niekur neprapuolė ir kiti antivalstybiniai dariniai, kuriuos būtų galima įvardinti kaip priešiškas žvalgybines, finansines, ardomąsias įtakas. Lietuviškoji teisėsauga užsiėmusi visai kitais darbais. Ji atidžiai klausosi, kas kur ištarė ne itin korektišką ar pagarbų žodį. Štai kas, pasirodo, dabar aktualiausia.
© 2013 XXI amžius
|