Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

B. Vileišytė. Varšuva, 1962

B. Vileišytė pasirašo gaudama daktaro diplomą. Varšuva, 1968 m. lapkritis

Tęsiame 2010 metų dienoraščio apie viešnagę pas Barborą Vileišytę, gyvenusią Romoje (Italija), Antonello di Mestina gatvėje esančiame name, savo laiku buvusiame savotišku „lietuvių centru“, ištraukas. B. Vileišytė mirė 2012 m. gegužės 8-ąją, eidama 95-uosius.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys. Pradžia nr. 19, 20)

Antradienis

Iš pat ryto, po pusryčių, Barbora Vileišytė nusivedė mane į buvusį kun. P. Jatulio kambarį, kur yra fotoalbumai, straipsnių iš archyvų kopijos (atsiųstos net iš Maskvos bibliotekų) ir kitokie jai brangūs daiktai. Ji pradėjo rodyti stalčiuose sudėtas savo brolių Andriaus ir Povilo nuotraukas. Povilas buvo 195 cm ūgio. Andriaus nuotraukos – irgi jauno arba iš Indokinijos, arba iš Afrikos, fotografuota 1951–1963 metais, kai jis buvo prancūzų legionieriumi. Matėsi, kad Andrius atsiųstuose atvirukuose lietuviškai rašydavo „Brangiai Mamai ir sesutei“ (nors jų visų trijų motina buvo rusė). Nuotraukos – nekokybiškos, bet turi istorinės vertės. Barborai jos yra labai brangios. Ji buvo susidėjusi jas į atskirus vokus ir užklijavusi, kad ateityje galėtų jas padidinti. Tačiau dabar džiaugėsi žiūrėdama jas kartu su manimi, nes ir prisiminė jas, ir prisiminė, kad planavo jas „atmušti“. Barbora atsimena (ir su liūdnu pasididžiavimu pasakė), kada šeima iš Kaukazo sugrįžo į Lietuvą – tai buvo 1921 m. vasario 17 d. Ji tai atsiminė irgi su pasididžiavimu ir džiaugsmu. Juk tai buvo jos ir jos tėvelių grįžimas į tėvynę. Barbora džiaugėsi, galėdama išlieti savo jausmus amžinybėn jau išėjusiems broliams. Parodė suvenyrinį ąsotėlį, kuriame įdėtas suvenyrinis Kumrano ritinys. Padovanojo jį man, nors sakiau, kad nesu kolekcionierius ar senienų rinkėjas.

Vakar vėlai vakare Lilia sakė Livijai, kad Barbora buvo blogai nusiteikusi ir dėl architektės Apolonijos Nistelienės skambučio. Liliai Barbora persakė Apolonijos mintį, kad Lietuvą gali okupuoti rusai, priėmę „tėvynainių“ gynimo įstatymus. Lilia į tai atsiliepdama įsižeidė: „Tai gal galvoji, kad ir aš okupuoju?“ Jos netgi susibarė.

Važiavome į Tre Fontane. Apie ten vykusį stebuklą ir jo istoriją prieš kelias dienas pasakojo Barbora. Ten buvo nukirsdintas ne tik šv. Paulius (pagal padavimą, šventojo galvos ridenimosi vietose ištryško trys fontanai), bet vėliau nužudyta ir 2000 kareivių krikščionių. Vietovę suradome sunkiai, nes reikėjo persėsti į kelių autobusų maršrutus. Suradome vienuolyną, suvenyrų parduotuvę (tuo laiku ji dar nedirbo), kryžiaus kelią, staliukus su suoliukais (matyt, vasarą vyksta rekolekcijos), bažnytėlę (joje pažymėta apie 1947 m. balandžio 11 d. stebuklą, kai vienas aršus ateistas, skaitydavęs paskaitas prieš tikėjimą, patyrė regėjimus – jam apsireiškė Marija). Paklausėme, kur galima nusipirkti eukalipto trauktinės. Mums nurodė abatiją kitoje gatvės pusėje. Suradome parduotuvę, kurioje ir nupirkome Barborai trauktinę, kaip vaistą, padedantį nuo daugelio ligų, paskui aplankėme Šv. Pauliaus kankinio bažnyčią ir ikonografijos mokyklos rektoratą ir dar kitą bažnytėlę.

Kelyje sutikome jauną kunigą, su kuriuo susižvalgėme ir nejučia pradėjome kalbėtis. Matydamas, kad itališkai temokame tik kelis žodžius, jis pasakė, kad galime kalbėti angliškai. Pasirodo, jis yra iš JAV. Baigęs Merilendo seminariją. Paklausė mūsų vardų, pasakėme. Romoje jis bus dar savaitę. Gyvena North America College (Šiaurės Amerikos koledže). Pasakėme, kad Didįjį Penktadienį eisime į Kolizijų, kur bus einamas Kryžiaus kelias, vadovaujant Popiežiui. Amerikietis pasakė, kad irgi ten bus, galbūt ir pasimatysime.

Grįžus Barbora klausė: „Ar matėte tuos 2000 nukirstų krikščionių galvų?“ Nematėme. Pasirodo, jų ir nepamatysi – jos kažkur paslėptos. Paskiau Barbora pradėjo „politikuoti“, o Lilia supykusi išėjo iš virtuvės: „Nemėgstu kalbų apie politiką“. Barbora sakė, kad lietuviai praranda savo veidą, pamiršta istoriją. Kaip galima prezidentu rinkti moterį? Nejaugi tautoje nebeliko vyrų, kad valstybės vadovavimą patikime moteriškei? Turime rašyti atsišaukimus, prisiminti garbingą praeitį. Nejaugi mes praradome suvokimą, kad vadovauti turi vyras? Kur dingo Vytautas, Algirdas, Kęstutis, Vytenis? Kodėl pamiršome knygnešių gadynę? Kur mūsų kovingumas? Turime kreiptis į užsienio lietuvius, kad jie padėtų atkurti mūsų dvasią, turime organizuoti ir kurti grupes, grąžinančias lietuvius į tėvynę, – jie turi dirbti Lietuvai, o ne svetimiems kraštams. Ir Lietuvoje turime ugdyti jaunimą dirbti tėvynei. Būkime patriotais, uždegančiais ir visą tautą. Visa tai ji kalbėjo su įsitikinimu, aistringumu.

Šiandien Barbora gavo Apolonijos siuntinuką – ji atsiuntė savo straipsnį apie savo giminaitį kun. Ulicką. Barbora baiminosi, kad Apolonija bus atsiuntusi straipsnį apie spaudoje juodinamus kunigus, kuriuos pašiepti mėgsta Lietuvos spauda, bet nuraminau, kad nieko blogo nerašoma. Barbora vėl pakartojo savo mintį, kad už kunigus turime melstis, o ne kritikuoti, ir klausė, ar reikia pasakyti Mykolui K. apie jos telefonų pasiklausymą, kai kalbama su Lietuva. Pasakėme, kad verta, nes taip bus parodyta, jog tokie „darbai“ yra žinomi ir tada gal nutrauks pasiklausymą. Beje, reikia pasakyti ir Broniui M., su kuriuo Barbora dažnai pakalba telefonu.

Paprašiau vėl papasakoti apie buvusio „lietuvių centro“ klausimą, kaip jis kūrėsi, apie jam labai padėjusį italą Mikelę Valdonę. Romoje gyvenusieji lietuviai kunigai neturėjo lėšų gyventi. Užsiimdami lietuviška veikla kartu prisiglaudė parapijos bažnyčioje ir susipažino su italu Mikele Valdone. Tai buvo labai padorus ir mielas italas, buvęs kariškis. Jis nuoširdžiai padėjo lietuviams kunigams – padėjo nusipirkti ne tik tą šešių kambarių butą Antonello di Messina gatvėje esančiame name, bet ir visokeriopai patarnaudavo lietuviams. Šiame name tai buvo didžiausias butas, susidėjęs iš šešių kambarių, virtuvės ir dviejų vonių-tualetų. Namas statytas 1962 metais. Būdamas Musolinio kariuomenėje M. Valdonė dalyvavo kare, ir po karo nelabai gaudavo darbo, tad dirbo Liurdo Dievo Motinos bažnyčios parapijoje. Čia jis ir susipažino su lietuviais. Jis padėjo nupirkti baldus, įrengti butą, jį prižiūrėjo. Ūkvedžiu įdarbintas Mikelė tapo geriausiu lietuvių bičiuliu. Anksčiau jis gyveno (yra kilęs) Potenzos mieste. Ten ir žmoną buvo susiradęs. Barbora sekmadieniais eidavo pas kunigus lietuvius valgyti, nes gyveno netoliese, prie ligoninės. Ji apgailestavo, kad M. Valdonės jau nebėra. „Jeigu būtų gyvas, jis tikrai būtų čia. O štai Džiuzepė jau kitoks – jis baikštesnis“, – sakė Barbora apie kitą jai padedantį italą Džiuzepę. Šis yra labai aukštas, o jo žmona – žema. Džiuzepės žmonai padarytos net devynios operacijos. Ši ligota moteris jau 40 metų katekizuoja vaikus. Džiuzepė dirba „Caritas“, renka aukas Brazilijos vaikams ir skurstantiems. „O gal aukų reikia ir italams?“ – siūlė Barbora. „Taip, bet ten yra dar daugiau skurdo“, – sakė Džiuzepė.

Kai Barbora pasakojo, kad iš Lenkijos važiuodama pas brolį Andrių į Paryžių turėdavo pranešti tik universiteto rektoriui, nustebome. Išties, vadinamojoje „liaudies“ Lenkijoje komunistinis režimas buvo daug švelnesnis nei Sovietų Sąjungoje. Barbora dar prisiminė, kad reikėdavo gauti kvietimą ir pagal jį išduodavo vizą. Tačiau pats išvykimas būdavo nesudėtingas. Kai Barborai pasakėme, jog mes negalėjome išvažiuoti į jokį užsienį, nebent į Maskvą, Leningradą, Turkmėniją ar Uzbekiją, o apie kokią nors Lenkiją net pagalvoti negalėjome, ji stebėjosi sovietų valdžios baime. Barbora dar prisiminė, kad viena jos darbuotoja per savo atostogas buvo išvažiavusi į Paryžių (ji mokėjo prancūzų kalbą ir svajojo kada nors gyvenime ten nuvažiuoti) neinformavusi rektoriaus, tai ją iškart atleido iš darbo. Tik Barborai užtarus ją vėl priėmė. Aišku, vizą toji bendradarbė vis vien buvo gavusi, bet apie kelionę net ir per atostogas reikėjo informuoti viršininką – tokie buvo komunistinės Lenkijos papročiai.

Trečiadienis

Iš namų išėjome vėlai, nes planai po vakarykščių klajonių buvo nedideli: galvojome aplankyti tik Angelo pilį (nes pernai joje nesilankėme). Buvo smagu iš paukščio skrydžio pažiūrėti, prisiminti, ką matėme užpernai. Vatikano teritorijoje esanti Angelo pilis yra iškilusi gana aukštai, turistai visada su malonumu lipa į jos viršūnėje esančią terasą. Iš jos matėme ir Mediči rūmus, ir Venecijos aikštę, ir Kvirinalą. Vienoje pilies salėje buvo paroda iš Florencijos – ir senieji antikos eksponatai, ir naujesni (viduramžių karių amunicija). Bevaikščiodami pavargome, tad vieno bokšto kavinėje gėrėme kavos. Mus aptarnavo apie 40 metų moteris, su akcentu pasakiusi rusišką žodį. Pasirodo, ji yra iš Rumunijos, matyt, jau senokai emigravusi. Gaila, ji netrukus baigė darbą, negalėjome jos daugiau paklausinėti.

Ketvirtadienis

Iš ryto Barbora klausė, ar Lietuvoje būna visos Didžiojo šeštadienio ir Velyknakčio pamaldos ir nakties Velyknaktis. Ji domėjosi, ar tada žmonės lanko bažnyčias. Kai atsakėme, kad tokių tradicijų beveik jau nėra, ji nuliūdo: jos nuomone, Lietuva tapo komunistine, prarado tikėjimą. Barbora yra labai tikinti, visada pabrėžia Marijos pagalbą jai, bet nėra itin dievobaiminga. Ji pasninkauja visus penktadienius, bet per Adventą ir Gavėnią pasninkavimu neapsisunkina. Savo poelgiais yra aristokratiška. Nors ir jaučia pavydą, kai kalbamės su nuolat tarškančia Lilia ar kitais, bet nesibara, tik pasako: „Aš išeinu“. Kai vis grįžtame vėlai vakarais ir ji sėdi vieniša (nuolatinis Lilios rypavimas jai įgrysta), ji man pasakė: „Jūsų reikalas, kad vaikščiojatės po Romą – juk tam ir atvažiavote, kad pamatytumėte Romą“. Barbora net ir Liliai pasididžiuodama sako, kad jos motina yra kilminga – Orenburgo kazokų vado duktė. Bet didžiausias jos rūpestis visada yra Lietuvos likimas. „Kodėl Lietuva praranda tikėjimą?“ – klausia ji mūsų. Vakar skundėsi, kad jaunos merginos iš Lietuvos – nepadorios. Pas ją prieš metus lankėsi jauna giminaitė, kuri visada rengdavosi vulgariai, trumpais sijonais, o užmezgusi pirmąją pažintį su vyru, eidavo su juo į restoraną. „Juk tai yra labai nepadoru, taip jauna mergaitė pažemina save“, – mąsto Barbora. Kai ji Verbų sekmadienį klausė, ar aikštėje buvo lietuviškų vėliavų, ir atsakėme, kad nesimatė, jai tai nepatiko: lietuviai retai atsiveža vėliavas, nes jie yra „tinginiai“. Kitą kartą Barbora klausė mūsų, ar Lietuvoje kabina vėliavas per šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Kai pasakėme, kad dažnas vengia kabinti, ji pasipiktino: kodėl taip negerbia savo tėvynės, kodėl taip elgiasi, ar nėra įstatymo, kad kabintų vėliavas? Kai pasakėme, kad šiemet buvo išleistas įsakymas, pagal kurį baudžiami nekeliantys vėliavų, Barbora vėl klausė, ar Lietuvoje buvo keliamos vėliavos. Deja, turėjome pripažinti, kad įstatymo laikėsi tik didieji namai, o mažieji nekėlė ir baudžiami nebuvo, Barbora vėl piktinosi lietuvių patriotiškumo stoka ir tėvynės nemeile. Ryte ji sakė, kad kiekvienas lietuvis, gyvendamas užsienyje, neturi pamiršti lietuvių kalbos, turi ja galvoti, mąstyti. Prisiminė ambasadorių prie FAO Algirdą Žemaitį (jų buvo didelė šeima), kuris jai sakydavo: „Reikia galvoti amerikoniškai“, ir Barbora nesutikdavo su juo: lietuvis turi ir svetur galvoti tik lietuviškai – tada jis išliks lietuviu (B. Vileišytė tikriausiai neperprato ir okupacijos metais Lietuvai dirbusio ambasadoriaus Algirdo Žemaičio, išlaikiusio patriotizmo dvasią).

Šiandien ryte kilo ištisas barnis: Barbora vis reikalavo iš Lilios sutvarkyti namus dideliam svečiui – jos nagų kirpėjui. Barborai vis atrodė, kad išplauti ne tie puodeliai, ne tos lėkštutės padėtos. Mat Barbora labai rūpestingai rengiasi kojų nagų kirpimo ceremonijai: ji mandagiai priima šios profesijos žmogų, jį pavaišina, pakalbina, priima kaip didelį poną. Taip ir prieš mūsų atvykimą irgi viską tvarkė, daug pirko įvairių pirkinių. Lilia rodė, kad šaldytuvo kamera tikrai prigrūsta paukštienos. Bet šiaip ji nesiūlo įkyriai valgyti – atseit, viskas, kas yra šiame bute, yra ir jūsų, tad imkite ką tik norite.

Rytoj Džiuzepė atneš Barborai Komuniją. Tai bus apie 10 val. ryto. Komuniją jis neša beveik į visus namo butus. Barbora pasakojo, kad apie Velykas (dažniausiai prieš Velykas) ateina kunigas į namus, šventina butą. Kai pasakėme, kad Lietuvoje kunigas lankosi prieš Kalėdas, bet tik pas tuos, kurie „paprašo“, ji sakė, kad prieš karą pas visus ateidavo, žmonės laukdavo.

Barbora prisiminė mokyklos laikus: mokiniai krėsdavo visokius humorus – vietoj kreidos padėjo matematikui sūrio gabalą.

Penktadienis

Važiavome į vienai nakčiai užsisakytą viešbutį, kad galėtume dalyvauti Koliziejuje vykstančioje Kryžiaus kelio procesijoje, kuri baigdavosi vėlai. Barborai sakėme, kad susitiksime su draugais. Mat Barbora labai nenori, kad mes išeitume iš jos ir paliktume ją vieną su jos pagalbininke Lilia. Barborai bet kuris svečias iš Lietuvos labai brangus ir ji nenori jo paleisti. Besivaikščiodami ir prisimindami pernai matytas bažnyčias, pamatėme anksčiau nematytą bažnyčią – stebėjomės, kaip mes pernai jos nepastebėjome. Viduje, koplyčioje (jos pavadinimas buvo Chappel Maria of Well), kažkoks vyrukas į nedidelius plastikinius puodelius pilstė vandenį iš kranelio – išgėrėme ir mes, nes pamatėme, kad ir kiti žmonės geria iš ten esančių plastikinių indelių. Iš aprašymo supratau, kad 1250 metais čia įvykęs stebuklas – ištryškęs šaltinis. Pasimeldėme. Nuėję į vieną „Saudargo galerijos“ pusę, išgėrėme kavos „Amerikana“ su pigiais kruasanais, o užvalgę nuėjome pažiūrėti įstabiojo Trevi fontano. Žavėjomės juo bei žmonių, susigrūdusių aplink jį, gausa. Po to įėjome į šalia esančią S. Andre bažnyčią (stačiatikių, taip buvo sakiusi ir Barbora). Bet šv. Mišios joje vyko italų kalba ir buvo katalikiškos. Tik viename kampe matėsi, kad joje yra ir stačiatikiško „vaizdo“ – senąja slavų kalba buvo nurodyta, kad žmonių dovanos skiriamos drobulei („plaščanicai“), be to, bažnyčioje buvo skelbimas slaviškai, kad žmonės kviečiami į bulgarų kalbos kursus.

Parduotuvėje prie fontano pamatėme tortą, kurį nusprendėme rytoj nupirkti kaip dovaną Barborai Velykų proga, nes ji, kaip pastebi Lilia, labai mėgsta saldumynus (tuo spėjome įsitikinti ir mes). Užvalgę ir pailsėję, skubėjome važiuoti į Koliziejų. Įsėdome į 175 autobusą, bet jis pasuko kita kryptimi. Gerai, kad pasitaikė vienuolė, kuri kitiems autobusu važiavusiems italams turistams pradėjo kalbėti, kaip supratome, apie Koliziejų. Jos paraginti turistai išlipo, tai padarėme ir mes, sekdami iš paskos. Skubėjome – artėjo 21 val. Paskiau supratome, kad čia turbūt turi pravažiuoti Popiežius su palyda. Ir iš tiesų po 2–3 min. pasipylė motociklais važiuojančių policininkų ir automobilių kortežas. Kai netrukus kelias buvo atidarytas, mes su kitais žmonėmis skubėjome vos ne tekini Koliziejaus link. Netrukus pamatėme priešais Kolizijų pilną žmonių kalvą, o netrukus priėjome ir patį Koliziejų. Žmonių buvo daug. Bet tik nedaugelis laikė degančias žvakeles. Priešais Koliziejų degė kryžius, ten vyko procesija, nors mes jos neįžiūrėjome. Dauguma susirinkusiųjų – jaunimas. Šalia manęs klaupėsi du jaunuoliai. Buvo džiugu jaustis krikščionių bendruomenėje – koks džiaugsmas, kokia laimė. Dėkojome ir Barborai, kad jos dėka galime pabūti kartu su Popiežiumi ir kitais italais katalikais.

Šeštadienis

Ryte bevaikščiodami po Romos senamiestį, džiaugėmės jo gražumu ir tuo, kad galime laisvai būti Romoje – dauguma lietuvių net neįsivaizduoja, kokiame kalėjime mes visi gyvenome 50 okupacijos metų, ir mes patys baigiame jau pamiršti tuos baisius laikus. Kai grįžome, įteikiau Barborai nupirktą tortą, kaip velykinę dovaną (taip patarė daryti Livija, nes Barbora geriau priims „mano dovaną“), ir Barbora buvo labai ja patenkinta. Lilia mums pasakojo, kad „ponia visą pusdienį“ kalbėjo su Lietuva. Ir pati Barbora pasakė, kad kalbėjo su pussesere Tursaite ir su M. Karčiausku. Ji džiaugėsi, kad buvo kalbėjusi su Lietuva, kad mes grįžome. Paklausė, ar gerai jaučiamės, ar daug ką matėme. Sakiau, kad dabar greitai marginsime margučius. Barbora dar pasakė, kad šventėms galima paruošti, kokios norime mėsos. Sakėme, kad buvo labai smagu dalyvauti Koliziejuje Kryžiaus kelyje – „nors per televiziją matosi geriau, bet čia visai kitas jausmas“. Barbora pritarė, kad dalyvauti pačiam yra smagiau. Pasakojome, kad apeigose buvo daug jaunimo. Livijos dar paklausė, kur nakvojome, ir liko patenkinta jos atsakymu, jog nakvojome viešbutyje. Barbora sakė, kad margučius reikia dažyti geltonai, žaliai ir raudonai, t.y. tautiškomis spalvomis, kad šiandien, Didįjį šeštadienį, mėsos valgyti negalima, nors Italijoje „kai kas valgo“. Pavakary, kai Lilia ir Livija dažė margučius, Barbora kažkam skambino, bet po to užsnūdo fotelyje. Ji greitai pervargsta, juk metų našta didelė – šiemet jai sukako 92 metai.

© 2013 „XXI amžius“