Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kad duotume – turėkime

Kun. Vytenis Vaškelis

Tėvo dieną vaikai, savo mamų ar kitų namiškių pamokyti, kai kurie net pasišokinėdami įskuodžia į kambarį, pakšteli mylimam tėčiui į skruostą, įteikia jam gėlelę ar savo piešinuką ir pasveikina, kaip sugeba. Tėvo širdis sušvelnėja ir neseniai tvyrojęs pyktis dėl neklaužados sūnaus padarytų eibių susitraukia iki vos įžiūrimo nykštuko silueto. Kai tėvas lieka vienas, išima iš lentynos seniai skaitytą Bibliją, atsiverčia 183 puslapį ir štai ką perskaito: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“ (Iš 34, 6–7).

Dievas visada yra ištikimas sau ir savo žodžiui: ką sako, tą ir padaro. Jis apipila malonėmis šeimas, kurios laikosi Jo tiesų, ir leidžia gyvenimo išmėginimams belstis į tų šeimyniškių širdis, kuriose želia abejingumo tikėjimui usnys. Be abejo, anuomet žydams, ignoruojantiems Dievo tvarką, reikėjo griežtesnių įspėjimų, idant jie, drausmindami save, keistų savo gyvenimo būdą, bet mus, kuriuos Dievo Avinėlis per auką ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių savo meile bei teisingumu iš naujo suvienijo savyje (plg. Ef 1, 10), Viešpats nori prie savęs patraukti ne mosikuodamas bizūnu (plg. Jn 2, 15), o atverdamas savo gailestingumo kupiną širdį.

Jis žiūri į tėvus ir tarytum klausia: „Jums sunku gyventi šeimoje? Nebijokite pažvelgti į mane, Nukryžiuotąjį, ir susimąstykite... Jums dar neteko blogiui priešintis iki kraujų (plg. Žyd 12, 4). Aš atidaviau viską, kad tik jūs būtumėte tikrai laimingi. Skirkite kasdien man savo laiko dalį, ir jūsų vaikai, matydami jūsų žodžių bei darbų atitikimo pavyzdį, rinksis dorybę, o ne nuodėmę, kuri vienintelė sugriauna sielos šventovę. Vienykitės su manimi sekmadienio Eucharistijos šventime, ir jūs suprasite, kaip reikia auklėti savo vaikus, kad jie visuose dalykuose labiau klausytų jūsų (plg. Kol 3, 20). Be pykčio, ramiai ir motyvuotai sudrauskite savo atžalas, kad jos suvoktų, jog už prasikaltimus neišvengiamai teks priimti auklėjančio pobūdžio nuobaudas, kurios vėliau „atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Žyd 12, 11). Su savo vaikais drauge melskitės, kalbėkitės, darbuokitės, mokykitės, skaitykite, sportuokite, ilsėkitės, iškylaukite... Tiesiog būkite, ir jūsų akys išvys pastangų rezultatus, o jūsų širdys džiaugsis, kad ne veltui dėl savo palikuonių gerovės buvo triūsta“.

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus apaštalams sakė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9, 13). Neįmanoma ką nors duoti kitiems, ko pats neturi. Dievas – visų gėrybių pilnatvės turėtojas ir dosniausias jų dalytojas. Kristaus „susimažinimas“ mažyčiame duonos gabalėlyje bei gurkšnelyje vyno ir Jo kvietimas valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują liudija, kad Jo dieviška meilė visada pranoks mūsų proto ribotumą ir todėl, norint tinkamai priimti šią Jo dovaną, mums reikia patiems tapti mažutėliais Jame (plg. Lk 10, 21).

Kai mokėsime girtis Viešpačiu (plg. 1 Kor 1, 31), kad nors Jame esame maži, bet Jo mylimi, tada vis labiau leisime Jam mus mylėti, kad ir patys nestokotume meilės kitiems. Į klausimą, kodėl Dievas mus taip beprotiškai pamilo, kad dėl mūsų tapo kantriu, paskutiniu vargdieniu (net savo išdavikui mokiniui plovė kojas), atsakysime konkrečiais veiksmais, priimdami eucharistinį Jėzų į širdis, stengsimės vykdyti Jo meilės priesaką, idant patys taptume laužoma duona...

Tebus mums garbė pripažinti, kad mūsų mažumas Kristuje yra mūsų stiprybės inkaras. Perfrazuojant vienos vienuolės žodžius, galima sakyti: „Aš – valtis Jo jūroje, šakelė – Jo vynmedyje, molis – Jo rankose, žemė – Jo lietuje, malkos – Jo liepsnoje, paukštis – Jo vėjyje, plunksna – Jo pirštuose, krantas – Jo smėlyje, šokis – Jo dainoje, atvaizdas – Jo paveiksle“. Jis – vaikščiojanti Monstrancija, o aš – Jo spindulio šešėlis.

© 2013 „XXI amžius“