Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Apie tėvystę

Artėja krikščioniškai šeimai labai svarbi šventė – Tėvo Diena. Ta proga pamąstykime apie tėvystę ir tėvo vaidmenį šiandieninėje šeimoje. Ar šiandieninė šeima suvokia, kokią svarbią rolę privalo vaidinti tvirtos šeimos tėvas jos kasdieniniame gyvenime? Laiške korintiečiams rašoma: „Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti. Bet kas myli Dievą, tas yra jo pažintas“.

Gyvendami audringą žemišką gyvenimą, dauguma žmonių užmiršta, kiti nežino, o dar kiti ir nesusimąsto apie savo gyvenimo tikslą. Kaip rodo kasdieninis gyvenimas, mūsų visuomenė visiškai susipainiojo šeimyniniuose santykiuose ir, pamindama šeimos dvasinius bei moralinius dėsnius, pati sau kuria skausmą ir suirutę. Juk šeimyninis gyvenimas kaip tik privalo nešti laimę, džiaugsmą ir palaimą, bet santuoka, sukurta ant netinkamų pamatų, gali atnešti didžiulį nusivylimą. Labai svarbu suprasti, kad šeimyninė sąjunga kuriama ir vystoma pagal tam tikrus objektyvius dvasinius dėsnius, kuriuos nustatė Dievas ir kurių žmogui nevalia nepaisyti. Mes negalime atšaukti Dievo įsakymų arba jų nevykdyti vien todėl, kad mes nesutinkame su jais, jie mums nepatinka – juk mes nesame protingesni už Dievą. Priešingu atveju mes pamesime savo laimę ir sunaikinsime save, priešindamiesi Dievo valiai. Todėl žinojimas, tų dvasinių dėsnių laikymasis gyvenime apsaugo mus nuo tragedijų ir veda į ramią ir džiugią šeimyninio gyvenimo oazę.

Šiandieninė visuomenė, nevertinanti šeimos, patiria nepataisomą nuostolį ir, jeigu taip tęsis dar ilgą laiką, tai anksčiau ar vėliau tokia visuomenė sunaikins pati save.

Niekas negali šiandien būti vertingiau už „gražią visokeriopą ištikimybę, kad visa kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą“ (Tit 2, 10), kaip laiminga krikščioniškoji šeima. Tai – pati svarbiausia gyvenimo sritis, kur mes, krikščionys, galime visam pasauliui liudyti Dievo principų grožį ir Jo malonės veikimą. Šitame nestabiliame, amoraliame ir griūvančiame nuodėmingame pasaulyje krikščioniškos šeimos privalo ypatingai liudyti Jėzaus Kristaus šviesą, būti pasauliui Kristaus laišku, kurį perskaitę žmonės, galėtų pasakyti: „Mes norime pažinti tokį Dievą, kuris sukūrė tokias laimingas, stabilias ir puikias šeimas“.

Žmonės turi suvokti, kad tiktai Dievo mus sauganti malonė ir gyvas tikėjimas yra šeimos kūrimo, jos laimingo egzistavimo, pergalės prieš šio pasaulio nuodėmes, jos teisaus ir garbingo gyvenimo šiame amžiuje pagrindas.

Vyras ir tėvas šeimoje ir visuomenėje užima ypatingą vietą ir vykdo nepakeičiamas fizinio, socialinio ir dvasinio pobūdžio pareigas. Visa tai yra sudėtinga, nes šiandieniniame pasaulyje vyrauja daugybė įvairiausių supratimų apie tai, koks turi būti vyras, kaip jis privalo atrodyti ir ką turi veikti. Dievo pavyzdys visiškai pasimetė šitoje nuomonių įvairovėje ir prieštaravimuose. Šiandien jau galima drąsiai kalbėti apie vyrus ištikusią krizę dabartinėje visuomenėje ir šeimoje, kuri supainiojo sąvokas apie tai, kaip turi elgtis šiuolaikinis vyras. Tai liudija daug gerai pastebimų simptomų: seksualinių nusikaltimų augimas, homoseksualizmas, skyrybos, vyrų šovinizmas ir kraštutinis feminizmas, ginčai apie vyro ir moters rolę šiandieniniame gyvenime ir Bažnyčioje, moterų veržimasis užimti vyrų vietas ir t.t. Šią krizę lėmė daug priežasčių, viena iš pagrindinių būtų ta, kad dauguma vyrų ir tėvų pametė savo tikrojo pašaukimo dvasinius orientyrus ir prioritetus. Nugalėti šią krizę vyrai tegalės tiktai tada, jei sugrįš prie dieviškojo standarto. „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“ (1 Kor 11, 3).

Dievas yra sukūręs viską idealiai tiksliai ir harmoningai, ir nustatė reikiamą hierarchiją šeimoje. Laikydamiesi tos tvarkos, patiriame palaimą, o nesilaikydami patiriame įvairių sunkumų ir kančių, nes galiausiai, nevykdant Dievo nustatytos tvarkos, pasireiškia žmogaus išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Mes norime daryti savaip, bet Dievas nustatė vyrui ir žmonai pačias tinkamiausias paskirtis, kurias vykdant geriausiai atsiskleidžia vyro ir moters prigimtis. Dievas sukūrė vyrą ir moterį skirtingos prigimties ir atsakingus už skirtingas sritis ir Jis nekeičia savo nuostatų: vyras – šeimos galva, jis atsakingas už šeimą, ja rūpinasi ir gina, o žmona – jo pagalbininkė, šeimos židinio saugotoja ir šeimos papuošalas. Šventasis Raštas šia prasme nenumato esminio skirtumo tarp įvairių socialinių sluoksnių žmonių, jų amžiaus, konfesijos arba rasės. Kristuje egzistuoja visiška dvasinė lygybė tarp vyro ir moters, kaip Dievo malonės paveldėtojų, ir šita lygybė numato tam tikrą tvarką ir jų priklausomybę, gerbiant autoritetą. Čia nėra vietos engimui, bet vyras turi pripažinti tą orumą, kurį Dievas davė moteriai, ją sukurdamas. Egzistuoja penki pagrindiniai mūsų gyvenimo prioritetai: mūsų santykiai su Dievu, su žmona, su vaikais, tarnystė, darbas. Kiekvienam jų reikia skirti reikiamą dėmesį. Kai vyro ir žmonos yra teisingas santykis su Dievu ir tarpusavyje, jie visada bus laimingi šeimyniniame gyvenime.

Vyro paskirtį šeimoje Šventasis Raštas apibūdina taip: „... vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis – kūno gelbėtojas“ (Ef 5, 23). Dievas vyrui skyrė vadovaujančią rolę – būti žmonos ir šeimos galva. Šis vadovavimas nėra diktatūra ir ne teisė demonstruoti savo jėgą, reikalaujant nepriekaištingo paklusnumo, ne teisė būti viršininku šeimai bei žmonai. Vyro vadovavimas prasideda nuo nuolankumo Kristui, kuris turi būti pastebimas jo gyvenime (juk vyro galva – Kristus!) ir žmonai matant vyro nuolankumą, bus lengviau paklusti jo vadovavimui. Paklusdamas Kristui, vyras gauna iš Jo valdžią ir atsakomybę už šeimą – jis privalo atsargiai palaikyti, nukreipti bei nurodyti savo šeimai judėjimo kryptį. Ir pagaliau tikroji galvos valdžia kyla iš pasiaukojančios vyro meilės savo žmonai.

Biblijoje šeimyninis gyvenimas lyginamas su Kristaus santykiais su Bažnyčia, todėl krikščioniškoji šeima – miniatiūrinė bažnyčia, kurioje vyras vaidina kunigo rolę. Kaip kunigas vyras atsako už dvasinį žmonos ir vaikų tobulėjimą ir jo pagrindinis uždavinys – atvesti visą šeimą į Dievo karalystę. Tarnystė Dievui prasideda šeimoje, ir kiekvienas vyras, kaip kunigas, privalo:

– tenkinti šeimos poreikius;

– laikytis tiesos ir kreipti savo šeimą į tiesos kelią;

– būti geru, mylinčiu, pasiaukojančiu;

– neviršininkauti, nebūti savanaudžiu, bet rodyti pavyzdį.

Labai gaila, kad šiandien yra daug vyrų, kurie tiktai pretenduoja būti tėvais, bet realiai niekada jais nebuvo. Dabartinė tėvystė – žymiai daugiau nei paprastas vaikų gimdymas, tai – pasišventimas, atsakomybė, teisingumas ir meilė savo vaikams. Tobulas dangiškojo Tėvo paveikslas yra pavyzdys, kuriuo privalo sekti kiekvienas vyras. Juk nė viena, dargi pati tobulinusia motina negali pakeisti tėvo, ir kiekvienam bet kokio amžiaus vaikui, jo harmoningam vystymuisi reikalingas tėvo rūpestis, jo dvasinis autoritetas. Biblijoje tėvystė grindžiama tokiais principais:

1. Tėvo dalyvavimu kartu leidžiant laiką su vaikais, padedant jiems tenkinti jų reikmes, aukojant vaikams savo interesus;

2. Pastovumu, kuris pasireiškia emocionalia kantrybe, vykdant savo ištikimybės pažadus;

3. Žinojimu, kas vyksta jo vaikų gyvenime, apie ką jie galvoja, ką jaučia;

4. Rūpesčiu, kuris pasireiškia šeimos narių nuraminimu, palaikymu, paskatinimu.

Šeimos tėvas turi būti rūpestingas: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį“ (1 Tim 5, 8)! Materialiniai šeimos poreikiai turi būti tenkinami vyro doru ir atkakliu darbu. Didelę reikšmę šeimos gerovei turi vyrų sugebėjimas uždirbti pragyvenimui lėšas bei žmonų sugebėjimas gyventi pagal tas uždirbtas lėšas ir nebūti perdėm išlaidžiomis.

Mes patys negalime sukurti ar gauti iš kitų žmonių jėgos, kuri mus paverstų teisiais vyrais ir tėvais. Ji turi nužengti iš Tėvo, per Jo Žodį ir Šventosios Dvasios veikimą. Mes žinome, kaip nuostabu, kai mes mokame mylėti ir džiaugtis, sugyventi taikiai su artimaisiais, būti geri, gailestingi, kontroliuoti savo emocijas. Tačiau jokios mūsų valios ir proto pastangos nepadės mums tapti žmonėmis, turinčiais visas tas savybes. Tiktai mums perimant Kristaus gyvenimo jėgą, skaitant ir įsisavinant Jo Žodį, veikiant Šventajai Dvasiai, pradėsime įgyti naujų savybių ir išminties.

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien tik įžvalga savo. Pripažink jį visur, ką tik darai, jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3, 5–6). Pasitikėjimas yra įsitikinimas kieno nors sąžiningumu, tvarkingumu, tikėjimas nuoširdumu. Dievo sukurtas vyras – žmogus, kuris supranta savo visišką priklausomybę nuo Dievo ir pasitiki Juo visame savo gyvenime. Jis moka bendrauti su savo dangiškuoju Tėvu ir stengiasi pažinti Jo tobulą valią, nukreiptą į jį ir jo šeimos gyvenimą. Tikras vyras žino, kas yra jo gyvenimo ir veiklos pagrindas, bei mato tikslą, kurio jis siekia. Pasitikėjimas Dievu – ne nepasiekiamas idealas, bet kasdienis buvimas Viešpaties akivaizdoje.

Labai svarbu yra vyro ištikimybė ir meilė žmonai: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Tai – pati svarbiausia vyro savybė ir pats pagrindinis reikalavimas, kurį Dievas davė vyrams. Tokios meilės matas yra ne jausmai ir išgyvenimai, bet sugebėjimas aukotis, noras atiduoti save kitam, pašvęsti savo gyvenimą artimo žmogaus laimei. Žmona, kurią myli vyras, stengsis jo klausyti ir paklusti jam. Mylėti žmoną reiškia:

– mylėti pasiaukojančiai, kaip Kristus pamilo Bažnyčią, be jokių sąlygų ir be perstojo;

– mylėti žmoną kaip savo kūną – saugoti, maitinti ir rūpintis jos sveikata ir poilsiu.

Šeimoje yra labai svarbus vyro ir tėvo autoritetas: „Jos vyras yra įžymus miesto vartuose, kur jis sėdi tarp šalies seniūnų“ (Pat 31, 23). Autoritetas – kokio nors asmens, asmenų grupės arba organizacijos įtaka įvairioms gyvenimo sritims, besiremianti patirtimi, profesionalumu, žiniomis, morale. Tikras vadovavimas grindžiamas autoritetu, sugebėjimu daryti įtaką. Nors vadovaujantis vaidmuo Dievo duotas vyrui, pagarbą bei autoritetą reikia užsitarnauti.

Tai – kruopštus ir kasdieninis darbas. Mes galime įtikinti save ir kitus, kad negeriame, nerūkome, nesame grubūs ir t.t., ir todėl mes esame pakankamai stiprūs ir įtakingi. Tačiau vyro autoritetas šeimoje tiesiogiai priklauso nuo to, kiek pats vyras paklūsta Kristui ir pripažįsta Jo autoritetą, kiek jis yra panašus į Jį, mylėdamas Jį bei būdamas visame kame Jo tarnu.

Šeimos tėvas ir vyras turi pasižymėti vyriškumu ir charakterio tvirtumu, nes su juo visur, kur jis beeitų yra Viešpats Dievas. Svarbi vyro savybė – būti tikru vyru: patikimu, atsakingu, bebaimiu. Toks vyras niekuomet nesislepia nuo sunkumų, nebėga nuo sudėtingų situacijų, nepalieka nepakeliamos naštos savo žmonai, bet priešingai, paremia savo pečiu. Tokiu vyru žmona gali pasitikėti bet kokioje situacijoje, sulaukti jo pagalbos ir apsaugos. Kai vyras praranda dieviškumą, tai jame dingsta ir vyriškumas. Yra sakoma: „ Nėra kietų moterų, bet yra minkštakūniai vyrai“. Jei vyrai tikrai bus vyrais, tai ir moterys bus moterimis, šeimos taps šilumos ir meilės židiniais, ir pasaulis pasikeis.

Labai svarbus šeimoje yra vyro protingas požiūris į savo žmoną: „O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trukdomos“ (1Pt 3, 7). Dievas sukūrė moterį gražią ir švelnią. Įvertinant žmonos ypatumus, vyro meilė turi pasireikšti ne tiktai jausmais, bet ir elgesiu, kuris turi pasireikšti konkrečia pagalba. Žmonos trapumas ir jautrumas iš vyro reikalauja paties atsargiausio, jautriausio ir atsakingiausio elgesio. Protingas požiūris į žmoną reiškia:

– atleisti jos trūkumus, priimti ją tokią, kokia ji yra, ir nebūti griežtam;

– padėti jai laiku pastebėti jos poreikius – dvasinius, emocinius ir fizinius;

– saugoti ją nuo nebūdingų jos prigimčiai darbų ir užsiėmimų;

– vertinti žmonos privalumus ir reikšmę, nešykštint pagyrų;

– atleisti, greitai sprendžiant konfliktus ir pripažįstant savo klaidas.

Realus gyvenimas rodo, kaip mes, vyrai ir tėvai, šiandien esame toli nuo tikrojo šeimos galvos idealo. Prašykime Aukščiausiojo, kad mūsų gyvenimą Viešpats kuo veiksmingiau kreiptų link tikrojo šeimos tėvo ir vyro idealų. Dievui juk nėra negalimų dalykų.

Parengė dr. Julius Gvergždys

© 2013 „XXI amžius“