|
Kai trūksta drąsos ir ryžto imtis didelių darbų
Gintaras Visockas
Jei tik būtų mano valia, ypač daug dėmesio neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi. Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį. Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviem dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes. Esame paralyžiuoti, apimti apatijos. Nesugebame nuveikti nei didelių, nei mažų darbų. Parodykite bent vieną rimtesnį sumanymą, kurio būtume ėmęsi ir įgyvendinę iki sėkmingos pabaigos. Prie nenuveiktų mažų darbų priskirčiau vis dar neišmontuotas sovietinių karių ir darbininkų skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje. Sostinės meras Artūras Zuokas elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis principingas Lietuvos sostinės meras. Jis nepasirašo potvarkio, kuriuo remiantis šios Vilniaus vaizdą darkančios skulptūros būtų amžiams išgabentos į Grūto parką ar kokį kitą muziejų. A. Zuokas elgiasi taip, tarsi būtų Maskvos ar Minsko meras. Jo valdymo metu minėtas skulptūras, regis, siekiama net atnaujinti.
Folkloro festivalio Skamba skamba kankliai dienomis mūsų tautininkai gatvėmis nešė plakatą, skelbiantį, kokie Vilniaus savivaldybės prioritetai šiandien tautiškumą ir lietuviškas tradicijas puoselėjančiam kultūriniam renginiui, pritraukiančiam, beje, tūkstančius turistų, skiriama vos keliolika tūkstančių litų, o sovietinę praeitį simbolizuojančioms ir sovietinę okupaciją menančioms skulptūroms restauruoti atseikėjama beveik dešimt kartų daugiau pinigų. Žinoma, meras A. Zuokas nėra absoliučiai savarankiškas. Jam tenka laviruoti. Vilniaus savivaldybės koalicijoje daug rusiškų, lenkiškų interesų. Bet juk merui pirmiausia turėtų rūpėti savi, lietuviškieji, interesai. Deja, nerūpi. Jam tikriausiai į galvą net mintis nešauna, jog dėl lietuviškųjų interesų būtų galima žengti, sakykime, drastišką žingsnį: Verčiate išsaugoti sovietines skulptūras? O aš pasielgsiu taip, kaip byloja sveikas protas, jas demontuosiu. Neleisite? Tada atsistatydinsiu. Bet savų interesų nepaminsiu. Mano palaiminimo sovietinėms skulptūroms tikrai nesulauksite... Toks A. Zuoko poelgis būtų gražus, prasmingas, įkvepiantis, netgi lietuviškas. Bet būtent lietuviškojo žingsnio jis nežengs. O mes nežinome, ką turėtume padaryti, kad priverstume merą pasielgti lietuviškai. Baksnoti pirštu į Estijos sostinės Talino merus, ne tik demontavusius sovietinio Bronzinio kario skulptūrą, bet ir pasirūpinusius, kad nuo šių 2013-ųjų metų, visi sostinės gyventojai visuomeninio transporto paslaugomis galėtų naudotis nemokamai? Šis pavyzdys iškalbingas. Ką ir bekalbėti, pavydu žvelgti į savo šiaurinius kaimynus. Kodėl estams tokie uždaviniai įkandami, o lietuviams ne? Kodėl Talino vadovai, suteikdami nemokamo visuomeninio transporto paslaugas miestelėnams, sugeba suvokti tokio žingsnio teigiamybes, o Vilniaus vadovai tokioms idėjoms abejingi? Juk nemokamas visuomeninis transportas byloja ne tik apie sumažėjusias įplaukas į miesto iždą, bet ir apie sumažėjusius kamščius gatvėse bei tyresnį miesto orą ir apie sutaupytus miestelėnų pinigus.
Prie nenuveiktų rimtų darbų derėtų priskirti neapsisprendimą, verta ar neverta statyti naują atominę jėgainę. Lietuvai privalu bent kažką gaminti, būtina turėti ir savos, lietuviškos, pramonės šakų. Mat be savosios ekonomikos nebus ir eksporto. Tačiau mus vis bando įstumti į aklavietę: atominės elektrinės nereikia, nes per brangu, skalūninių dujų nereikia, nes pavojinga, kiaulių auginti irgi neverta, mat labai daug taršos... Tad ką gaminsime, statysime, auginsime? Tiksliau tariant, kaip planuojame užsidirbti pinigų? Deja, premjeras Algirdas Butkevičius iki šiol nepateikė konkretaus atsakymo, kodėl Ignalinos AE projektas yra neperspektyvus. Išsigando dirbtinokai įsiūbuoto referendumo rezultatų? O juk Estija ir Latvija pradeda šnairuoti į Lietuvą kaip į ne itin patikimą partnerę, kuriančią projektus, kurių paskui pati atsisako. Ar tai nebaugina? Čia labai iškalbingas Ramūno Bogdano straipsnis Lietuviai ir vėl per skysti susitelkti visai kaip 1940 metais, pasirodęs portale delfi.lt. Įsidėmėtina R. Bogdano pastaba: Mums trūksta drąsos ir ryžto imtis didelio projekto, kaip VAE, kuris be pasiryžimo negalimas, kaip negalima ir Mannerheimo linija. Jei liaudį taip lengva įbauginti ir įtikinti, kad tai per brangu ir pavojinga, vadinasi, toji tauta lieka pritūpusi ir besidairanti, ant kieno gerovės peršokus. Lygiai taip Kongo džiunglėse jūs nieko neįtikinsite statyti dangoraižius su kondicionieriais: referendumu pasakys, jog tai per brangu ir yra pavojus, kad sugrius, verčiau drėbtinė molio ir šiaudų trobelė. O jei nepatinka, galima varyti kur nors į Angliją ar Norvegiją, ten jau stovi ir norimi namai, ir algos bei pašalpos geros.
Varšuvos opoziciniame leidinyje wPolityce pasirodė interviu su žymiu lenkų politologu, publicistu, ekspertu saugumo klausimais Piotru Bončeku, atkreipiančiu dėmesį, jog Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas leido Lenkijos kontržvalgybai pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Rusijos slaptąja tarnyba Federaliniu saugumo biuru (FSB). Politologas ir ekspertas P. Bončekas mano, jog šis Varšuvos žingsnis mažų mažiausiai įtartinas. Apie rusų ir jų tarnų polševikiškos (rusiškas naujadaras iš žodžių bolševikas ir rus. Polša Lenkija, vert. past.) D. Tusko vyriausybės keliamą pavojų Lenkijai lenkų politologas ir ekspertas Piotras Bončekas nurodė: Vladimiras Putinas pavedė FSB užmegzti glaudų bendradarbiavimą su Lenkijos karine kontržvalgyba. Informacijos apie Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos bendradarbiavimą su Rusija pasirodydavo ir anksčiau. Prieš kelis mėnesius visuomenę sujaudino naujiena, kad Lenkijos kontržvalgyba Afganistane naudojosi rusų suteiktu palydoviniu ryšiu jis ėjo per Gazpromo palydovą. Dėmesio verti ir kiti dalykai. Paskui buvo susitikimai Karinės kontržvalgybos tarnybos biure, apie tai deputatai Marekas Opiola ir Tomašas Kačmarekas pateikė užklausimą premjerui D. Tuskui. Tai rimta istorija: į saugomą teritoriją, kur neįleidžiami žmonės be specialaus leidimo, įėjo Rusijos delegacijos atstovai ir be jokių problemų vaikščiojo po patalpas. Dar viena naujiena, kuri irgi atsispindėjo deputato M. Opiolos užklausime: Lenkijos technika buvo gabenama į Afganistaną Rusijos lėktuvais. Jie vežė lenkų kareivius, įrenginius, kompiuterius ir pan. Ta įvykių bei faktų grandinė rodo, kad situaciją formuoja rusai: jie pakreipia ją taip, kad lenkai palaipsniui stiprintų bendradarbiavimą būtent jautriausioje srityje specialiųjų tarnybų sferoje. Taigi dabar Rusijos specialiosios tarnybos galės prieiti prie Lenkijos karininkų ir galės ramiausiai sudarinėti charakteristikas tų, kurių jos iki šiol nepažinojo. Jos susipažins su lenkų darbo metodais, gal ir dokumentais. Tas bendradarbiavimas bus vis glaudesnis. Ši lenkiška informacija viešo pobūdžio. Šią Varšuvos opoziciniame leidinyje paskelbtą žinią perpasakojo įvairios televizijos, skirtingi internetiniai portalai. Neatkreipėme deramo dėmesio tik mes, lietuviai, besipiktinantys savo prokurorais, leidusiais Rusijos FSB atstovams dalyvauti tardant terorizmu kaltinamą Eglę Kusaitę. O juk oficialiosios Varšuvos draugystė su Rusijos FSB struktūroms iškalbinga, paaiškinanti ne tik lietuviškosios terorizmo bylos užkulisius, bet ir galimas tikrąsias pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos santykių priežastis. Deja, šia daug ką paaiškinančia informacija mes pasinaudoti nesugebėjome, ginčydamiesi su visur ir visada Varšuvai pataikaujančiais savais politikais.
© 2013 XXI amžius
|