Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Ilgi metai išeivijoje nesutrukdė grįžti į Lietuvą

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako prieš 17 metų iš Vokietijos
į Lietuvą sugrįžęs mons. Kazimieras Senkus

Kazimieras Senkus – seminaristas

Mons. Kazimieras Senkus

Kun. Kazimieras Senkus (centre) su savo bičiuliais kunigais Konstantinu Gulbinu (kairėje) ir Alfonsu Bernatoniu (dešinėje)

Pernai minėjote kunigystės 70-metį ir gyvenimo 95-metį. Kokius jaunystės biografijos momentus iš Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos prisimenate ir kokius žmones jaunystės metais teko sutikti?

Dabar jau mažai ką beprisimenu iš Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos. Tik ryškus atminimas liko suolo draugo vokietuko Kimlerio, nors jo vardo dabar irgi nebeprisimenu. Jis gerai mokėsi, ypač gerai spręsdavo aritmetikos uždavinius, dėl to mes abu ir sutardavome. O su tuo metu buvusiais žymesniais mokiniais – Julija Švabaite-Gyliene, Kaziu Bradūnu, Antanu Vaičiulaičiu – mažai tada teko bendrauti. Tik apie Julijos Švabaitės seserį Anelę Švabaitę-Brazauskienę, vertėją iš prancūzų kalbos, liko gražių prisiminimų. Ji man padėjo tapti ateitininku, kartu leidome tuo metu slaptai ateitininkų laikraštėlį, kartu rinkomės į slaptus ateitininkų susirinkimus ir turėjome nemažai mums – moksleiviams ateitininkams – bendrų reikalų. Su Petronėle Orintaite, antros eilės pussesere ir jau šioje gimnazijoje buvusia lietuvių kalbos mokytoja, tada daugiau bendravo mano mama negu aš. Tik vėliau, kada gyvenau Vokietijoje, o ji buvo emigravusi į Ameriką, su ja retai susirašinėdavome laiškais. Artimiausias šioje mokykloje tada man buvo brolis Juozas Senkus, tapęs kalbininku ir prof. J. Balčikonio, kuris rengė didįjį Lietuvių kalbos žodyną, padėjėju. Būdamas už mane gerokai vyresnis, jis rūpinosi, kad aš patekčiau į gimnaziją, ir skatino mane užrašyti iš mamos nugirstus įdomesnius lietuviškus žodžius ir jam perduoti.

Kaip patekote į Vokietiją? Kokius išgyvenimus teko ten patirti?

Apie tai, kaip patekau į Vokietiją ir kokius išgyvenimus teko ten patirti, esu jau užrašęs knygelėje „Gerojo Dievo rankoje“ (2004). O dabar, kai kas paklausia, kaip patekau į Vokietiją, trumpai atsakau: „1940 metais – per žalią sieną. Vidurnaktį perbridau per Širvintos upę“.

Vokietijoje teko labai daug patirti visko. Tik perėjęs sieną kartu su klieriku Jonu Kuncaičiu Rytprūsiuose, pabėgėlių stovykloje sutikome Kauno kunigų seminarijos profesorių kun. Stasį Ylą, kuris susisiekė su Tryro (Trier) kunigų seminarija, ir jos vadovybė mus lengvai į ją priėmė. Kai šios seminarijos vadovybė gavo iš Saugumo (Gestapo) įsakymą, kad mums reikia per 24 valandas iš šio miesto išvykti, ji tuojau patarpininkavo, kad mus priimtų į Miunsterio kunigų seminariją. Ten lankiau ir Miunsterio universitetą. 1942 m. gegužės 30 d. mane įšventino kunigu Miunsterio vyskupas (vėliau kardinolas) Klemensas Augustas (grafas) Galenas. Diakono šventimus buvau gavęs tų pačių metų vasario 2 dieną.

Besimokant Miunsterio kunigų seminarijoje, vokiečių tautybės klieriko rūpesčiu buvo surasti man globėjai, pas kuriuos aš galėjau praleisti atostogas kaime ir geriau išmokti vokiečių kalbą. Įšventintas kunigu, gerųjų žmonių (ypač kun. dr. J. Puišio) pagalba galėjau pasitarnauti lietuviams pabėgėliams, o vyskupo Vincento Padolskio rūpesčiu galėjau mokytis Regensburgo bažnytinės muzikos mokykloje ir studijuoti Popiežiškajame sakralinės muzikos institute Romoje. Tai – tik dalis gėrio, kurį patyriau iš Gerojo Dievo per geruosius sutiktus žmones.

Beje, teko net tris kartus patirti sunkumų. Prasidėjus karui, 1941 metais, keturias savaites buvau internuotas kalėjime kaip Rusijos gyventojas (pilietis). Po kunigystės šventimų 1942 metais kun. St. Ylos ir kun. J. Puišio siuntimu, Lebensštete lankiau lietuvių emigrantų šeimas. Piktas Lietuvos vokietis įskundė mane ir buvau suimtas. Kai policininkas į mane nukreipęs šautuvą varė kaip plėšiką, turėjau klausyti jo piktų murmėjimų: „Šitą juodą rasę (t. y. katalikų kunigus) išrausime su šaknimis. Pirmiausia susidorosime su užsienio priešais – komunistais, po to su vidaus priešu – Katalikų Bažnyčia“. Drezdene, atlaikęs lietuviams pamaldas, gavau telegramą, kad turiu būti Miunsteryje, policijoje. Ten mane tardė trys gestapininkai, galbūt ieškodami įkalčių vyskupui Klemensui Augustui von Galenui.

Ilgai gyvenote ne savo krašte, bet užsienyje. Ten Jūs patekote dėl skaudžios Lietuvos istorijos, dėl okupacijos. Būnant užsienyje Jums neteko patirti to, ką patyrė didelė piliečių dalis. Tarp jų, tikriausiai, – ir Jūsų giminės, netgi artimieji, likę gimtajame krašte… Kaip prisiminėte savo giminaičius, likusius Lietuvoje, ir priverstus gyventi emigracijoje?

Apie pirmosios (1940–1941 m.) sovietų okupacijos trėmimus ir karo pradžios baisumus šiek tiek sužinojau, kada, pasitaikius galimybei, 1943 metų vasarą atostogų metu lankiausi tėviškėje. Vėliau man parašydavo brolio Justino dukra trumpai apie kitų giminaičių „sveikatą“, o mano sesuo Anastazija, sugrįžusi iš tremties, rašydavo labai bendromis frazėmis. Taigi, iš savo giminaičių mažai ką žinojau.

Apie padėtį Lietuvoje žinojau gerai iš lietuviškos spaudos, leidžiamos Vakaruose, iš „Vatikano radijo“ ir iš asmeniškų susitikimų su žinančiais apie tikrą padėtį.

Emigracijoje artimų giminaičių neturėjau, tik JAV gyveno anksčiau emigravusios dvi tetos, kurios nemėgo laiškų rašyti. Tik pusseserė Ona Kankel mane buvo pakvietusi į JAV ir aš ten lankiausi.

Gyvendamas Vokietijoje ir Italijoje, Jūs vis dėlto nenutraukėte ryšių su Lietuva jau vien dėl to, kad dirbdamas išeivijoje daug bendravote su tremtyje (išeivijoje) atsidūrusiais lietuviais. Kokius tautiečius pažinojote, su kuo labiausiai bendravote, su kuo svajojote apie laisvą Lietuvą?

Daugiausiai bendravau su Vakarų Vokietijoje besidarbuojančiais kunigais. Juos sukviesdavo į kunigų suvažiavimus Popiežiaus paskirtas delegatas. Pirmasis toks delegatas buvo tėvas Alfonsas Bernatonis OFM Cap. Antrasis – kun. dr. Jonas Aviža. Po jo delegatai buvo tėvas Konstantinas Gulbinas OFM Cap. ir prel. Antanas Bunga.

Europos lietuviškų studijų savaičių metu sutikdavau nemažai kitų tautiečių iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir Anglijos. Su Zenonu Ivinskiu susipažinau Romoje, kai jis darbavosi Vatikano archyve, o su Antanu Maceina, – kada jie su Zenonu Ivinskiu paprašė parašyti apie lietuvių liaudies dainas. Miunchene teko plačiau bendrauti su Alina ir Jonu Griniais.

Kun. Hermaną Šulcą prisimenu nuo jo primicijų. Jas šventė Štutgarte su lietuvių bendruomene, tada aš buvau jos dvasinis vadovas. Tai buvo 1970 metais Trijų Karalių šventėje.

Su kun. Domininku Valenčiu susipažinau Bad Viorishofene stiprindamas sveikatą, o jis buvo vyskupo dr. Antano Deksnio sekretorius.

Vakarų Vokietijoje kasmet vykdavo tarptautiniai „Bažnyčia varge“ (Kirche in Not) kongresai. Beveik visuose šiuose kongresuose esu dalyvavęs ir platinęs juose skaitytus žymių teologų, istorikų ir politikų pranešimus. Ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ Vokietijoje, tarpininkaujant Alinai Grinienei, į vokiečių kalbą vertė Petras Babinskas iš Niurnbergo, o kalbos stilių taisė ses. Michaela Baumann OP (Donauwort), redagavo dr. Rudolfas Grulichas iš Kionigšteino, o tėvas K. Gulbinas pasirūpindavo, kad būtų ji atspausdinta ir platinama.

Gyvendamas Romoje, susitikdavau su kun. dr. Vytautu Kazlausku, su kuriuo susidraugavau, kai jis vadovavo „Vatikano radijo“ lietuviškai laidai, o aš darbavausi Šv. Kazimiero kolegijoje. Jis kelis kartus pakvietė į „Vatikano radiją“ Šv. Kazimiero kolegijos studentus kunigus pagiedoti.

Kokiose parapijose dirbote Vokietijoje? Ar pavyko suteikti viltį išeiviams sugrįžti į savo kraštą?

Pirmiausia buvau paskirtas dvasiškai patarnauti Rotenburgo–Štutgarto vyskupijos lietuviams. Ilgiausiai gyvenau ir darbavausi Štutgarto Šv. Nikolaus parapijoje. Čia su lietuviais kartą per mėnesį susitikdavome ir švęsdavome šv. Mišias, o kitur susitikę su mažomis grupelėmis bendraudavome ir kartu pasimelsdavome.

Viltį grįžti į Lietuvą aš pats visada turėjau ir jaučiau, kad artėja laisvėjimas. Apie savo nuojautą, kad keisis padėtis, kartą kalbėjau per Tryro (Trier) radiją. Tuo klausimu kalbėjau ir Kolpingo draugijos surengtoje konferencijoje. Latvių, estų ir lietuvių bendruomenių vadovybės buvo surengusios spaudos konferenciją Štutgarte. Turėjau tvirtą viltį ir nuojautą ir tai manęs neapvylė.

Apie kitus reikėtų pasakyti, kad turėti viltį grįžti buvo vis sunkiau. Daugiausia buvo mišrios (tautiškai ir religiškai) šeimos. Daugelis buvo tartum sugrįžę į savo tėvynę, o tokių kaip aš jau buvo nedaug. Taigi grįžimo klausimas buvo ir yra labai sudėtingas.

Lietuviai Vokietijoje palaikė tarpusavio ryšius su visos Europos lietuviais. Kokiose Europos lietuvių organizacijose ar draugijose dalyvavote? Ar teko susitikti su lietuviais vyskupais, kitais dvasininkais?

Vokietijoje organizacijų, kaip dabar suprantama, nebuvo. Buvo ir yra tik lietuvių bendruomenės. Lietuvos vokiečiai susirinkdavo kaip atskira grupė, ir aš su jais palaikydavau ryšį. Gavęs Vokietijos pilietybę, gyvenau su visomis vokiečių kunigų teisėmis. Dalyvaudavau dekanato kunigų susirinkimuose, kurie vykdavo kas mėnesį. Romoje kartu gyvenome Šv. Kazimiero kolegijoje su vysk. Vincentu Padolskiu. Europos lietuvių pastoracijai vadovauti pirmiausia buvo paskirtas vysk. Pranciškus Brazys. Jam staiga mirus, šiai misijai buvo paskirtas vysk. Antanas Deksnys.

Prel. Ladas Tulaba buvo Lietuvių kolegijos rektorius. Su juo susitikdavau kiekvieną dieną, kol tarnavau Šv. Kazimiero kolegijai. Tuo metu vysk. Jonas Bulaitis buvo dar studentas. Po studijų jis buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą. Vėliau jis buvo nuncijus Albanijoje.

Kaip minėjau, kun. Stasys Yla buvo anksčiau pažįstamas. Kai gyveno Amerikoje, su juo susirašinėjau, rengdamas giesmyną „Garbė Dievui“. Jis parašė žodžius giesmei į šv. Kazimierą „Šventas garbingas Lietuvos vyre“.

Prel. Antanas Bunga buvo paskutinis delegatas lietuvių kunigų pastoracijai. Jis sukviesdavo kunigus į susitikimus iš visos Vokietijos.

Su kokiais Vokietijos ir Europos visuomenės veikėjais teko Jums susitikti ir bendrauti Vokietijoje? Kaip Jums sekėsi Vokietijoje, kaip liuteroniškame krašte, bendrauti tarp konfesijų ekumeniniame judėjime?

Su vadovaujančiais lietuviais ateitininkais ruošdavau lietuviškų studijų savaites. Tai buvo Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Kajetonas Čeginskas, Jonas Norkaitis, Vincas Natkevičius, Alina ir Jonas Griniai. Veikė Lietuvių kultūros draugija, buvau jos valdyboje. Šią draugiją pakeitė įsikūręs Lietuvių kultūros institutas, kuriam ilgą laiką vadovavo dr. Vincas Bartusevičius.

Ekumeniniu požiūriu teko bendrauti su evangelikų liuteronų kunigais Juliumi Stanaičiu, kilusiu iš Suvalkijos, Fricu Skėriumi, Alfredu Franckaičiu, kuris atvažiuodavo į Štutgartą. Jis mano paprašytas išvertė į vokiečių kalbą knygelę „Šv. Kazimieras“, Nijolės Sadūnaitės „KGB akiratyje“, „Anykščių šilelį“ ir kt. Susitikdavau ir su iš Latvijos kilusiu kun. Janu Urdze, susirinkdavo klaipėdiečiai. Kita grupė buvo Lietuvos vokiečiai. Pas juos irgi kartais apsilankydavau.

Rotenburgo–Štutgarto vyskupijoje veikė net 13 atskirų tautybių misijų, ir kiekviena turėjo savo kunigus. Aš buvau Lietuvių katalikų misijos vadovas. Šios vyskupijos referentas buvo kapitulos narys kun. Johanes Bardt. Jis man įteikė ir Šv. Martyno medalį už pastoracinę tarnystę kunigystės 65 metų sukakties proga.

Teko girdėti, kad Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę, pagelbėjote 1991 metais nuo perversmo organizatorių sužeistiems lietuviams, parūpindamas jiems gydymą. Anksčiau buvo įkurta „Labdara“, kurią išlaikydavo turtingi žmonės. Daug pagelbėjote besikuriančiam „Lietuvos Caritas“. Papasakokite tą savo veiklą.

Kai 1981–1983 metais Rusija buvo paskelbusi blokadą Lenkijai, aš su kitais siunčiau paketus lietuviams į Seinus. O kai atsirado galimybė padėti Lietuvai, tai pirmąjį vokiečių firmos autobusiuką į Vilniaus „Caritas“ nuvairavo fotografas Kazėnas. Vėliau irgi organizuodavome įvairią paramą rūbais, maistu, medikamentais.

Besistažuojantys Vokietijoje gydytojai ir kiti specialistai – gyd. Agnietė Meškaitė, gyd. Stankaras, gyd. Gaidys, Donatas Levišauskas, Dana Šlapkauskaitė ir kiti – mano bute galėjo gyventi. Mano rūpesčiu gyd. Stankaras, Stankūnas ir Puodžius taisė sveikatą Bad Viorishofeno sanatorijoje. 1991 m. sausio 13 d. sužeistiems gyd. Tutkui ir jo draugui padėjau gydytis ausis Vokietijoje.

Sau ir kitiems užsakydavau keletą laikraščių: „Europos lietuvį“, „Šaltinį“, kurį marijonai leido Anglijoje, „Tėviškės žiburius“ iš Kanados, „Laiškus lietuviams“ iš Amerikos, „Krivulę“ iš Romos.

Už šią veiklą esu apdovanotas Lietuvos Prezidento „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi“.

Kaip sugrįžote į Lietuvą?

Sugrįžimas į Lietuvą buvo nesunkus. Pakviestas Kauno arkivyskupo kardinolo Vincento Sladkevičiaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų kapeliono pareigoms, 1996 metų vasarį dviejų besisvečiuojančių pas mane gydytojų padedamas, supakavau savo daiktus į sunkvežimį ir šių pagalbininkų lydimas sėdau į lėktuvą, kuris nusileido Vilniuje. O iš jo mane pasiėmė „Caritas“ darbuotojas Saulius Kelpšas į Kauną, kur manęs laukė Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų seserys ir tuometinis Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas kun. Viktoras Brusokas.

Jūs esate žinomas kaip bendruomeninio ir grigališkojo giedojimo populiarintojas ir išeivijoje (Freiburge parašėte „Lietuvių liaudies dainų formos“, parengėte naują giesmyną „Garbė Dievui“),  ir Lietuvoje. Netgi savo lėšomis išleidote giesmynus, nemokamai juos dalijote parapijoms. Kaip vertinate giedojimo galimybes Lietuvos parapijose, kaip vertinate mūsų aktyvumą perimant šią reikalingą katalikui išraišką?

Freiburge buvo Vokiečių dainų (Volkslieder) archyvas. Ten buvo ir Lietuvos dainų rinkinių. Aš ten rinkau medžiagą, o darbą „Lietuvių dainų formos“ parašiau Hehingene, būdamas Senelių globos namų kapelionu. Ten parengiau ir giesmyną „Garbė Dievui“.

Mano ir kitų troškimas buvo ir yra, kad Kristui giedotų visa Lietuva. Amžinos atminties mons. Pranciškus Tamulevičius ir kiti kartu svarstydavo ir ragindavo, kad bažnyčiose per pamaldas giedotų visi tikintieji. Bet kol kas, mano žiniomis, giedojimo reikalai nesutvarkyti, yra daug trūkumų.

Kad pamaldose giedotų visa bendruomenė, buvo sudaromi ir išleidžiami giesmynai. Vokietijoje išleisti giesmynai „Giedanti Bažnyčia“ ir „Garbė Dievui“. Sudariau „Liturginį giesmyną“, kurį 1993 metais išleido Vilkaviškio vyskupijos kurija (vysk. Juozas Žemaitis) 60000 egz. tiražu.

Po to sudariau „Naują liturginį giesmyną“. Jis išleistas 2005 metais. Prof. Giedriaus Kuprevičiaus rūpesčiu buvo išleistas ir šio giesmyno giesmių akomponimentas.

2009 metais sudariau ir išleidau giesmyną „Skambėkite, giesmės“ 2000 egz. tiražu. Jį dedikavau Jėzaus Kristaus Dievo Gailestingumo Motinai Marijai, kuri prieš 400 metų apsireiškė Šiluvoje, ir jauniesiems giesmininkams. 2010 metais Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio, Ateitininkų federacijos įkūrimo 100-ųjų metinių ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga sudariau šermeninių ir kitų giesmių rinkinį „Gyvenimas – Mirtis – Amžinybė“ ir išleidau 2000 egz. tiražu.

Stengiausi kartu su kitais judinti bendruomeninio giedojimo bažnyčiose reikalus. Man atrodo, kad tai palaikė Kauno arkivyskupijos kurija, kadangi gavau arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir kanclerio mons. Alfonso Grušo pasirašytą žymenį, minint Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejų.

Kaip jaučiatės Lietuvoje, į kurią sugrįžote jau prieš 17 metų?

Kad dar galėjau darbuotis, esu dėkingas Dievui ir geriesiems žmonėms.

Dėkojame už atsakymus. Linkime Jums sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos.

© 2013 „XXI amžius“