Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

Su motina Olga. Varšuva, apie 1970 m.

Vileišių giminės suvažiavimas Pasvalyje. Iki 1940

Barbora Vileišytė mėgdavo pabūti gėlėmis apsodintame balkone, 2004 m. birželis

„Vatikano radijo“ darbuotojai. Iš kairės: Kazys Lozoraitis, Barbora Vileišytė, kun. Vytautas Kazlauskas, Saulius Kubilius

Vyskupas Antanas Deksnys ir prelatas Paulius Jatulis aukoja šv. Mišias. Bad Wörishofene, Vokietija.

Lietuvos ambasadorius Italijoje Šarūnas Adomavičius su žmona pas Barborą Vileišytę, 2008 05 24

Kun. Vladas Delinikaitis ir Michele Smaldonė. 1984, via Ant. da Messina

Tęsiame 2010 metų dienoraščio apie viešnagę pas Barborą Vileišytę, gyvenusią Romoje (Italija), Antonello di Mestina gatvėje esančiame name, savo laiku buvusiame savotišku „lietuvių centru“, ištraukas. B. Vileišytė mirė 2012 m. gegužės 8-ąją, eidama 95-uosius.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys. Pradžia nr. 19, 20, 22)

Sekmadienis, Velykos

Važiavome į Šv. Petro aikštę. Deja, lijo, todėl apsirengėme šilčiau. Mišių nelabai girdėjosi – buvome šone prie kolonų. Įsitaisėme taip, kad tolokai matėme, tačiau buvome pakraštyje. Fotografavome lietsargių jūrą. Pamatėme šalia Ispanijos vėliavą ir ją fotografavome. Pasirodo, ją laikęs vyras kalbėjo tik ispaniškai, o šalia buvusi moteris suprato ir angliškai. Supratusi, iš kur esame, ji mūsų fotoaparatu nufotografavo šalia Ispanijos vėliavos Liviją. Paėję vidurio link, galėjome ekrane stebėti šv. Mišių eigą, net ir Komuniją priimti (Verbų sekmadienį kunigai su Komunija greitai išsiskirstė). Priėmęs Komuniją tryškau laimės džiaugsmu: štai krikščionybės lopšyje priimu šv. Komuniją, apie tai dar neseniai, prieš 20 metų, net negalėjau svajoti. Beveik tą patį pajutau ir priimdamas Popiežiaus palaiminimą. Šv. Mišių pabaigoje žmonės šaukė: „Viva papa“. O kai sveikino kalbomis, audringai atsiliepė ispanų jaunimas (kelios mergaitės net dainavo pasveikinimo dainą-giesmę) ir islandai. Ir mes sušukome iš džiaugsmo suplodami, kai prakalbo lietuviškai. Pabaigoje – „Urbi et orbi“ ir vėl šūksniai bei ilgo gyvenimo palinkėjimai Popiežiui. Jis šypsojosi.

Po palaiminimo („Urbi et orbi“) labai norėjome nufotografuoti gėles, veržėmės į priekį, tačiau pakliūdavome į uždarus kvadratus ar akligatvius, iš kurių karabinieriai tuoj pat išvydavo žmones, uždarydami tolesnius įėjimus. Prisitaikiusi Livija bent iš toli nufotografavo gėlynus (mums grįžus Lilia ir Barbora sakė, kad buvo pranešta, jog buvo atsiųsta apie 10 mln. tulpių, o švenčių dienomis į Romą atvyko apie 9 mln. maldininkų, jie guli net paplūdimiuose, nes vietų viešbučiuose nėra). Dar beeinant gėlynų link pamačiau tris jaunus kunigus, užkalbinome juos. Nufotografavome. Pasirodo, tie kunigai iš Lotynų Amerikos: Peru, Argentinos, Ekvadoro. Jie atsisakė kalbėtis angliškai ta jų nekenčiamų „amerikonų“ kalba.

Grįžome namo. Pasikvietusi į svetainę, Barbora man pasakojo jau girdėtą, bet vis vien labai įdomią gyvenimo istoriją. Jos senelio Petro Vileišio brolis Jonas buvo doras žmogus, geras lietuvis, patriotas, geras Kauno burmistras, tačiau „buvo brolio išdavikas“. Kai 1944 07 01 artėjant rusų kariuomenei prie Vilniaus iš Pilies gatvėje esančio viešbučio jų šeima – tėtis Jonas, mama ir pati Barbora (broliai buvo vokiečių gainiojami: Povilas, pabėgęs iš Leningrado, patariamas tėvo, kad vokiečiai nepersekiotų už „pabėgimą“, įsirašė savanoriu į vokiečių armiją, bet vis vien už bausmę ėjo per lagerius) nieko nepasiėmusi (net megztinio), išvažiuoja iš Vilniaus. Švietimo ministerijos, kurioje jau dirbo Barbora, mašina jų nepasiėmė, priglaudė tik kitas sunkvežimis, važiavęs nuo Šv. Kazimiero bažnyčios. Dvi naktis nakvojo pripuolamai (dar Lietuvoje), o trečią – jau prie sienos, Kybartuose. Kadangi jau buvo kasami apkasai, buvo aišku, kad artėja rusų kariuomenė, ir reikėjo trauktis. Ir štai tada atsitiko toks įvykis, kurį Barbora prisimena kaip šiandien: Eitkūnuose viename name, kambaryje, sėdi Jono (senelio Petro brolio) žmona Ona. Barbora ir dabar aiškiai prisimena: tėvai Onos paklausia, ar važiuosime kartu, o ji nieko neatsako. Taip pat tyli ir jos duktė Rita (Lenktaitienė-Bagdonienė, parašiusi, Barboros nuomone, „neteisingą“ knygą apie įvairius įvykius). Vienas pažįstamas žydas barzdaskutys vėliau pasako: „Jokiu būdu negrįžkite atgal į Lietuvą, nes jus į Sibirą neveš, o iškart sušaudys“. Paskiau jie sėdo į traukinį Graco (Austrija) link, bet juos sudraudė ten važiuoti „du nežmonės“, ir Vileišiai liko Čekijoje, Šternberge, kur jiems buvo pasakyta: „Jeigu per valandą nesurasite, kur gyventi, tai važiuosite į (pabėgėlių) lagerį“. Tėvas kreipėsi į vietos kleboną ir po valandos jiems jau buvo leista apsigyventi pas žmones. Kai po karo, jau gyvendama Varšuvoje, Barbora pradėjo ieškoti giminių Amerikoje (susiradusi Šv. Kazimiero centro adresą) ir kitur, atėjo kažkoks laiškas be parašo: „Aš tave atsimenu: tu tarnavai pas ponus ir auklėjai jų vaiką Andrių, vesdavaisi į turgų“. Bet tai buvo nesąmonė: Barbora niekur netarnavo, ir ji neauklėjo kažkokio Andriaus, Andrius buvo jos brolis (po didelių vargų jį susirado Paryžiuje). Vėliau Barbora išsiaiškino (sužinojo iš Jono ir Onos dukters Ritos Vileišytės-Lektaitienės-Bagdonienės), kad Barboros paieškos laiškas yra pas Ritos motiną, ir tai ji rašė tas nesąmones. Dar vėliau Ona „padėjo“ Barboros broliui Andriui, vargusiam Paryžiuje, – atsiuntė 15 dolerių, labai jaudindamiesi, kad jie nedingtų veltui. Tokia tad buvo „giminystė“ su senelio brolio Jono šeima. Tad gyvendami užsienyje Barboros tėvai ir broliai giminių rūpesčiu nebuvo apdalinti.

Kai mes pasakėme, kad Šv. Petro aikštėje susitikome su kunigais iš Pietų Amerikos ir jie nenorėjo kalbėti angliškai, Barbora sakė: „Kuo kalta kalba? Visos kalbos yra vienodai svarbios. Kunigai taip neturėjo kalbėti“. Ji prisiminė: „Čia sėdėdavo vysk. Deksnys, priešais kun. Jatulis, šalia Delinikaitis, aš – kur dabar sėdi Lilia. Būdavo smagu“. Barbora prisiminė kiekvieno tikslias mirties datas. Jos atmintis puiki. Jeigu kur nors suklysta, tai pagalvojusi pasitaiso.

Berengiant velykinį stalą, įvyko konfliktas. Iš vakaro Barbora buvo liepusi surasti staltiesę ir ja uždengti svetainės stalą. Tačiau dabar svetainės stalo dengti Barbora kažkodėl jau nebenorėjo – gerai bus pavalgyti ir virtuvėje. Lilia užprotestavo: vakar liepei surasti staltiesę, o dabar jau nenori čia švęsti. Tada Barbora nusileido: darykite kaip norite, tačiau liko nepatenkinta. Pasimeldėme. Barborai nepatiko, kad pradėjome nuo mėsos – reikia pradėti nuo margučių, taip darydavo Lietuvoje ir Lenkijoje. Paskiau valgėme tortus: už 15 eurų mūsų nupirktą tortą, labai saldų, padarytą iš skysto kremo, už 4 eurus Lilios nupirktą velykinį pyragą ir už 40 eurų Barboros nupirktą uogiene perteptą tortą-pyragą (prieš dvi savaites nupirktus net du už 80 eurų). Matėsi, kad saldiems patiekalams pinigų Barbora negaili. Paskiau fotografavomės. Barbora nelabai norėjo, kad ją fotografuotume. Labiau ji sutiko fotografuotis su manimi. Pridarėme daug nuotraukų – su ja, Livija ir manimi.

Vėliau Barbora parodė man savo saugomas nuotraukas. Vienas albumas – jos asmeninės nuotraukos. „Vatikano radijuje“ – S. Lozoraitis, mons. V. Kazlauskas, Saulius Kubilius, Barbora Vileišytė. Kitur – pusseserė Danutė (labai panaši į Barborą), jos vyras Zigmas. Kitoje – gimnazijos draugė Alė Puodžiukynienė (su ja prieš keletą metų važiavau į Liurdą). Jos vyras Vytautas, chemikas, kaunietis, mums labai padėjo prieš 14 metų dėl Spaudos rėmimo fondo, be to, leidome jo knygelę. Buvo nuotraukų ir iš Pasvalio Vileišių mokyklos – su direktoriumi ir net su A. Brazausku. Nuotraukos darytos gal apie 2005 metus – tada Barbora dar galėjo atlankyti Lietuvą. Kitas albumas – mamos surinkti atvirukai, daugiausia iš Kaukazo: Gagrai, Suchumis, Tiflisas, Batumis (iš jo su tėvais išvyko į Lietuvą – per Konstantinopolį), Konstantinopolis su jame esančia mečete – buvusiu Šv. Sofijos soboru. Matydama ir prisimindama tuos vaizdus, Barbora, jaučiu, darosi laiminga, nors garsiai to nepasako.

Kai prieš kelias dienas Lilia parodė Barboros telefono skambučių suvestinę, joje net du puslapiai po du stulpelius buvo skambinimai beveik vien į Lietuvą, kai kurie net į mobilius telefonus („celiulare“). Ji prakalba per mėnesį beveik už 200 eurų. Barborai yra svarbu Lietuva – be jos žmonių negali būti nė dienos, nors viskas likę tik vaikystės ir jaunystės prisiminimuose ir tėvų pasakojimuose.

Po pietų pailsėjusi Barbora padovanojo man papirusą (pergamentą), kurį prieš kelias dienas norėjo parodyti, bet nerado. Jį prieš keletą metų jai padovanojo jaunas egiptietis, valęs jos butą ir nešiodavęs šiukšles (dirbo tokioje firmoje) – dabar jis jau vedęs savo tautietę, turi vaiką, moka arabų, anglų ir italų kalbas, eina aukštas pareigas.

© 2013 „XXI amžius“