Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Globalinis Eucharistinio Jėzaus šlovinimas

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą

Eucharistijos pagarbinimas vyko ir Šri Lankos katalikų bendruomenėje

Šventasis Tėvas suteikia Eucharistinį palaiminimą

Gili tradicija ir šventųjų pavyzdys

Tarp įvairių mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris, kaip tiki krikščionys, savo kūnu ir krauju, siela ir dieviškumu lieka konsekruotoje Ostijoje, pagerbimo būdų, Švenčiausiojo Sakramento adoracija tradiciškai ir istoriškai turi ypatingą reikšmę. Todėl visiškai neatsitiktinai į dabar švenčiamų Tikėjimo metų programą buvo įtraukta ir Bažnyčios istorijoje pirmą kartą pravesta globalinė vieną valandą trunkanti adoracija. Vadovaujant popiežiui Pranciškui, ji tuo pat metu birželio 2 dieną, kai perkeltinai daugelyje šalių švęsta Corpus Domini iškilmė, vyko visose pasaulio vyskupijų katedrose ir parapijų šventovėse. Eucharistijos adoracija, kurią tikintieji asmenys atlieka nepertraukiamai kas valandą, žinoma Šventosios valandos budėjimo vardu ir turi prasmingą evangelinį pagrindą. Taip prisimenama Išganytojo pasakyta pastaba savo apaštalams, kai jam medituojant Getsemanės sode naktį prieš nukryžiavimą, apaštalas Petras ir kiti, nors prašyti pabudėti kartu, užsnūdo. Jėzus, radęs juos miegančius, priekaištingai perspėjo: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41–42).

Dabartinių naujosios evangelizacijos uždavinių kontekste svarbu pabrėžti, kad nuo pirmųjų krikščionybės šimtmečių žinoma ir XIII amžiuje šv. Pranciškaus Asyžiečio išvystyta Eucharistijos adoravimo tradicija paskatino tautų ir žinomų asmenų tikėjimo atnaujinimą, atgimimą, atsivertimą, kartais ženklino šventumo kelio pradžią. Štai, pavyzdžiui, po XVIII amžiaus pabaigos Prancūzų revoliucijos atnešto krikščionių persekiojimo vėlesnis tikėjimo atnaujinimas toje šalyje vyko kaip tik plečiant eucharistinį pamaldumą, šį dvasingumą pabrėžiant kuriamos įvairių vienuolijų draugijos, organizuojami Eucharistiniai kongresai. Eucharistijos adoracija yra atsakinga ir už daugelio Bažnyčios šventųjų ir palaimintųjų savojo pašaukimo pojūtį bei nuveiktus darbus. Štai šiuolaikinio Dievo gailestingumo sąjūdžio pradininkė šv. Faustina Kovalska yra pripažinusi, kad savąjį pašaukimą į vienuolišką tarnystę pajuto vaikystėje būtent kontempliuodama prie išstatyto Švč. Sakramento. Garsusis anglų katalikų teologas palaimintasis kardinolas Džonas Henris Njumenas rašė, kad jo atsivertimą į anglikonybę labai paskatino Eucharistijos adoravimas. Labdaros darbais žinoma palaimintoji motina Teresė iš Kalkutos irgi praktikavo kasdienį Šventosios valandos pamaldumą ir dabar tai tęsia visos jos įkurtos Artimo meilės misionierių kongregacijos seserys.

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, kuris prieš keturis dešimtmečius atgaivino didelį populiarumą tikinčiųjų tarpe įgijusią Devintinių procesijos tradiciją Romos gatvėmis, savo apaštaliniame dokumente „Ecclesia de Eucharistia“ rašė, kad tokio pobūdžio pamaldumas turi neįkainojamą vertę ir labai reikalingas Bažnyčios sielovadai ir pasaulio dvasingumui. „Jėzus laukia mūsų šiame Meilės sakramente, todėl būkime dosnūs susitikdami su Juo adoracijoje ir kontempliacijoje, tai yra tikra tikėjimo pilnatvė“, – pabrėžė tame laiške Šventasis Tėvas. Jis patvirtino, jog „ganytojai privalo skatinti savo asmeniniu liudijimu Eucharistijos adoravimo praktiką bei Švč. Sakramento išstatymą nuolatiniam pagarbinimui“. Popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva Popiežiškoji pasauliečių taryba 1991 m. birželio 2 d. paskelbė specialias direktyvas dėl nuolatinio Eucharistijos adoravimo parapijose ir tam tikslui skirtų atskirų koplyčių įrengimo. Pagal bažnytinę statistiką XXI amžiaus pradžioje visame pasaulyje jau buvo daugiau kaip 2,5 tūkstančio nuolatinio adoravimo koplyčių, iš kurių beveik pusė įrengta vien tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šis pamaldumas išskirtinai paplitęs. Pagaliau svarbu pabrėžti, kad žymiausio mūsų epochos teologo popiežiaus emerito Benedikto XVI mokyme Eucharistija irgi užima pagrindinę vietą. Knygoje „Dievas yra arti mūsų: Eucharistija – gyvenimo širdis“ neseniai atsistatydinęs Šventasis Tėvas ypač drąsino Švč. Sakramento garbinimą, kuris jo pontifikato metu ir buvo įtrauktas į Tikėjimo metų šventimo programą kaip vienas svarbiausių jos elementų.

Prasmingos eucharistinės maldos intencijos

Gegužės pabaigoje pristatydamas beprecedentinę tuo pat metu visame pasaulyje vykusią Eucharistijos adoraciją, už Tikėjimo metų įvykių įgyvendinimą atsakingos Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Salvatorė Fizikela (Salvatore Fisichella) priminė aktualią su apaštalavimo ir bendrystės nuostata susijusią temą – „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas.“ Vatikano atstovas pranešė apie popiežiaus Pranciškaus iškeltas prasmingas dvi maldos intencijas istorinės Eucharistijos adoracijos proga. Pirmoje buvo kviečiama melstis „už Bažnyčią, pasklidusią visame pasaulyje, ir šią dieną (birželio 2-ąją) nusprendusią adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, kaip bendrystės ženklą. Viešpats tepadaro ją vis klusnesnę savo Žodžiui, kad pasaulio akivaizdoje ji būtų be „jokios dėmės, be raukšlės, be nieko tokio, bet šventa ir nesutepta (plg. Ef 5, 27). Kad per jos ištikimą skelbimą, išganingas Žodis toliau skambiai rezonuotų kaip gailestingumo nešėjas ir stiprintų meilę, suteikdamas prasmę skausmui ir kentėjimams, grąžindamas džiaugsmą ir ramybę“.

Pagal antrąją Šventojo Tėvo intenciją adoracijoje buvo melstasi „už visus tuos, kurie daug kur pasaulyje vis dar kenčia naujos rūšies vergystę, ir tuos, kurie yra karų, prekybos žmonėmis, narkotikų platinimo bei vergiško darbo aukos, už moteris ir vaikus, kurie kenčia bet kokio pobūdžio smurtą. Tegul jų tylus pagalbos šauksmas būna girdimas budinčioje Bažnyčioje, kad ji, nukreipusi žvilgsnį į nukryžiuotą Kristų, neužmirštų brolių ir seserų, kurie palikti prievartos valiai, kurie patiria didelius ekonominius sunkumus, už bedarbius, senus žmones, migrantus, benamius, kalinius ir atstumtuosius, kad Bažnyčios malda ir aktyvus buvimas šalia suteiktų jiems paguodą ir paramą viltyje, stiprybės ir drąsos ginant savo žmogiškąjį orumą“. Viso pasaulio ganytojai (ir Lietuvos vyskupai) paragino tikinčiuosius ir jų bendruomenes gausiai dalyvauti istorinėje Eucharistijos adoracijoje vienijantis su popiežiumi Pranciškumi, susitelkiant į minėtas jo maldos intencijas.

Tuo pat metu kai kurios vietinės Bažnyčios, įsijungdamos į globalinį Kristaus Kūno ir Kraujo pašlovinimą, iškėlė ir papildomas saviems regionams aktualias maldos intencijas. Štai, pavyzdžiui, Pietų Korėjos sostinės Seulo arkivyskupija tą pirmąjį birželio sekmadienį adoracijoje ypač meldėsi už taikingą abiejų Korėjų – Šiaurės ir Pietų – susivienijimą. Šventosios valandos kontempliacijoje buvo meldžiamasi už visas didžiulio Azijos kontinento tautas, kad jose plačiau pasklistų evangelinė Geroji Naujiena, kad būtų sustiprintas sekuliarizmo paveikto jaunimo tikėjimas. JAV Bostono arkivyskupijoje vietos ganytojo kardinolo Šiono O’Malio (Sean O’Maley) OFM Cap rūpesčiu toje Corpus Domini iškilmėje buvo ypač pakviestos dalyvauti tikinčiųjų šeimos. Prieš pradedant adoraciją Bostono Šv. Kryžiaus katedroje vietos laiku prieš vidurdienį (tarp 11 ir 12 valandos) buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose savo santuokos 25-ąsias ir 50-ąsias metines mininčios poros iškilmingai atnaujino santuokinės ištikimybės pažadus.

Dalintis Viešpačiu ir tuo, kas esame

Kalbėdamas apie fenomenalios Eucharistijos adoracijos visose pasaulio šventovėse vienybėje su apaštalo šv. Petro sostu svarbą, kardinolas Š. O’Malis, kuris yra įtrauktas į neseniai sudarytą popiežiaus Pranciškaus artimiausių aštuonių kardinolų patarėjų grupę, sakė, kad šiuo atžvilgiu išskirtinai reikšmingas Bažnyčios visuotinumo suvokimas. „Mes, būdami įvairių tautų, kalbėdami skirtingomis kalbomis ir priklausydami įvairioms kultūroms, esame vieningi savo tikėjimu ir meilės viltimi Jėzui Kristui, kuris yra pasaulio išganymas, – kalbėjo ganytojas interviu tarptautinei „Zenit“ katalikų žinių agentūrai. – Ir kaip tik Eucharistija – reali Kristaus, Dievo avinėlio, išraiška – šį tikrumą sustiprina“. Dabar, kai visi esame technologijos bei socialinės komunikacijos artimai susieti, reikšminga pabrėžti, jog eucharistinė malda ne tik jungia su Viešpačiu, bet ir vienus su kitais, padeda suprasti, kad visi esame broliai ir seserys. Nurodydamas Tikėjimo metų kontekstą, kai siekiama iš naujo atrasti Kristaus asmenį mūsų gyvenime ir pagilinti atsivertimą, ypač tų, kurių tikėjimas silpnas ir „drungnas“, kardinolas Š. O’Malis pabrėžė, kad Eucharistijos adoravimo praktikavimas padeda gaivinti nuostabą dėl Viešpaties savęs dovanojimo Švč. Sakramente ir nuoširdžios padėkos už tai. „Jis visada ten su mumis, laukia mūsų ir pasitikdamas suteikia stiprybės ir drąsos tikėjimo raiškai“. Kardinolas prisipažino, kad pats kasdien po darbų vakare eina į savo rezidencijos koplyčią skirti „šventą valandą“ Eucharistijos adoravimui ir taip dėl Viešpaties artumo gauna daug jėgų. „Kaip kiekvienoje geroje draugystėje ar santykiuose jums reikia praleisti tam tikrą laiką būnant vienas su kitu, toks pats yra ir Eucharistijos adoracijos tikslas – praleisti tam tikrą laiką su Dievu ir geriau pažinti Jį, kaip tikrą draugą“, – sakė JAV katalikų hierarchas.

Popiežius Pranciškus, kaip ir buvo numatyta per Šv. Petro bazilikoje vykusį išstatyto švč. Sakramento pašlovinimą, atskiros homilijos nesakė, bet susikaupimo valandos pabaigoje suteikė Eucharistinį palaiminimą. Apeigose buvo klausomasi ir apmąstomi Šventojo Rašto skaitiniai bei paskutinių šešių popiežių – Pijaus XII, Jono XXIII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus I, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI – sukurtos maldos bei eucharistinės meditacijos. Birželio 2 dieną kalbėdamas Šv. Petro aikštėje šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai susirinkusiems piligrimams, popiežius Pranciškus sakė, kad Corpus Domini šventimas „kviečia mus atsiversti tikėjimui Apvaizda ir gebėti dalintis tuo mažu, kas esame ir ką turime, niekad neužsidarant savyje“. Šventasis Tėvas prašė Dievo Motinos pagalbos, kad tikrai sektume Jėzų, kurį garbiname Eucharistijoje.

Gegužės 30 dieną aukodamas Devintinių šv. Mišias aikštėje prie Laterano Šv. Jono bazilikos prieš pradedant eucharistinę procesiją Romos gatvėmis, popiežius Pranciškus homilijoje sakė, kad „Jėzus mums save dovanoja Eucharistijoje, eina su mumis tuo pačiu keliu, tampa mums pastiprinimu, tikruoju maistu, kuris palaiko mūsų gyvybę ir tuomet, kai keliauti sunku, kai kliūtys lėtina mūsų žingsnius“. Šventasis Tėvas kvietė melstis, kad dalyvavimas Eucharistijoje visada mus skatintų sekti Viešpatį kiekvieną dieną ir būti Jo bendrystės įrankiais, dalintis Juo ir vienas su kitu tuo, kas esame. „Tuomet mūsų gyvenimas bus tikrai vaisingas“.

© 2013 „XXI amžius“