Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Globalinis Eucharistinio Jėzaus šlovinimas

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą

Gili tradicija ir šventųjų pavyzdys

Tarp įvairių mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris, kaip tiki krikščionys, savo kūnu ir krauju, siela ir dieviškumu lieka konsekruotoje Ostijoje, pagerbimo būdų, Švenčiausiojo Sakramento adoracija tradiciškai ir istoriškai turi ypatingą reikšmę. Todėl visiškai neatsitiktinai į dabar švenčiamų Tikėjimo metų programą buvo įtraukta ir Bažnyčios istorijoje pirmą kartą pravesta globalinė vieną valandą trunkanti adoracija. Vadovaujant popiežiui Pranciškui, ji tuo pat metu birželio 2 dieną, kai perkeltinai daugelyje šalių švęsta Corpus Domini iškilmė, vyko visose pasaulio vyskupijų katedrose ir parapijų šventovėse. Eucharistijos adoracija, kurią tikintieji asmenys atlieka nepertraukiamai kas valandą, žinoma Šventosios valandos budėjimo vardu ir turi prasmingą evangelinį pagrindą. Taip prisimenama Išganytojo pasakyta pastaba savo apaštalams, kai jam medituojant Getsemanės sode naktį prieš nukryžiavimą, apaštalas Petras ir kiti, nors prašyti pabudėti kartu, užsnūdo. Jėzus, radęs juos miegančius, priekaištingai perspėjo: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41–42).

Dabartinių naujosios evangelizacijos uždavinių kontekste svarbu pabrėžti, kad nuo pirmųjų krikščionybės šimtmečių žinoma ir XIII amžiuje šv. Pranciškaus Asyžiečio išvystyta Eucharistijos adoravimo tradicija paskatino tautų ir žinomų asmenų tikėjimo atnaujinimą, atgimimą, atsivertimą, kartais ženklino šventumo kelio pradžią. Štai, pavyzdžiui, po XVIII amžiaus pabaigos Prancūzų revoliucijos atnešto krikščionių persekiojimo vėlesnis tikėjimo atnaujinimas toje šalyje vyko kaip tik plečiant eucharistinį pamaldumą, šį dvasingumą pabrėžiant kuriamos įvairių vienuolijų draugijos, organizuojami Eucharistiniai kongresai. Eucharistijos adoracija yra atsakinga ir už daugelio Bažnyčios šventųjų ir palaimintųjų savojo pašaukimo pojūtį bei nuveiktus darbus. Štai šiuolaikinio Dievo gailestingumo sąjūdžio pradininkė šv. Faustina Kovalska yra pripažinusi, kad savąjį pašaukimą į vienuolišką tarnystę pajuto vaikystėje būtent kontempliuodama prie išstatyto Švč. Sakramento.

Naujas Panevėžio vyskupas

Panevėžio vyskupas nominatas Lionginas Virbalas SJ

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas pranešė, kad birželio 6 dieną popiežius Pranciškus priėmė Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko atsistatydinimą iš vyskupijos ordinaro pareigų ir naujuoju Panevėžio vyskupu ordinaru paskyrė tėvą Lionginą Virbalą SJ, Popiežiškosios Rusų kolegijos Romoje rektorių.

Paskirtasis Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ gimė 1961 m. liepos 6 d. Biržuose, katalikiškoje šeimoje. 1979 metais baigęs Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla), dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1981–1983 metais atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. 1983 metais stojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją, bet dėl sovietinės valdžios trukdymo, seminarijos vadovybė jo negalėjo priimti. Daugiau kaip dvejus metus dirbo zakristijonu Linkmenyse (Ignalinos r.) ir studijavo filosofiją bei teologiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1986 metais buvo priimtas į Kunigų seminariją, o 1989-aisiais įstojo į Jėzaus draugiją. Naujokyną atliko tęsdamas studijas seminarijoje, nes tuo metu vienuolijos dar negalėjo veikti viešai. 1991 m. gegužės 30 d. buvo įšventintas kunigu ir išvyko į Romą tolesnėms studijoms. Studijavo dvasingumo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, o 1994 metais gavo teologijos licenciato laipsnį. Studijų metais bendradarbiavo „Vatikano radijuje“. Nuo 1994-ųjų metus dirbo jėzuitų naujokų vadovo padėjėju Austrijoje ir lankė Šventojo Rašto egzegezės paskaitas Insbruko universiteto Katalikų teologijos fakultete. 1995–1997 metais buvo Kauno jėzuitų namų vyresnysis ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1997 metais išvyko į Salamanką (Ispanija) ir atliko baigiamąją jėzuitų ugdymo programą. 2003 metais davė galutinius įžadus Jėzaus draugijoje. 1998–2005 ir 2008–2010 metais buvo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius, 1998–2005 metais Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstė dvasingumo teologiją. 2005–2008 metais dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Generalinio sekretoriaus padėjėju. 2009 metais paskirtas koordinuoti „Liturginių valandų“ vertimą į lietuvių kalbą. Buvo „Bažnyčios žinių“ redakcinės komisijos, Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos ir Visuotinės Lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys. Nuo 2010 metų – Popiežiškosios Rusų kolegijos Romoje rektorius. 2005-aisiais apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Be gimtosios lietuvių, dar moka italų, ispanų, rusų ir vokiečių kalbas. Yra išvertęs ir parengęs keletą knygų, bendradarbiauja katalikiškoje žiniasklaidoje.

Garsusis šv. Antanas Paduvietis

Kun. Vytenis Vaškelis

Artimiausią sekmadienį kai kuriose Lietuvos parapijose (ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje) bus švenčiami Šv. Antano Paduviečio, kuris 1231 m. birželio 13 d., sulaukęs tik 36 metų, Viešpaties buvo pašauktas į amžinąją karalystę, atlaidai. Per palyginus neilgą laiką jis buvo taip išgarsėjęs kaip pavyzdingo bei sektino krikščioniško gyvenimo žmogus ir įtaigiausias pamokslininkas, kad nepraėjus nė metams nuo mirties jau buvo popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtas šventuoju. 1946 metais popiežius Pijus XII jį paskelbė Bažnyčios mokytoju.

Kronika

Paroda apie Žemaičių vyskupijos istoriją

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Telšių vyskupai Jonas Boruta SJ ir Linas Vodopjanovas OFM, Telšių rajono meras Vytautas Kleiva, Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos auklėtiniai su vadovais Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Gegužės 24 dienos popietę Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Žemaičių vyskupijos istorija“, skirta Žemaičių krikšto 600 metų sukakčiai paminėti. Joje pristatoma Žemaičių vyskupijos istorija nuo žemaičių krikšto pradžios 1413-aisiais ir vyskupijos įkūrimo 1417-aisiais. Krikščionybė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įvesta XIV amžiaus pabaigoje. Žemaičiai tada liko vienintelė Europoje pagoniška sala. Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija priklausė, nieko žemaičių krikščionybės labui nenuveikė, todėl pasipiktinę žemaičiai parašė skundą, kurį 60 bajorų delegacija iškilmingai perskaitė 1415 metais Konstancos visuotiniame Bažnyčios susirinkime.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Gegužinių pamaldų vyskupijoje užbaigimas

Padėkos žodį visiems taria Plungės klebonas ir Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas kun. Julius Meškauskas

PLUNGĖ. Gegužės 31-osios vakarą prie Plungėje esančio Lurdo Telšių vyskupijoje iškilmingai buvo užbaigtas Marijai skirtas mėnuo – gegužė. 18 val. Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ aukojo iškilmingas šv. Mišias, kurias koncelebravo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovai, Plungės parapijoje dirbantys kunigai, dalyvavo Telšių kunigų seminarijos klierikai ir gausus būrys tikinčiųjų. Šv. Mišiose pamokslą pasakė Telšių vyskupijos ganytojas, kuris kalbėjo apie Švč. Mergelės Marijos mokyklą – nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu mokyklą, kurioje visi esame pakviesti tobulinti save. Jis priminė Marijos ištikimybę Dievui ir duoto pažado – gyventi skaisčiai ir tarnauti jam nepaisant pasitaikančių sunkumų ir neišvengiamų išbandymų – vykdymui kvietė drąsiai sekti Marija ir jos sūnumi Jėzumi Kristumi.

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Devintinės ir adoracija

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ su Švč. Sakramentu

TELŠIAI. Birželio 2-ąją visas katalikiškas pasaulis šventė Devintines – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę bei minėjo Tėvo dieną. Tą dieną Telšių Katedroje iškilmingoms 12 val. Sumos šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius ir Telšių vyskupijos kurijos sekretorius kun. Modestas Ramanauskas. Šv. Mišiose giedojo Telšių Katedros Sumos choras, o Telšių vyskupas pasakė pamokslą, kalbėjo apie šios šventės svarbą ir priminė Bažnyčios mokymą apie Švč. Sakramentą. Po šv. Mišių nemažas tikinčiųjų būrys iškeliavo į Telšių miesto gatves, sekdamas savo Viešpatį, esantį Švč. Sakramente, kurį monstrancijoje nešė Telšių ganytojas. Eucharistinės procesijos metu skambėjo eucharistinės giesmės, grojo pučiamųjų orkestras, prie įrengtų altorėlių keturiose vietose Telšių mieste buvo skaitomos Evangelijų ištraukos, sakomi pamokslai. Procesijos pusiaukelėje prie maldininkų iš Telšių Katedros prisijungė Telšių Mažosios bažnytėlės parapijos choras ir tikinčiųjų būrys. Procesija nukeliavo prie Telšių Mažosios bažnyčios, kur Telšių vyskupas J. Boruta SJ visus procesijos dalyvius palaimino ir pakvietė į tos dienos vakarą vyksiančią Švč. Sakramento adoraciją, kartu maldoje jungiantis su popiežiumi Pranciškumi.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Tituliniai atlaidai ir Gegužinės pamaldos

Telšių vyskupijos kunigai Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA. Gegužės 31 dieną Bažnyčioje švenčiama liturginė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą šventė. Tą dieną Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje 12 val. buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas ir prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas. Į Baziliką rinkosi Marijos legiono nariai iš Žemaičių Kalvarijos, Alsėdžių, Rietavo, Kretingos, Palangos ir kitų parapijų. Tą dieną buvo švenčiami Žemaičių Kalvarijos Bazilikos tituliniai atlaidai. Pamoksle Telšių vyskupas išryškino Švč. Mergelės Marijos pavyzdį tikėjimo kelionėje, priminė, kad iš jos esame pakviesti mokytis ypač šiais – Žemaičių krikšto 600 metų ir Tikėjimo – metais. Ganytojas kvietė visus aktyviai įsijungti į jubiliejui skirtus renginius ir iš jų pasisemti dvasinio atsinaujinimo.

Konkretumai geriau nei abstrakcijos

Gintaras Visockas

Lietuvos Prezidentė paskelbė ketvirtąjį metinį pranešimą, kuris, jei ir vertas priekaištų, – tai tik mažų. Pritarimų Prezidentės nuostatoms rastume žymiai daugiau. Tiesa, gražūs žodžiai – dar ne viskas. Svarbiausia, kad juos lydėtų prasmingi darbai. Tačiau Prezidentė įvardina, kokių darbų ji pasigenda. Jų, beje, pasigendame ir mes, pavyzdžiui, didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms. Ši konkrečiai įvardinta nuostata – tarsi šaltas dušas tiems, kurie jau buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną lenkų užgaidą: norite lenkiškų raidžių – prašom, norite lenkiškų gatvių užrašų – turėkite, norite nesimokyti lietuvių kalbos – nesimokykite, nenorite atsiprašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir lenkinimą – neatsiprašykite, norite, kad mes, lietuviai, atsiprašytume už nebūtas nuodėmes, – atsiprašysime. O kad po šių lenkų kaprizų tenkinimo lietuviškumas dar labiau susilpnės, – tarsi nesvarbu. Po Prezidentės pranešimo lenkiškosios ekspansijos puoselėtojai turėtų bent trumpam pritilti.

Atmintis

Su „Aušra“ pabudęs literatūriniam darbui

Poeto Ksavero Sakalausko-Vanagėlio gimimo 150-osioms ir mirties 75-osioms metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis

Į lietuvių tautinį sąjūdį XIX amžiaus pabaigoje įsijungė bene visi lietuvių poetai, nes pirmieji jų kūrybiniai žingsniai buvo susiję su „Aušra“. Tarp tokių buvo ir Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, kurį šiandien prisiminti paskatina tai, jog neseniai minėjome šio poeto 150-ąsias gimimo metines, o šių metų birželio 15 dieną minėsime ir 75-ąsias jo mirties metines.

Vyriausybė konvenciją palaimino neturėdama supratimo, kas joje slypi

Birželio 11-ąją, baigiantis darbo dienai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizavo susitikimą su kelių ministerijų, kai kurių visuomeninių organizacijų, Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovais. Aptartos pastaruoju metu daug aistrų keliančios konvencijos, neva turinčios apginti vaikus ir moteris nuo smurto šeimoje, perspektyvos. „Išgirdome pribloškiantį dalyką – tik tuomet, kai konvencija įsigalios, bus sudaryta darbo grupė iš skirtingų šalių atstovų ir tik tada bus sprendžiama, kaip suvokti socialinę lytį, lyties tapatybę ir kitas sąvokas, ką daryti su šalių tradicijomis ir papročiais, kurie gali „nepatikti“ konvencijai. Bet juk tai reiškia, kad kiekviena šalis prieš pasirašydama konvenciją, turi labai išsamiai nuspręsti, kokios pozicijos laikysis. O kas šiandien vyksta? Konvencija brukama buldozeriu, Vyriausybė ją priėmė užsimerkusi. Tai pasibaisėtina. Mūsų rinkti valdžios atstovai tokius rimtus dokumentus laimina jų net nesuvokdami“, – stebėjosi Tėvų forumo narys Renaldas Jančiauskas. Jis teigia ministerijoje neišgirdęs atsakymų, ar nagrinėta, kaip konvencijos kūrėjai įsivaizduoja stereotipinius moters ir vyro vaidmenis, kokios tradicijos kenkia ir kokie papročiai pateks po konvencijos presu. „Negirdėjau, kad kuri nors ministerija būtų nagrinėjusi konvenciją minėtais aspektais. O juk tai bent keturių sričių – švietimo, kultūros, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo – ministerijų daržas. Tačiau valdininkai tyli ir tylomis laimina konvenciją“, – darbo metodais stebėjosi R. Jančiauskas. Dar keisčiau, kad susitikime dalyvavę ministerijų atstovai pripažino negalintys paaiškinti konvencijos sąvokų. Tai, ką išgirdo susitikime, R. Jančiauskas vadina nusikalstamu pasityčiojimu iš tautos. „Mes taip pat prieš smurtą. Tačiau gal pirma priimkime visus reikalingus nacionalinius įstatymus dėl smurto prieš moteris ir vaikus, galime net žiūrėti, kaip jie derinasi su konvencija. Ir laukime, kaip konvencija bus nagrinėjama kitose šalyse, kokios vyks diskusijos Europos mastu. Kam nuogiems lėkti į dilgėles? Mūsų tautosakoje socialinės lyties nėra. Esi arba vyras, arba moteris, ir šventėse atlieki arba vyro, arba moters rolę. Kokių žaidimų, dainų, šokių bei tradicijų mes nebegalėsime mokyti savo vaikų? Kokių pasakų nebegalėsime skaityti, nes kitos kultūros atstovui tai atrodys kaip stereotipinių moterims ar vyrams priskiriamų vaidmenų stiprinimas? Tai gali nutikti, nes kaip šalys turės vykdyti konvenciją, joms bus aiškinama tik po pasirašymo“, –  sakė tėvų forumo atstovas. Jis teigė, kad valstybės tarnautojai ir tautos išrinktieji pirma turėtų atlikti normalius tyrimus, organizuoti pilnavertes diskusijas, pamodeliuoti, kaip konvencija palies konkrečias sritis, ir tik tada pradėti kalbėti apie konvencijos palaiminimą. Pakaks, kad Lietuva nesiderėdama viena pirmųjų palaimino Lisabonos sutartį. Airiai ir čekai sugebėjo išderėti sau naudos. Gal pakaks Lietuvą kaip avį vedžioti po ganyklos patvorius? „Būtų gerai, kad ministrai prisimintų, kam jie davė priesaiką tarnauti. Kam jie prisiekė – savo tautai ar ES? Manau, kad LR piliečiai yra išprusę, kompetentingi ir lygiaverčiai. Jų nuomonė yra lygiavertė ES piliečių nuomonei. Pageidautina, kad LR įstatymai būtų priimami siekiant tautos gerovės, o ne pagal ES dekretus, konvencijas“ – susirūpinimą išsakė ir psichologė Giedrė Širvinskienė.