Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Garsusis šv. Antanas Paduvietis

Kun. Vytenis Vaškelis

Artimiausią sekmadienį kai kuriose Lietuvos parapijose (ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje) bus švenčiami Šv. Antano Paduviečio, kuris 1231 m. birželio 13 d., sulaukęs tik 36 metų, Viešpaties buvo pašauktas į amžinąją karalystę, atlaidai. Per palyginus neilgą laiką jis buvo taip išgarsėjęs kaip pavyzdingo bei sektino krikščioniško gyvenimo žmogus ir įtaigiausias pamokslininkas, kad nepraėjus nė metams nuo mirties jau buvo popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtas šventuoju. 1946 metais popiežius Pijus XII jį paskelbė Bažnyčios mokytoju.

Šv. Antanas 1195 metais gimė Lisabonoje, kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. 16 metų sulaukęs, pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į augustinijonų vienuolių ordiną. Kadangi buvo ypatingai gabus ir darbštus, jam buvo suteikti teologijos ir kanonų teisės magistro laipsniai. 1219 metais tapo kunigu, o po vienerių metų – vienuoliu pranciškonu.

1220 metų vasarį už mėginimą atversti saracėnus Maroke buvo nukankinti penki jauni pranciškonai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui padarė neišdildomą įspūdį. To laiko kronika yra užregistravusi jo žodžius: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“

Taigi šv. Antanas nedelsiant iškeliavo skelbti Kristaus mokslą į Maroką. Vos ten nuvykęs, sunkiai susirgo, ir jam buvo paliepta keliauti į Italiją. 1221 metais atvyko į Asyžių ir susitiko su šv. Pranciškumi. Šiaurės Italijos Forlio mieste jis ėmė garsėti kaip labai iškalbus pamokslininkas. Kadangi daugelis nuo Bažnyčios nusigręžusių žmonių dėl šv. Antano mokymo atsiversdavo ir į ją vėl sugrįždavo, jis tapo žinomas Italijoje ir Prancūzijoje. Ten jis išgarsėjo ne tik apologetiniais pamokslais prieš klaidatikius, bet ir ėmėsi steigti aukštąsias teologines mokyklas, kuriose pastoraciniam darbui buvo rengiami kunigai ir vienuoliai.

1221–1224 metais šv. Antano rūpesčiu Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje buvo įsteigta per 20 aukštųjų filosofijos-teologijos mokyklų! Tai – įspūdingi jo nepaprasto veiklumo vaisiai. Įsidėmėtinas dar vienas dalykas: popiežius Grigalius XII šv. Antaną laikė vienu didžiausių to meto teologų ir todėl jam nurodė parašyti vienerių metų visų sekmadienių ir švenčių homilijas.

Paskutiniaisiais metais šv. Antanas gyveno Paduvos mieste ir nenuilstamai skelbė Dievo žodį, tačiau matydamas įvairiausių nepriteklių išvargintus žmones, jis (panašiai kaip mūsų laikų švento gyvenimo Motina Teresė iš Kalkutos) ėmė iš visų jėgų rūpintis vargšais. Jis drauge su savo broliais pranciškonais rinkdavo iš gatvių apleistuosius, juos maitino, rūpinosi raupsuotaisiais, lankė ligonius ir steigė namus našlaičiams. Daug žmonių ne tik stebėjosi šv. Antano pasiaukojančia meile, bet ir patys pasiryždavo panašiai elgtis. Šventojo gyvenimas atitiko vieno jo pamokslo žodžius: „Ugnies jėga įveikia viską, kas tik prie jos prisiartina... Taip ir Šventoji Dvasia savo jėga įveikia viską. Jos galia neaprėpiama. Kai Ji apima sielą ir pripildo ją savo karščiu, tada ji uždega kitas“.

Toji Šventosios Dvasios liepsna dažnai per šv. Antano maldą šalindavo ir tebešalina ligonių dvasines ir fizines negalias. Pelnytai jis vadinamas stebukladariu. Ir šiais laikais visi, kurie tik su tikėjimu kreipiasi į šv. Antaną ir kitus šventuosius, nelieka apvilti. Visagalis išklauso tikinčiųjų maldas ir per savo nuostabius įrankius – didžiai palaimintus dangaus gyventojus (su šventųjų Karaliene Marija priešaky) – nesiliauja liejęs malonių srautus tikintiesiems.

Viename pamoksle šv. Antanas Paduvietis mokė: „Kas yra pilnas Šventosios Dvasios, kalba įvairiomis kalbomis. Tos skirtingos kalbos yra įvairūs liudijimai apie Kristų. Kitiems kalbame apie nuolankumą, neturtą, kantrybę ir klusnumą tada, kai juos parodome mumyse pačiuose. Pamokslas yra veiksmingas, pats savyje iškalbingas, kai kalba darbai. Jus prašau – teliaujasi žodžiai, tekalba darbai“.

Šv. Antanai, sudegęs nuo didžiosios apaštalavimo kaitros ant Viešpaties altoriaus, išmelsk ir mūsų laikų Kristaus vynuogyno darbininkams tokio nuoširdaus bei nuolatinio pamaldumo malonę, kad būtume pagauti Šventosios Dvasios ugnies liepsnos, kuri vienintelė išdegina visas dvasinio drungnumo nuosėdas žmogaus viduje ir suteikia neblėstančią viltį tapti ištikimesniais Jėzaus bendradarbiais bei draugais, leidžiančiais savyje vis laisviau veikti Jos viską atnaujinančiai bei perkeičiančiai meilei!

© 2013 „XXI amžius“