|
Konkretumai geriau nei abstrakcijos
Gintaras Visockas
Lietuvos Prezidentė paskelbė ketvirtąjį metinį pranešimą, kuris, jei ir vertas priekaištų, tai tik mažų. Pritarimų Prezidentės nuostatoms rastume žymiai daugiau. Tiesa, gražūs žodžiai dar ne viskas. Svarbiausia, kad juos lydėtų prasmingi darbai. Tačiau Prezidentė įvardina, kokių darbų ji pasigenda. Jų, beje, pasigendame ir mes, pavyzdžiui, didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms. Ši konkrečiai įvardinta nuostata tarsi šaltas dušas tiems, kurie jau buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną lenkų užgaidą: norite lenkiškų raidžių prašom, norite lenkiškų gatvių užrašų turėkite, norite nesimokyti lietuvių kalbos nesimokykite, nenorite atsiprašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir lenkinimą neatsiprašykite, norite, kad mes, lietuviai, atsiprašytume už nebūtas nuodėmes, atsiprašysime. O kad po šių lenkų kaprizų tenkinimo lietuviškumas dar labiau susilpnės, tarsi nesvarbu. Po Prezidentės pranešimo lenkiškosios ekspansijos puoselėtojai turėtų bent trumpam pritilti.
Sveikas protas byloja, jog Lietuvai reikia statyti naują atominę jėgainę, nes be savų ir, kiek įmanoma, pigesnių energetinių resursų mes tarsi be rankų. Tad Prezidentės aiški nuostata, jog privalome tęsti rimtus energetinius projektus, teikia vilčių. Gal gi tie, kurie siekia, jog mūsų valstybė būtų be rankų, be raumenų, aprims, nutils, bent kuriam laikui pasitrauks į šalį ir nebetrukdys imtis išties svarbių, sudėtingų statybų? Taigi, turime puikią progą atsikvošėti. Baltijos AE statybų darbai Kaliningrado srityje stringa. Kremlius priverstas pripažinti, jog šios atominės jėgainės statyba buvo greičiau politinis nei ekonominis projektas. Kaliningradietiško sumanymo tikslas buvo vien kelti sumaištį bei abejones dėl naujos lietuviškosios AE reikalingumo. Rusijos spaudoje jau gausu pranešimų apie Karaliaučiaus krašte konservuojamus Baltijos AE statybos darbus. Atkreiptinas dėmesys į Vladimiro Dzaguto publikaciją Žaidimo taisyklės (komersant.ru). Šios publikacijos autorius teigia, esą Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad nėra taip paprasta Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos valstybių energetikos donore. Pasirodę svarstymai mažinti Karaliaučiuje statomos Baltijos AE galias rodo, kad žaidimo taisyklės kai kada nustatomos ne tik Maskvoje. Komersant.ru interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje pažymima, kad kaip triušis iš fokusininko kepurės 2008-aisiais metais ištrauktas Baltijos AE projektas gali lygiai taip pat staiga būti uždarytas. Taigi, Maskva praktiškai pripažino neišvengiamybę to, kad netolimoje ateityje Lietuva, atkertanti Karaliaučių nuo didžiosios Rusijos, atsijungs nuo bendros dar iš Sovietų Sąjungos paveldėtos buvusios energetinės sistemos, ir sinchronizuosis su Lenkija bei Europa. Gal po Kaliningrade mums palankiai besiklostančių energetinių intrigų krachą patirs ir Baltarusijos atominės ambicijos, išryškindamos naujos lietuviškosios AE svarbą?
Tai, kad Prezidentė turi kritikų, kurie stengiasi kiekviena proga įkąsti, nieko nuostabaus. Kritika nėra blogas dalykas. Kas laimingesnis: tas, kuris turi būrį rimtų oponentų, ar tas, kurį supa saldžiais pagyrimais besimėtantys pataikūnai? Tik Prezidentės kritikai nėra labai stiprūs. Politologo Lauro Bielinio knygos apie tai, kad Dalia Grybauskaitė viešojoje erdvėje kalba ne tokia maniera, kokia turėtų kalbėti stiprus, principingas, patriotiškas valstybės vadovas, dirbtinokos, pritemptos. O po birželio 11-osios metinio pranešimo dar mažiau įtikinančios. Žurnalistės Rūtos Janutienės paieškos, ką maždaug prieš pusę amžiaus veikė Prezidentės tėvas, dar keistesnės, kaip ir keistos šios žurnalistės pastangos išsiaiškinti, kada būsimoji Prezidentė pasitraukė iš komunistų partijos tuoj po Kovo 11-osios Akto paskelbimo ar dar truputį palūkuriavusi? Taip, būtų gražiau, jei greičiausiai antrosios kadencijos sieksianti Prezidentė galėtų pasigirti atsisakiusi komunisto bilieto nedelsiant jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo. Bet kokią prasmę turi tokie skaičiavimai Lietuvoje, kuri negali pasigirti skubiai įgyvendinusi griežto desovietizacijos įstatymo? Ir kas labiausiai kaltas dėl desovietizacijos įstatymo vilkinimo? Galų gale kiek turime tokių, kurie po Kovo 11-osios niekur neskubėjo tiesiog lūkuriavo, svarstė, dairėsi į šalis? Ar juos visus turime atstumti? Kas svarbiau: ką veikiau prieš du dešimtmečius, ar ką veikiu dabar? Juk visas lietuviškasis kontekstas po Kovo 11-osios ne itin gražus. Jei Lietuva nebūtų turėjusi prezidento Algirdo Brazausko, tada atkaklus, kryptingas domėjimasis D. Grybauskaitės partiniu bilietu gal ir atrodytų natūralus. Bet dabar kyla pagrįstų įtarimų, jog priekabių ieškoma dirbtinai, bet kokia kaina. Tiesa, istorija kartais iškrečia bjauriausių šunybių. Štai istoriko Algimanto Liekio neseniai išleistoje monografijoje Prezidentinė Lietuva pateikiama faktų, jog Antanas Smetona vienas pirmųjų Europoje pradėjo kritikuoti Adolfą Hitlerį ir jo pasekėjus. Ne tik kritikavo, konkrečiai nurodydamas keliamus hitlerininkų pavojus, bet net išdrįso teisiškai persekioti jų atstovus. Kalbama apie vokiečių intrigas tuometiniame Klaipėdos krašte. Tačiau šiam mūsų Prezidentui primesta būtent diktatoriškais, fašistiniais metodais šalį valdžiusio vadovo etiketė. Ar begali egzistuoti didesnė neteisybė?
Dar viena praėjusių dienų aktualija VSD ataskaita. Kas gi joje naujo ir svarbaus? Aktyviausiai Lietuvoje veikia, žinoma, Rusijos žvalgyba. Kad Lietuvos interesams tiek šalies viduje, tiek užsienyje kenkia ir Baltarusijos slaptosios tarnybos, visiems seniai žinoma tiesa. Jei anksčiau VSD vadovybė savo ataskaitose Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų nebuvo niekad konkrečiai įvardinusi, tai 2013-aisiais įvardino. Konkretumai visuomet geriau nei abstrakcijos. Be to, būtent neseniai paskelbtoje ataskaitoje įvardijami net ir kai kurie metodai, kaip Lietuvoje veikia Rusijos žvalgybos tarnybos. Pasirodo, be tradicinių metodų, prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, atliekamas intensyvus kibernetinis šnipinėjimas bei išradingai naudojamasi netradicinėmis priedangomis. Ypač derėtų atkreipti dėmesį, jog Rusijos žvalgybos rankose visos techninės galimybės dominančių asmenų pokalbius telefonu kontroliuoti Lietuvoje. Visa kita jau ne sykį girdėta, tikėtina, lengvai numanoma. Pavyzdžiui, iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėginama šalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką, o per artimiausius kelerius metus ši Lietuvai nepalanki užsienio žvalgybų veikla aktyvės. Beje, Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos mėgino išnaudoti socialines, visuomenines įtampas šalies viduje, eskaluoti ir gilinti įvairių etninių grupių nesutarimus, skatinti bei palaikyti tų grupių nepasitenkinimą Lietuvos valdžia ir valstybe. Didesnes ar mažesnes ištraukas iš VSD ataskaitos skelbė dauguma Lietuvos leidinių, tačiau šiuo atveju įdomiausia ne tiek pati ataskaita, kiek kai kurie viešojoje erdvėje pasirodę komentarai. Dėmesio vertas Seimo nario Arvydo Anušausko tekstas, kurį paskelbė ir BNS, ir delfi.lt. Štai kokia buvusio Seimo NSGK vadovo, dabartinio Seimo NSGK nario A. Anušausko pastaba: Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija ir Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba. Be abejo, Lietuvos visuomenei turėtų užtekti nuovokos suvokti, jog Lietuvos saugumiečiams nėra lengva grumtis su viena stipriausių pasaulio žvalgybų, tačiau nederėtų pamiršti, jog šiltnamio sąlygomis pasigirti negali nė viena pasaulio žvalgyba, jei tik ji dirba, o ne apsimeta dirbanti. Taigi turėtume pripažinti, jog nėra paprasta ne tik mums, bet ir aršiausiems mūsų oponentams. Svarbu, kad po egzistuojančiais objektyviais sunkumais mes neslėptume savo aplaidumo, abejingumo, prisitaikėliškumo. Vaizdžiai tariant, jei Rusijos žvalgyba stipresnė, tai dar nereiškia, kad neverta rimtai priešintis siekiant įspūdingų pergalių. Pergalės įmanomos net ir tokiose kovose. Bet čia reikalingi... pinigai. Štai Rusijos žiniasklaida mirgėte mirga pranešimais, jog šalis ženkliai didina veiklos, skirtos Rusijos įvaizdžiui užsienyje gerinti, finansavimą. Kaip informuoja laikraštis Kommersant, gegužę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, reguliuojantį agentūros Rossotrudničestvo veiklą. Ši organizacija pagrindinė Rusijos minkštosios galios skleidėja užsienio šalyse. Pagal naują įsaką Rusija, atsisakydama kai kurių programų finansavimo per tarptautines organizacijas, papildomai daugiau nei 500 mln. JAV dolerių investuos į dvišalius projektus, daugiausia Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalyse. Taigi, agentūros Rossotrudničestvo biudžetas padidės kelis kartus iki 9,5 mlrd. rublių. Naivu manyti, jog Lietuva pajėgi tiek lėšų investuoti į propagandinius karus, bet investuoti yra būtina. Tegul mūsų finansinės injekcijos, lyginant su V. Putino užmojais, bus juokingai mažos, bet jų vis tiek reikia. Deja, analizuojant viešąją erdvę galima greičiau susidaryti nuomonę, jog Lietuva neturi minkštosios galios skleidėjų nei užsienio šalyse, nei savo žemėje. O jei ir esama tokių pastangų, tai jos ne itin veiksmingos greičiau deklaratyvios, parodomosios, neatliekančios tikrųjų užduočių.
© 2013 XXI amžius
|