|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Proto vadovas tiesa Kun. Vytenis Vaškelis
Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, kuris vėliau nulems jo likimą. Savo mąstymo galia jis yra panašus į aukščiausiąjį Dievą, kurio mintys yra visada kupinos viską tobulai kuriančios meilės. Savo mąstymu žmogus gali panašėti į beprotį, nes, vadovaudamasis vien savo kraštutinio egoizmo iškreiptu mąstymu, taip kartais nukrypsta nuo tiesos principų, kad melą vadina tiesa, o save laiko dievu, kurio įsakymus besąlygiškai turi vykdyti visi pavaldiniai. Deja, kai įvairių diktatorių ir okupantų beprotiški sprendimai tampa kūnu, žemėje atsiveria nauja mirtinai kraujuojanti žaizda... Klaidingo mąstymo šaknys slypi žmonijos priešistorėje. Viešpats į pirmųjų žmonių širdis ir sąmonę įskiepijo įsakymą, kad jie nesiartintų prie gero bei pikto pažinimo medžio (Pr 2, 17) bei neliestų jo vaisių, ir perspėjo juos, kad jei Jam nepaklus, nutrūks Jo bei jų artimiausia bičiulystė ir jie skaudžiausiu būdu patirs savo neklusnumo padarinius... Derėjo jiems iš visų jėgų stengtis klausyti Kūrėjo, nes toji laimė, kuri juos lydėjo, kai jie labai artimai bendravo su Juo, ir ta prapultis, kuri juos ištiko tuoj pat po nuopuolio, yra du vienas nuo kito labiausiai nutolę amplitudės taškai. Kai Edeno sode pirmoji moteris pradėjo klausytis neabejotinu prakeikimu alsuojančių piktosios dvasios žodžių, ji įsileido į savo vidų didžiąją besąlygiška Dievo meile abejonę, kurią ji dar galėjo žaibiškai atmesti ir tarti: Eik šalin nuo manęs tu, melagi šėtone! Neseniai išleistoje regėtojos Marijos Valtortos knygoje rašoma: Medis buvo priemonė patikrinti vaikų klusnumą... Ieva eina prie medžio, nuo kurio priklauso jos gerovė: arba ji apeis jį, arba elgsis priešingai nei įsakė Dievas. Ji pasiduoda vaikiškam smalsumui, nori pamatyti, kas ten yra ypatingo. Ji leidžiasi vadovaujama savo neprotingumo, dėl kurio Dievo įsakymas jai atrodo nesąs būtinas, kadangi ji yra stipri ir švari rojaus karalienė, čia jai viskas paklūsta, jai negali atsitikti nieko blogo. Per didelis pasitikėjimas savimi ją pražudo. Jis puikybės raugas. Per pirmosios Ievos klausą, akių žvilgsnį, protavimo galią atsivėrė jos širdies durys, pro jas nejučiomis įslinko nedorybės pageidimas, ir ji tuo metu nebepajėgė suvokti, kad daro pražūtingą klaidą, nes jos šviesų protą jau buvo užtemdę melo debesys. Bematant blogio užkratas pradėjo plisti: Ieva valgė uždrausto vaisiaus, jo davė Adomui, ir jis tapo nuodėmės bendru... Lygiai taip kiekviena pagunda atsėlina į kiekvieno žmogaus širdį bei įlenda vidun, jei jis, išgirdęs nešvankybes ar išvydęs nepadorybes, tuoj pat jų, sutelkęs jėgas, nesistengia atmesti ir nuo jų nenusigręžia... Ne veltui esame mokomi budėti prie savo širdies durų. Teologas Evagrijus sakė: Būk savo širdies durininkas, kad neįeitų svetimas, klausk: Tu iš mūsiškių, ar iš priešų? Taigi, kai tik atpažįstame, kad į mūsų dvasios šventovę taikosi šauti nuodėminga pagunda, prieš jos nosį užveriame vidaus duris, o kai pastebime, jog į jas beldžiasi savieji kilniosios tiesų mintys jas sveikiname kaip senus draugus bei drąsiai įsileidžiame, nes jos yra visų blogybių didžiausias priešnuodis, tikroji žmogaus sielos atgaiva ir visos jo egzistencijos pašventintojos. Pagrindinė mūsų mąstymo ir gyvenimo atnaujintoja yra Tiesa Kristus, kuris padaro mus laisvus visuose dalykuose ieškoti Jo maloningo veikimo ženklų ir pėdsakų. Fiodoras Dostojevskis, išgyvenęs antgamtinį potyrį, liudijo: Aš pamačiau tiesą. Ne, aš jos nesukūriau savo mintimis. Aš ją pamačiau. PAMAČIAU ir mano siela amžiams prisipildė jos gyvo vaizdinio. Gražiausiai Jėzaus garbei giedama ta giesmė, kai tiesa įsikūnija gyvenime ir išaugina žmogui naujus sparnus. Kai Dagą paguldė į ligoninę, jis tarė mamai: Maniau, kad kai guli ligoninėje, gauni gėlių. Tai išgirdusi jo teta paskambino ir užsakė jam puokštę. Ji pardavėjai pasakė: Man reikia labai gražių gėlių. Jos mano sūnėnui, jis serga leukemija. Puokštę pristatė į ligoninę, prie jos buvo vokas. Kai Dagas jį atplėšė, perskaitė: Dagai, aš priėmiau užsakymą surinkti tau puokštę. Aš dirbu gėlių parduotuvėje. O kai man buvo septyneri, susirgau leukemija. Dabar man dvidešimt dveji ir mano gyvenimas puikus. Nenusimink. Melsiuosi už tave. Nuoširdžiai Laura Bredli. Dago veidas nušvito, ir jis pajuto įkvėpimą bei patikėjo, kad sugebės nugalėti ligą. Ši istorija buvo aprašyta laikraštyje Chicago Tribune. Dar buvo pridurta: Dagą gydė geriausi gydytojai, bet tikėjimo ir vilties jam įkvėpė paprasta gėlių pardavėja. Žmogaus siela nuostabus dalykas, ir kartais tai pamatote, kai visai nesitikite! Žmogaus galvoje esti daug minčių. Kai jos kaip instrumentas darniai sustyguojamos, byloja tiesa: Kokie esame, taip ir mąstome.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |