Kaip nuogu užpakaliu į dilgėles
Gintaras Visockas
Dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau aktualizuojami seksualiniai reikalai, puiki proga prisiminti vieną, man regis, iškalbingą atvejį, beje, bylojantį, kad įmanoma mums visiems taikiai sugyventi. Atgimimo pradžioje, jau akivaizdžiai žlungant sovietų imperijai ir į Lietuvą vis drąsiau plūstant vakarietiškoms laisvėms, dirbdamas viename literatūrinio pobūdžio leidinyje susipažinau su intelektualu, rašančiu prasmingas recenzijas apie vienos svarbios meno šakos kūrinius. Tai buvo neišvengiama. Intelektualas kiekvieną savaitę į redakciją atnešdavo savo recenzijų. Jos buvo gilios, žaismingos, informatyvios, todėl jis tapo dažnu redakcijoje spontaniškai kylančių diskusijų dalyviu. Šių eilučių autoriui irgi būdavo didelė garbė, kai intelektualas leisdavosi į rimtus svarstymus, su antrojo kurso žurnalistikos specialybės studentu dažnai dalyvaudavo redakcijos gamybiniuose pasitarimuose. Taigi šnekučiuodavomės apie viską literatūrą, kiną, Lietuvą, jaunimą, prancūzišką vyną... Nesiginčydavome tik dėl seksualinių orientacijų. Kad tas išsilavinęs eruditas yra kitokios seksualinės pakraipos, pajutau greitai, nors apie tai, privalau pabrėžti, niekas niekad redakcijoje neužsiminė nei žodeliu, nei gestu, o jis niekam nerodė jokių užuominų. Tiesiog mes visi žinojome tą paslaptį, bet niekad nei garsiai, nei pusbalsiu apie tai neužsimindavome, net tada, kai gausi redakcijos darbuotojų grupė išvyko į kelių dienų ekskursiją Lenkijon. Taip nutiko, kad man su minėtu meno kritiku teko gyventi viename viešbučio kambaryje. Bet tiek jis, tiek aš, tiek ir visi kiti elgėmės itin korektiškai jokių šyptelėjimų, jokių kryptelėjimų. Todėl ir išlikome kolegomis. Jis nebruko man savo seksualinių nuostatų, o aš jam savo požiūrio į lyčių santykius. O juk galėjome labai greitai ir mirtinai susipykti, jei tik jis būtų pabandęs primesti man savo elgseną arba aš būčiau bandęs atvesti jį į doros kelią. Taigi visi puikiai suvokėme, kad šiuo atveju tyla pats išmintingiausias pasirinkimas.
|