|
Kaip nuogu užpakaliu į dilgėles
Gintaras Visockas
Dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau aktualizuojami seksualiniai reikalai, puiki proga prisiminti vieną, man regis, iškalbingą atvejį, beje, bylojantį, kad įmanoma mums visiems taikiai sugyventi. Atgimimo pradžioje, jau akivaizdžiai žlungant sovietų imperijai ir į Lietuvą vis drąsiau plūstant vakarietiškoms laisvėms, dirbdamas viename literatūrinio pobūdžio leidinyje susipažinau su intelektualu, rašančiu prasmingas recenzijas apie vienos svarbios meno šakos kūrinius. Tai buvo neišvengiama. Intelektualas kiekvieną savaitę į redakciją atnešdavo savo recenzijų. Jos buvo gilios, žaismingos, informatyvios, todėl jis tapo dažnu redakcijoje spontaniškai kylančių diskusijų dalyviu. Šių eilučių autoriui irgi būdavo didelė garbė, kai intelektualas leisdavosi į rimtus svarstymus, su antrojo kurso žurnalistikos specialybės studentu dažnai dalyvaudavo redakcijos gamybiniuose pasitarimuose. Taigi šnekučiuodavomės apie viską literatūrą, kiną, Lietuvą, jaunimą, prancūzišką vyną... Nesiginčydavome tik dėl seksualinių orientacijų. Kad tas išsilavinęs eruditas yra kitokios seksualinės pakraipos, pajutau greitai, nors apie tai, privalau pabrėžti, niekas niekad redakcijoje neužsiminė nei žodeliu, nei gestu, o jis niekam nerodė jokių užuominų. Tiesiog mes visi žinojome tą paslaptį, bet niekad nei garsiai, nei pusbalsiu apie tai neužsimindavome, net tada, kai gausi redakcijos darbuotojų grupė išvyko į kelių dienų ekskursiją Lenkijon. Taip nutiko, kad man su minėtu meno kritiku teko gyventi viename viešbučio kambaryje. Bet tiek jis, tiek aš, tiek ir visi kiti elgėmės itin korektiškai jokių šyptelėjimų, jokių kryptelėjimų. Todėl ir išlikome kolegomis. Jis nebruko man savo seksualinių nuostatų, o aš jam savo požiūrio į lyčių santykius. O juk galėjome labai greitai ir mirtinai susipykti, jei tik jis būtų pabandęs primesti man savo elgseną arba aš būčiau bandęs atvesti jį į doros kelią. Taigi visi puikiai suvokėme, kad šiuo atveju tyla pats išmintingiausias pasirinkimas.
Ką norėjau pasakyti, prisimindamas šią istoriją? Ogi man sunku suprasti tuos, kurie veržiasi viešai demonstruoti savo netradicinę seksualinę orientaciją. Ar neatsitiks taip, kad kuo garsiau jie demonstruos savąją filosofiją, kuo labiau veršis į gatves, tuo dažniau sulauks atmetimo reakcijos? Ar tikroji pagarba ir tolerancija pasiekiamos agresyviomis, įkyriomis, triukšmingomis akcijomis? Tokie laisvės pasireiškimai sukelia tik pasipiktinimą. Štai viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, kad 72 metų pensininkė iš Panevėžio mūsų teismų buvo nubausta beveik 400 litų bauda už interneto komentaruose išsakytą kritišką nuomonę apie homoseksualus, siūlydama juos sodinti į dilgėlyną. Toji kritiška nuomonė atsirado po to, kai homoseksualai panoro rengti viešas eitynes. Ar senolė būtų rašiusi savąjį komentarą, jei homoseksualai nebūtų ruošęsi viešoms eitynėms? Šios istorijos pabaiga liūdna. Panevėžio miesto apylinkės teisme senolei iškelta baudžiamoji byla. Teismas konstatavo, esą pensininkė viešai skatino neapykantą ir kurstė diskriminuoti homoseksualios orientacijos žmones, tyčiojosi iš jų. Kas tai? Tikrosios tolerancijos, demokratijos, žodžio laisvės paieškos? Griežtu formalumu paremtas teisingumas, pamiršęs, jog dar egzistuoja ir kitos sąvokos ne tik įstatymo raidė, bet ir įstatymo dvasia? O gal tai nesugebėjimas suvokti, kas yra reali diskriminacija, realus neapykantos kurstymas ir realios patyčios? Kadaise vienas žymus ekonomistas perspėjo mus, lietuvius, kas laukia Lietuvos, jei nedelsiant bėgsime iš SSRS. Nejaugi pamiršome, kokio tai būta vaizdingo, žaismingo perspėjimo: nuogu užpakaliu į dilgėles. Maždaug tokio būta pareiškimo. Ar teisingas tai buvo perspėjimas, jau kita medalio pusė: tam ekonomistui atrodė, kad teisingas, kitiems, kad neteisingas, o gyvenimas parodė, kad neteisingas. Tuomet juk niekas nepuolė ekonomisto žodžiuose ieškoti nei įžeidimų, nei diskriminacijų, nei neapykantos kurstymų. Niekas ant nieko nesupyko, neįsižeidė. Tiesiog tokį posakį priėmė kaip vaizdingą, tautišką palyginimą. Ir teisingai elgėsi, neieškodami jo žodžiuose to, ko nėra ir negalėjo būti. Deja, jei žymusis ekonomistas būtų ištaręs tokius žodžius šiandien, galbūt jau irgi būtų tampomas po teismus. Bet nejaugi lietuviška dilgėlė baisus, bjaurus augalas? Nejaugi senoviški posakiai šiandien jau nebegalimi? Nejaugi nuoširdžiai tikime, jog baudžiamosiomis priemonėmis įmanoma ką nors priversti gerbti ir mylėti? Nejaugi nuoširdžiai manome, jog pagarba ir supratimas pasiekiamas baudžiamųjų bylų ir baudų pagalba? Nejaugi tikima, jog po tokio Lietuvos teisėsaugos verdikto piktai nusiteikusių senučių sumažėjo? Gal kaip tik ženkliai pagausėjo?
Prancūzijos Baskų krašto miestelio meras atsisakė sutuokti du vyrus, gyvenančius jo savivaldybės teritorijoje, ir tapo oficialiu pareigūnu, nepaklususiu naujajam šalies įstatymui, numatančiam galimybę tuoktis tos pačios lyties asmenims. Taip rašo lifesitenews.com. Minėtam merui gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų arba bauda iki 75 tūkst. eurų (259 tūkst. litų). Tačiau meras sako, kad eis visą kelią iki kartuvių, priešindamasis tokiam įstatymui. Įdomu, kuo baigsis šis konfliktas. Greičiausiai meras sulauks bausmės. O kaip turėtų pasielgti civilizuota, demokratinė visuomenė, jei meras turi pažiūras, kurios jam neleidžia laiminti vienos lyties asmenų santuokų? Homoseksualai turėtų tiesiog susirasti būtent tokį merą, kuris savo noru, niekieno neverčiamas, sutuoktų du vyrus arba dvi moteris, kad nereikėtų versti merą nusižengti savo įsitikinimams ir jausmams, kad nereikėtų bausti to, kuris nepritaria homoseksualų vestuvėms. Jei visi sutinkame, jog privalu gerbti homoseksualų teises ir garbę, jog privalu kruopščiai gerbti ir ne homoseksualų teises bei garbę. Tolerancija turėtų būti abipusė. Deja, Prancūzijos prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vadovaujama socialistų vyriausybė, priėmusi prieštaringai vertinamą įstatymą nepaisant precedento neturinčių ir milijonus prancūzų pritraukusių protestų, pareiškė, jog išimtys pareigūnams, atsisakiusiems jį vykdyti, nebus taikomos. O tai suponuoja baudžiamąją atsakomybę.
Gegužės 21 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusižudė vienas iš Prancūzijos dešiniųjų radikalų ideologų Dominykas Veneris (Dominque Venner). Priešmirtiniame laiške jis nurodė savižudybės priežastis. Viena iš paskatų savo noru pasitraukti iš gyvenimo nenoras pritarti vienos lyties santuokų įteisinimui. Savo paskutiniajame laiške D. Veneris tvirtino, kad jam nemalonu ir sunku gyventi šalyje, kur priimami tokio pobūdžio įstatymai. Nieko keisto, jog drastiškas D. Venerio žingsnis sulaukė aršios kritikos. Kad išvengtų smurto eskalavimo, judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas lyderiai turėjo tuo pasinaudoti, idant nutrauktų skatinimą, mano Le Nouvel Observateur žurnalistas Tjeri de Kabariu. Publikacijos autoriaus nuomone, radikalusis intelektualas D. Veneris netaps pirmuoju Visų manifestacijos kankiniu. Jo poelgis suteikia jau nebeįstengiantiems kontroliuoti judėjimo organizatoriams dingstį atsisakyti kovos, mano apžvalgininkas. Girdi, D. Venerio gerbėjai turėtų atsitraukti. Tiksliau tariant, jie jau nebeturi jokios teisės kritikuoti tos pačios lyties santuokas remiančių jėgų. Be abejo, susimąstyti turėtų ir kritiškai į homoseksualus žvelgiantys asmenys. Mat kiekviena savižudybė baisus dalykas. Bet kaip ir tolerancija, taip ir susimąstymas turėtų tapti abipusiu žingsniu. Taigi susimąstyti privalėtų ir tie, kurie beatodairiškai remia bei laimina homoseksualumą.
Gydytojas psichoterapeutas Gintautas Vaitoška dienraštyje Respublika (publikacijos autorė Kristina Daugelytė) yra pastebėjęs, kad šiandienėje Europoje ir pasaulyje mokslui tenka grumtis su genderizmo ideologija, kuri paremta filosofinėmis manipuliacijomis, bet ne įrodymais. Mokslininkas kritikavo Stambulo konvencijoje siūlomas socialinės lyties ir socialinės tapatybės sąvokas. Lietuva verčiama pasirašyti Stambulo konvenciją, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris. Tarp 11 tūkst. žodžių yra 3, kurie apverčia visą tvarką. Pasakoma, kad negalima diskriminuoti dėl lyties tapatybės. Skamba gerai, kodėl gi diskriminuoti? Tačiau atidžiau paskaitę, kas yra lyties tapatybė, kitus ES dokumentus, matome, kad tai tokia lytis, kokią gali laisvai pasirinkti. Vyras gali nuspręsti būti moterimi, vyru, lytiškai plaukiojančiu, visalyčiu, translyčiu, transseksualiu, androgenu, belyčiu... Australijos žmogaus teisių komisija pateikia net 23 lyčių variantus, apie Europos ir pasaulio modernybes dienraščiui Respublika pasakojo G. Vaitoška. Ar galimos 23 rūšių lytys? Ar tai nėra panašu į bandymus paneigti arba bent jau ignoruoti Dievo Kūrėjo kūrybą ar motulės Gamtos dėsnius? Norima sumažinti žmonių skaičių? Bet jei ši versija būtų teisinga, tai reikštų, kad mažės tik europiečių. Indija, Kinija, musulmoniški kraštai tikrai nebando pamiršti Dievo sukurtų reikalavimų ar Gamtos dėsnių.
Įsiminė advokato Arūno Marcinkevičiaus pastabos, išsakytos šių eilučių autoriui. Advokatas pastebi, jog nuolatinis bandymas iškraipyti ir pakeisti žmogaus prigimtį bei įgimtas teises, dangstantis pseudotolerancijos sąvoka, negali būti toleruojamas. Jis teigia: Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos politikų tarpe dar yra sugebančių suvokti, jog tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai, veda į Žmogaus, Šeimos, Tautos ir Valstybės pražūtį. Tai, beje, žeidžia daugelį žmonių, tačiau apie toleranciją tradicinių vertybių besilaikantiesiems kažkaip keistai pamirštama. Ar netradicinės orientacijos asmenys yra atleisti nuo prievolės gerbti kitus? Kiek man yra žinoma, tai demokratija grindžiama ne vien tolerancija, bet ir pamatinėmis žmonijos vertybėmis, o ne nukrypimais. Priešingu atveju rizikuojame artimiausiu metu pareikalauti tolerancijos brutaliam elgesiui, nusikalstamiems veiksmams ir tokio agresyvaus elgesio modelio bei būdo žmonėms. Sprendžiant iš nuolatinių kraštutinumų, į kuriuos tarsi vilkduobes įsmunkame besivaržydami tarpusavyje tolerancijos supratimu ir jos formomis, galima nusiristi iki visiško absurdo, reikalaujant tolerancijos siaubingiems dalykams, ir pradėti persekioti tuos, kurie, gerbdami Žmogaus prigimtį, atsisakys juos toleruoti. Ar tradicinėmis vertybėmis besivadovaujančios šeimos vaikui galėtų būti skiepijama žmogaus prigimčiai prieštaraujanti pasaulėžiūra? Kas tai leido daryti? Ypač svarbus advokato A. Marcinkevičiaus klausimas: Kas tai: europietiškoji tolerancija ar gyventojų skaičiaus ir gimstamumo mažinimo Lietuvoje politikos pasekmės?
Lietuvos Vyriausybė pritarė Europos Tarybos Konvencijai Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Bet ar nebuvo paskubėta? Iš pirmo žvilgsnio tarsi neprisikabinsi. Kaip galima smerkti tuos, kurie siekia nuo smurto apsaugoti moteris ir vaikus? Bet kaip pastebi bernardinai.lt portalo redaktorius Andrius Navickas, jei su smurtu prieš moteris ir vaikus būtų neįmanoma kitaip kovoti, tik priėmus tokią Konvenciją, sakyčiau, kad ji reikalinga. Tačiau visas svarbiausias Konvencijos rekomendacijas galima įgyvendinti ir neprisiėmus įsipareigojimų dėl abejones keliančių jos dalių. Negi tam, kad kovotų su smurtu, politikams reikia direktyvų iš aukščiau? Bernardinai.lt redaktorius pastebi ir dar vieną tokios Konvencijos silpnąją pusę: Būtent šeima suvokiama ne tik kaip pagrindinis prievartos šaltinis, bet ir kaip prietarų bastionas, kurį reikia kartą ir visiems laikams sugriauti, ir tada jau atsivers neribotos socialinės inžinerijos ir naujojo žmogaus tobulo vartotojo kūrimo galimybės. Konvencijoje surašyta daug svarbių dalykų, tačiau pati idėja pabrėžti, jog šeima yra smurtui prieš moteris palankiausia erdvė, mano įsitikinimu, yra tas didelis šaukštas deguto, kuris viską sugadina.
© 2013 XXI amžius
|