|
Raudonosios imperijos okupacinė-propagandinė leksika
Petras Girdzijauskas
SSRS buvo Rusijos okupuotų valstybių ir teritorijų prievartinė struktūra, triukas pasaulio visuomenei kvailinti pasitelkiant propagandinę leksiką. Normaliai mąstantiems piliečiams šį konglomeratą reikėtų vadinti Rusijos okupuotų valstybių ir teritorijų prievartine struktūra. Kiekvienam būtų suprantama, su kuo realiai reikia bendrauti.
Toje aplinkoje, netgi epochoje, tarybų, tarybinis reiškia okupaciją, okupacinį, nes tų pavadinimų visas struktūras formavo čekistinis-bolševikinis, prievartinis aparatas. Todėl normaliai reikia vadinti ne Tarybų Lietuva, bet Okupuota Lietuva, ne Tarybinių rašytojų sąjunga, bet Okupuotų rašytojų sąjunga, ne Tarybinė dešra, bet Okupantų dešra.
Didžiausią kiaulystę iškrėtė tuometinė Aukščiausioji taryba, perėjusi nuo okupacinės struktūros į demokratinę, bet pavadinimą (jai vienai) palikusi okupacinį. Valstybės pavadinimas, konstitucija, herbas, himnas buvo pakeisti į buvusius demokratinius, o tautos išrinktieji liko tarybiniai. Nuo tada ir velkasi tas okupacijos leksikos šleifas. Jis turi didelę neigiamą įtaką jaunimo sąmonei, jau nekalbant, kad mes patys padedame likusiems vidaus kolaborantams ir kaimyninės imperijos propagandistams darkyti mūsų kalbą ir jaunimo sąmonę.
Daug buvusių struktūrų ir reiškinių vadinta okupaciniais-propagandiniais pavadinimais. Jie pasilikę iki šiol: tarybinis ūkis, tarybinių karių kapinės, kolūkis, tarybų valdžia, buožė, lietuviškas nacionalistas, lietuviškas banditas tai okupantų propagandinis triukas. Koks jų tikras, esminis, pavadinimas? Kaip vadinti spaudoje, literatūroje? Kaip įvardinti šiuos okupantų propagandinius triukus-pavadinimus savuose rašiniuose jauniems publicistams, žurnalistams, rašytojams? Susidariusia leksikos problema turėtų domėtis kalbininkai ir lietuvių kalbos komisijos prie Seimo specialistai ir ją spręsti. Matyt, ir jiems patinka susidariusi homo sovietikus situacija. Jie sukasi patys apie save ir nugali savo pačių sukurtas problemas.
Vilniaus Savivaldybė pakeitė keletą viešojo transporto stotelių pavadinimų. Viena iš jų pavadinta Kunigo B. Laurinavičiaus stotelė (vieta, kurioje čekistai nužudė šį kunigą). Po poros mėnesių žodis kunigo buvo nutrintas. Liko tik pavardė, kurių Lietuvoje šimtai. Buvo nutrintas ne tik žodis, bet ir įvardijimo prasmė. Tačiau tiems patiems biurokratams pavadinimas tarybinė dešra neužkliūna.
Ponai biurokratai, tiek asmens konfesijos įvardijimas, tiek gaminio politinis-propagandinis pavadinimas turi tą pačią kalbinę prasmę. Kodėl jums nemiela kunigo stotelė, bet labai miela tarybinė dešra?
Palikę okupantų propagandinę leksiką mūsų spaudoje, literatūroje ir kitoje raštijoje mes tarsi pripažįstame, kad okupacijos nebuvo, kad reokupacinė bolševikinė banga neišvarė iš Lietuvos į Vakarus pusės milijono Lietuvos piliečių, kad pokariu (arba Lietuvos karo po karo metu) dešimtys čekistinių divizijų neiššaudė 20 tūkst. Lietuvos jaunuolių, kad 300 tūkst. Lietuvos piliečių nebuvo ištremta, o pusė jų sugrūsta į gulagus, kad trečdalis iš jų nebuvo sunaikinta, kad 800 tūkst. Lietuvos ūkininkų ūkių nebuvo užgrobti ir išgrobstyti čekistinių divizijų, o buvę ūkininkai suvaryti į laisvesnio tipo konclagerius, pavadintus kolchozais (kolūkiais), be teisės pasišalinti iš jų, gauti atlygį už darbą. Genocido nebuvo, nes buvo laisvi ir laimingi tarybiniai kolūkiečiai.
Įdomu ir prasminga paklausti: kur tautinė savigarba ir pilietinis orumas? Kiekvienoje lietuvio giminėje okupantai vieną ar kitą asmenį yra nužudę, įkalinę, ištrėmę, o visus likusius apiplėšę uždarė į kolchozinį konclagerį. Daugumos nužudytųjų net kaulai nesurasti, tremtyje ir konclageriuose sunaikintų kapavietės nežinomos. Mes apsimetame tarsi genocido nebuvo, budeliai tapo rezistentais. Jie neteisiami, o savivaldybių tarybos juos netgi garbės piliečiais pavadina. Tokiu atveju belieka tik gėrėtis tarybine dešra ir minėtais kalbininkais...
Buvę KPSS-ininkai leidžia knygutes su nekaltai nužudytų tarybinių piliečių sąrašais ir neužsimena, kad kiekviena įduota šeima, net asmuo turėjo įdavusįjį okupacinei valdžiai susidoroti, KPSS-ininkų dabar vadinamą nekaltai nužudytu tarybiniu piliečiu. Tokių buvo bent keletas dešimčių tūkstančių. Dalį tų įdavėjų tremiamųjų kaimynai ar giminės išaiškino ir pagal Laisvės kovotojų Teisinį statutą nuteisė. Likę vaikšto tarp mūsų, nejausdami atsakomybės, kad jų įduotųjų dalis buvo čekistų iššaudyta Lietuvoje trėmimo metu, kita žuvo Urale geležinkelio katastrofos metu, dar kita kalėjimų karceriuose, mirties kamerose, taigoje, tundroje Sibiro platybėse. Kas jie, tie savo tautiečius įdavusieji čekistams kankinti ir žudyti, dabar vadinami nekaltai nužudytais tarybiniais žmonėmis, jei ne žmogžudžiai? KPSS-ininkams, gavusiems garbės piliečio vardus, yra pratęsiama ta pati garbė, įgyta okupacijos metais tremiant ar kitaip naikinant buožes.
Atrodo, kad ta tarybinė dešra ir išvelka tą kruviną praeitį į paviršių.
Metas atsisakyti sovietinės leksikos, o daiktus, žmones ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais.
© 2013 XXI amžius
|