|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pagerbtas didis tautos sūnus Kęstutis Pranckevičius
Liepos 17-ąją sukako 100 metų, kai lietuviškoje salelėje Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime gimė vienas iš aktyviausiųjų Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjų kunigas Bronius Laurinavičius. Liepos 7 dieną, sekmadienį, mūrinės ir gyvos Bažnyčios statytojo bei puoselėtojo šviesus atminimas iškilmingai buvo pagerbtas šv. Mišiomis Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčioje. Beveik prieš 55 metus paties kun. B. Laurinavičiaus pastangomis pastatyta didinga šventovė tapo nemariu šios kilniadvasiškos asmenybės atkaklumo ir pasišventimo Bažnyčiai paminklu. Iškilmės kaip tik sutapo su Sutvirtinimo sakramento teikimu jauniesiems švenčionėliškiams. Po šv. Mišių, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, parapijos klebonas kun. Edmundas Paulionis, kunigai Mykolas Petravičius SDB, Renaldas Kučko ir Jeronimas Petrikas, Bažnyčios salėje buvo surengta paskaita. Šio krašto istorikė Nijolė Kapačinskienė plačiai apžvelgė turtingą bebaimio dvasininko kun. B. Laurinavičiaus nueitą gyvenimo kelią. Bažnyčios, kuriose dirbo kunigas, pajuto uolaus ir rūpestingo šeimininko ranką. Sunkiais pokario metais jo pastangomis iš pagrindų buvo atnaujinta Ceikinų bažnyčia, puošniomis dekoracijomis pasidabino Kalesninkų šventovė, o Adutiškio bažnyčioje sutvarkytas altorius. Tokie darbai bolševikinėje Lietuvoje reikalavo ne tik daug sumanumo, energijos, bet ir drąsos bei ryžto. Istorikės teigimu, kun. B. Laurinavičius rūpinosi ne tik mūrinėmis bažnyčių sienomis jo didžiausias rūpestis buvo Gyvoji Bažnyčia. Kur tik šis sielų ganytojas betarnautų, altorius supdavo gausus vaikučių ir jaunimo būrys. Kunigas pažindavo kiekvieną parapijietį, nesibodėdavo juos šiltai prakalbinti, paguosti, o vargstančiajam ir pagalbos ranką ištiesti. Parapijiečių prisiminimai Nemažas būrys švenčionėliškių ir miesto svečių po oficialių renginių rinkosi į bažnyčios šventorių, prie kun. B. Laurinavičiaus kapo, skendinčio gėlėse ir žvakių šviesoje. Daugelio maldininkų dėmesį patraukė prieš 22 metus, po Sausio 13-osios tragiškų įvykių, prof. Antano Kmieliausko sukurta granitinė skulptūra Kristus prieš Pilotą. Surištomis rankomis Kristus tikintiesiems byloja, jog Teisybė persekiojama, bet nenugalima. Šis paminklas, anot kūrinio autoriaus, dalyvavusio šiame renginyje, yra ne tik kun. B. Laurinavičiaus, bet ir visos Lietuvos simbolis. Tiesos ir laisvės idėjos išlieka amžinos jų neįmanoma supančioti ar pastumti po automobiliu, sutraiškyti tankų vikšrais... Kunigas Bronius Laurinavičius, visą gyvenimą puoselėdamas gilų tikėjimą, gyvu pavyzdžiu skatino kiekvieną žmogų eiti Dievo keliu. Jo pašaukimas buvo kovoti ne tik už Bažnyčios, bet ir už represinėje santvarkoje engiamų žmonių teises. Minėdami šio kilnaus dvasininko garbingą jubiliejų, junkimės maldoje ir būkime vienybėje su juo, kvietė arkivysk. G. Grušas. Prie kun. B. Laurinavičiaus amžinojo poilsio vietos, šviečiant vaiskiai vidurvasario saulutei, savo mintimis ir prisiminimais dalijosi ne vienas šios parapijos tikintysis, iš toliau atvykęs svečias, turėjęs puikią progą pažinti šį nuoširdų ganytoją ir pasisemti iš jo dvasinės stiprybės. Švenčionėliškė Aldutė Garlienė atviravo, kad kunigas Bronius jai buvo kaip antras tėvelis, savo patarimais ir paguoda nuolat raginęs likti Dievo vaikau, gerbti žmones. Aldonos atmintyje neišblėsusios tolimos vaikystės dienos, kai buvo statoma ši bažnyčia. Kun. B. Laurinavičiaus ryžtas ir energija statant šventovę, užkrėtė kone kiekvieną parapijietį. Į kilnų darbą įsijungė ne tik lietuviai ar lenkai prie statybos konvejerio prisidėjo net ir iš Leningrado atvykę vasaroti poilsiautojai. Pamačiusiam tokį vaizdą atrodė, kad čia dirba viena didžiulė darni šeima... Vos per kelis metus pastačius didingą bažnyčią, į ją per pamaldas bei įvairias religines šventes suplaukdavo gausus maldininkų būrys, ypač daug jaunimo. Man pačiai ne vienerius metus iškilmingų procesijų metu tekdavo patarnauti mielam klebonui, barstyti gėles, vaikystės akimirkas mena A. Garlienė, jau daug metų giedanti bažnyčios chore. Jadvygos Tumulavičienės atmintyje gyvi prisiminimai iš tų niūrių ir slogių laikų, kai drauge su kun. B. Laurinavičiumi teko kovoti, kad būtų pastatyta Švenčionėlių bažnyčia. Viena iš ryškiausių anų dienų akimirkų kelionė į Maskvą prašyti leidimo bažnyčios statybai. Tarybų Lietuvos valdžios klerkai, pasak Jadvygos, uoliai klausę savo tiesioginės valdžios iš centro, tokių leidimų nė už ką neišduodavo, tad tais laikais tekdavo eiti Golgotos kelius tik per Maskvą. Maždaug 1956-ųjų pradžioje, mes, keletas parapijos žmonių, kartu su kunigu Broniumi, traukiniu išvykome į imperijos sostinę. Baimės tuomet nejautėme, nes mus vis drąsindavo ir guosdavo pats kunigas. Vežėmės pluoštelį lapų, kuriuose surašytas prašymas ir tikinčiųjų parašai. Iš tiesų teko gerokai pavargti, pereiti ne vieną aukštos valdininkijos įstaigą, kol priėmė mūsų dokumentą. Valdininkui, priėmusiam mus, palikome voką su prašymu ir parašais. Atsakymo liepė laukti paštu. Grįžus Lietuvon nelabai kas tikėjosi, jog sulauksime palankaus atsakymo. Bet, o stebukle, prabėgus kokiai porai savaičių, gauname atsakymą bažnyčią statyti leista! Drauge su kunigu Broniumi visi parapijiečiai be galo nudžiugo, atrodė, kad tą darganotą dieną saulė būtų nušvitusi. Netrukus užvirė darbai lyg skruzdėlyne: visi dirbome, kas kiek galėjome, o kun. B. Laurinavičius ne tik įkvėpė mus šiam kilniam darbui, bet ir pats tose statybose buvo ir statybininkas, ir architektas, ir tiekėjas, tvarkė finansinius reikalus, pasakojo J. Tumulavičienė. Raginta nepamiršti ir dvasinių vertybių Tądien kalbėta ir apie nūdienos nepriklausomos Lietuvos dvasinį gyvenimą. Pasak monsinjoro Alfonso Svarinsko, mums ir mūsų Bažnyčiai šiandien labai trūksta tokių iškilių ir aktyvių dvasininkų, kaip kun. B. Laurinavičius, drąsiai kovojusių ne tik už tikėjimą, bet ir už moralines tautos vertybes. Pastaruoju metu ne tik Europą, bet ir Lietuvą vis labiau užvaldo hedonistinė kultūra, skatinanti visuomenę atsisakyti dvasinių vertybių, patriotizmo, savo tautinių tradicijų ir pasinerti į vienadienių malonumų pasitenkinimą, tyčiotis iš kiekvienam krikščioniui brangių ir šventų dalykų. Netrukus į mūsų sostinę rengiasi suvažiuoti gėjai su įžūliais reikalavimais, kad jiems būtų leista surengti paradą nuo Katedros Gedimino prospektu iki Lukiškių aikštės. Ar tai ne pasityčiojimas iš mūsų Tėvynės ir už ją galvas paguldžiusių Laisvės kovotojų idealų?! Kur mūsų Bažnyčia, kodėl abejingai tyli visuomeninės organizacijos ir piliečiai? Negi leisime ištvirkėlių gaujai sugriauti ne tik mūsų tikėjimą, lietuviškas tradicijas, bet ir mūsų šeimos vertybes, kurias per tūkstantmečius puoselėjo mūsų senoliai? Jei nėra kam pasipriešinti, aš vienas pasiryžęs kovoti prieš tas tamsiąsias jėgas! neslėpdamas jaudulio ašarų kalbėjo mons. A. Svarinskas. Gyvais prisiminimais apie nuoširdų savo parapijos ganytoją kun. B. Laurinavičių dalijosi Regina Bužinskienė, Raimundas Jankauskas, kiti minėjimo dalyviai. Tarp jų sutikome ir kun. B. Laurinavičiaus artimiausią giminaitę dukterėčią Jadvygą Pranskienę. Būtent jos pastangomis pavyko surinkti ir išsaugoti daugybę vertingų kun. B. Laurinavičiaus rankraščių, įvairių dokumentų, liudijančių apie šio dvasininko nueitą sunkų, bet garbingą, erškėčių spygliais nuklotą gyvenimo kelią. Minėjime dalyvavo ir nenuilstanti Laisvės kovų dalyvė vilnietė Julija Ambrasienė. Jau daug metų Kunigo B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondui vadovaujančios moters aktyviu rūpesčiu Lietuvos sostinėje, netoli tos vietos, kur 1981 m. lapkričio 24 d. vėlų vakarą buvo nužudytas šis dvasininkas, 2010 metų pabaigoje buvo pastatyta skulptūra Po kryžiumi visa Lietuva (autorius prof. A. Kmieliauskas). Šiuo iškiliu paminklu įprasminta kun. B. Laurinavičiaus veikla, jo nuopelnai kovoje už mūsų tautos Laisvę ir nepriklausomybę. Su džiugia žinia sutikome naujieną, jog Švenčionėlių valdžia pagaliau vieną iš gražiausių gatvių, esančių greta bažnyčios, pavadino Kun. B. Laurinavičiaus vardu. Už šią veiklą buvo pagerbtas parapijietis Juozas Macijauskas, aktyviai rinkęs parašus, kad būtų pasiektas tas kilnus tikslas. Visą dieną vykęs iškilus renginys buvo užbaigtas Maironio giesme Marija Marija, o besiskirstant vilnietei Danutei Umbrasienei paraginus visi užtraukė Lietuvos himną...
Švenčionėliai, Švenčionių rajonas
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |