Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pagerbtas didis tautos sūnus

Kęstutis Pranckevičius

Bažnyčios šventoriuje, prie kun. B. Laurinavičiaus kapo, rymo skulptūra „Kristus prieš Pilotą“

Liepos 17-ąją sukako 100 metų, kai lietuviškoje salelėje – Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime – gimė vienas iš aktyviausiųjų Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjų kunigas Bronius Laurinavičius. Liepos 7 dieną, sekmadienį, mūrinės ir gyvos Bažnyčios statytojo bei puoselėtojo šviesus atminimas iškilmingai buvo pagerbtas šv. Mišiomis Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčioje. Beveik prieš 55 metus paties kun. B. Laurinavičiaus pastangomis pastatyta didinga šventovė tapo nemariu šios kilniadvasiškos asmenybės atkaklumo ir pasišventimo Bažnyčiai paminklu. Iškilmės kaip tik sutapo su Sutvirtinimo sakramento teikimu jauniesiems švenčionėliškiams.

Meldėsi už buvusį seminarijos rektorių

Prie Garliavos bažnyčios altoriaus kun. Viktoro Butkaus portretas Jono PUODŽIŪNO nuotrauka

Liepos 15 dieną, pirmadienį, Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už iš šios parapijos Tirkiliškių kaimo kilusį Kauno kunigų seminarijos buvusį rektorių kun. prof. dr. Viktorą Butkų (1923 01 18–1945 09 15– 1993 07 15). Minint jo mirties 20 metų sukaktį bei 90 metų nuo gimimo, šv. Mišias aukoti atvyko Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, paskirtasis Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, prelatai prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, Juozas Pečiukonis ir Vytautas Gustaitis, monsinjorai Aurelijus Žukauskas, Vytautas Grigaravičius ir Gintautas Kuliešius, kanauninkai doc. dr. Robertas Pukenis, Deimantas Brogys, Robertas Bruzga ir Valius Zubavičius OP bei keletas kunigų. Pamokslą šv. Mišiose sakęs prel. prof. dr. V. S. Vaičiūnas pirmiausia priminė, kad buvusį savo rektorių iki šiol geru žodžiu prisimena didžioji Lietuvos kunigų dalis. Prelatas sakė, kad kunigas buvo neeilinių gabumų nuo pat vaikystės, o liga, kuria susirgo būdamas 17 metų, paskatino siekti kunigystės. Prel. prof. dr. V. S. Vaičiūnas priminė, kad kun. V. Butkus dėstyti Kauno kunigų seminarijoje buvo pakviestas dar 1959 metais, studijavo Laterano universitete Romoje, gavo teologijos daktaro laipsnį, o rektoriumi buvo net 27 metus. Jo dvasinė erudicija ir išsilavinimas, žmogiškas kuklumas ir santūrumas žavėjo aplinkinius, tačiau kunigas liko nesuprastas ir neįvertintas. „Kai įvertini to meto sistemą, supranti, kad mokėti išlikti seminarijos vadovu tiek metų reikėjo turėti nepaprastų gabumų, – sakė pamokslininkas. – Kunigas Viktoras labai rūpinosi, kad seminarija būtų graži, sugebėjo rasti bendrą kalbą su sovietinės valdžios atstovais. Jis rodė tėvišką meilę bendraudamas su klierikais, rašydavo laiškus į armiją paimtiems, buvo santūriai griežtas tiems, kurie nesilaikė regulos. Jo artimi bičiuliai pastebėjo, kad rektorius pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu.“ Prelatas bažnyčioje susirinkusiesiems sakė, kad kun. V. Butkus buvo šviesi asmenybė – kunigo idealas, – ir guodėsi, kad būna labai skaudu, jog net ir iš tikinčių tėvų kartais išgirsta, kad savo sūnaus, kurį Dievas šaukia, neleis į kunigus.

Susitiko tremtinių ir partizanų palikuonys

Grupė renginio dalyvių prie tremtiniams atminti skirto kryžiaus. Centre – vyskupas Juozapas Matulaitis

Onuškyje (Trakų r.) šiemet jau vyko nemažai renginių, skirtų valstybinėms šventėms bei atmintinoms dienoms paminėti. Jie subūrė aktyviausius Onuškio seniūnijos gyventojus, sukvietė svetur gyvenančius kraštiečius, svečius. Onuškiečiai džiaugiasi, kad norinčiųjų apsilankyti miestelyje, čia suorganizuoti bendraminčių susitikimus, parodas, renginius, menančius istoriją bei istoriniuose įvykiuose dalyvavusius kraštiečius nuolat gausėja. Jau tapo tradicija, kad kiekviena valstybinė šventė pradedama šv. Mišiomis Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Šv. Mišių intencijos paskelbimas, susikaupimas, malda už gimtinę ir jos žmones nuteikia iškilmingai, skatina prisiminti garbingą Lietuvos praeitį, daug iškentusius, nusipelnusius Lietuvos labui žmones, moko vienytis darbuose dėl Lietuvos ateities.

Tyliai ir ramiai dirbęs Bažnyčiai

Kun. prof. dr. Viktoro Butkaus mirties 20-osioms ir gimimo 90-osioms metinėms

Kun. prof. dr. Viktoro Butkaus kapas Garliavos bažnyčios šventoriuje Jono PUODŽIŪNO nuotrauka

Buvusio seminarijos rektoriaus kunigo prof. dr. Viktoro Butkaus (1923 01 18–1945 09 15–1993 07 15) amžininkai liudija meilę Bažnyčiai, kunigišką dvasią, jautrumą žmogui ir sugebėjimą vadovauti seminarijai sunkiais laikais. Ir aš savo straipsnyje „Didysis Tikėjimo žmogus“ („Lietuvos žinios“, 2012 05 10) teatskleidžiau mažą dalį medžiagos, pasverdamas kiekvieną savo teiginį. Vienas iš oponentų parašė man anoniminį laišką, kuriame priekaištavo, kad ginu komunistą. Deja, faktų analizė, dokumentai parodo, kad tie, kurie puolė rektorių, šiandien nepadaro nei dalies to, ką atliko jis, bet kartais netgi sukelia rimtų klausimų. Dar kartą prisiminkime faktus ir įvykius.

Už tikėjimą kentėjęs sovietiniuose lageriuose

A†A mons. jubil. Jonas GEDVILA
(1922 08 03–1946 10 13–2013 07 29)

Mons. Jonas Gedvila

Liepos 29 dieną Telšių ligoninėje mirė Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros rezidentas mons. jubil. Jonas Gedvila.

Savo atsiminimuose jis rašė: „Mano gyvenimas prasidėjo 1922 m. rugpjūčio 3 d. Mamytė Stanislava Gedvilienė ir tėvelis Bronislavas Gedvila gyveno Maldenių k., Joniškio vlsč., Šiaulių aps., turėjo 36 ha žemės. Buvau trečias jų vaikas. Prieš mane gimė vyriausia sesutė Ona ir broliukas Bronislavas. Tėveliai suprato, kad vaikams reikia mokytis. Lankėme Maldenių pradžios mokyklą, kuri buvo pas kaimynus. Viename kambaryje vienas mokytojas dirbo su keturiais skyriais. 1933 metais pradėjau mokytis Joniškio valstybinėje gimnazijoje. Ją baigiau 1941 metais. Brandos atestatą gavau prasidėjus vokiečių–sovietų karui. Frontui nuslinkus į Rytus, galvojau toliau mokytis. Kaune, Jėzuitų gimnazijoje, buvo rengiami vokiečių kalbos kursai, kuriuos užbaigęs buvau paskirtas dėstyti vokiečių kalbą penkiaklasėje Žagarės progimnazijoje. Mokytojaudamas praleidau vienerius mokslo metus. 1941 metų rudenį įstojau į Telšių kunigų seminariją. Reikėjo mokytis penkerius metus. 1944 m. į Lietuvą grįžo bolševikai. Jie uždarė seminariją. Liko viena Kauno kunigų seminarija. Nebaigti mūsų kurso tik vieneri metai. Seminarijos vadovybė į Kauną nesiuntė, o liepė savarankiškai pasiruošti ir išlaikyti baigiamuosius egzaminus. 1946 m. spalio 13 d. vyskupas Pranciškus Ramanauskas Telšių Katedroje mane įšventino kunigu“.

Pusė kunigystės – Radviliškyje

A†A kun. jubil. Bronislovas Nemeikšis
(1925 01 10–1949 09 25–2013 07 06)

Kun. Bronislovas Nemeikšis

Liepos 6 dieną Radviliškyje mirė kun. jubil. Bronislovas Nemeikšis. Jis gimė 1925 m. sausio 10 d. Šiaulių Šv. Jurgio parapijoje. Šeimoje, be jo, augo dar du broliai. 1943–1950 metais studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigu Švč. Trejybės bažnyčioje vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino 1949 m. rugsėjo 25 d.

Kun. B. Nemeikšis buvo paskirtas ir tarnavo šiose parapijose: nuo 1950 07 19 – Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos vikaru; nuo 1951 09 01 – Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonu; nuo 1953 07 14 – Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos vikaru ir Žalpių Šv. Benedikto parapijos klebonu; nuo 1955 07 22 – Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo parapijos klebonu; nuo 1961 02 20 – Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altaristu; nuo 1964 09 25 – Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijos klebonu; nuo 1965 01 13 – Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos altaristu, o nuo 1966 03 31 – šios parapijos vikaru; nuo 1967 04 28 – Šaukoto Švč. Trejybės parapijos klebonu; nuo 1967 05 06 – Pakapės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu; nuo 1971 09 08 – Liolių Šv. Simono ir Judo Tado parapijos administratoriumi; nuo 1978 07 10 – Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altaristu; nuo 1982 05 28 iki mirties – Radviliškio altaristu.

Dirbęs Vilniaus krašte

A†A kun. Janas Stanislovas ULICKAS
(1959 07 17–1985 04 14–2013 04 06)

Kun. Janas Stanislovas Ulickas

Balandžio 6 dieną savo namuose mirė Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos rezidentas kun. Janas Stanislovas Ulickas.

Jis gimė 1959 m. liepos 17 d. Kunigų seminariją baigė ir kunigystės šventimus gavo 1985 m. balandžio 14 d. Kunigišką tarnystę pradėjo Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnyčios administratoriumi. Nuo 1986 05 12 dirbo vikaru Vilniaus Šv. Teresės, nuo 1989 01 25 – Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo, nuo 1989 11 03 – Vilniaus Švč Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijose; nuo 1992 04 13 – Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčios  klebonas; nuo 1998 07 08 – Sudervės klebonas; nuo 2002 07 16 – Vilniaus  universitetinės Santariškių ligoninės Dievo gailestingumo koplyčios kapelionas; nuo 2009 06 24 iki mirties buvo Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos rezidentas.

Pavyzdingas kunigas ir lietuvybės puoselėtojas

A†A prel. Jonas (John) A. KUZINSKAS (1926 06 03–1952–2013 07 13)

Prel. Jonas Kuzinskas

Liepos 4 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lojolos universiteto ligoninėje, Meivude (Maywood), po sunkios, bet drąsios kovos už gyvybę po širdies operacijos mirė 86-erių metų Amerikoje gimęs prelatas Jonas Kuzinskas. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, didžiavosi savo lietuviška kilme, buvo Čikagos arkivyskupijos sielovadininkas – dirbo keturiose lietuvių parapijose. Jis buvo nepaprastas žmogus ir pavyzdingas kunigas, kurio gyvenimą apibrėžė sunkus darbas, tvirtas tikėjimas ir atsidavimas Dievui, meilė šeimai ir draugams, gilus domėjimasis tais, kuriems jis patarnaudavo, aukodavo šv. Mišias. Dėl savo užkrečiančios šypsenos, užjaučiančios širdies ir kilnios prigimties jis tapo mylimas ne tik šeimos, bet ir nesuskaičiuojamų bičiulių, kurie jį labai mylėjo ir jo labai pasiges. Liepos 12 dieną vykusiose jo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, tarp jų trys vyskupai, šešiasdešimt kunigų.