Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tyliai ir ramiai dirbęs Bažnyčiai

Kun. prof. dr. Viktoro Butkaus mirties 20-osioms ir gimimo 90-osioms metinėms

Kun. prof. dr. Viktoro Butkaus kapas Garliavos bažnyčios šventoriuje Jono PUODŽIŪNO nuotrauka

Buvusio seminarijos rektoriaus kunigo prof. dr. Viktoro Butkaus (1923 01 18–1945 09 15–1993 07 15) amžininkai liudija meilę Bažnyčiai, kunigišką dvasią, jautrumą žmogui ir sugebėjimą vadovauti seminarijai sunkiais laikais. Ir aš savo straipsnyje „Didysis Tikėjimo žmogus“ („Lietuvos žinios“, 2012 05 10) teatskleidžiau mažą dalį medžiagos, pasverdamas kiekvieną savo teiginį. Vienas iš oponentų parašė man anoniminį laišką, kuriame priekaištavo, kad ginu komunistą. Deja, faktų analizė, dokumentai parodo, kad tie, kurie puolė rektorių, šiandien nepadaro nei dalies to, ką atliko jis, bet kartais netgi sukelia rimtų klausimų. Dar kartą prisiminkime faktus ir įvykius.

Palangoje teko sakyti pamokslą po primicijų, 1979 metų vasarą. Man išsiveržė sparnuota frazė: „Kur nėra Dievo, ten nėra ir žmogaus“. Įėjęs į kleboniją, girdžiu, kaip linksmai komentuoja šią mano pasakytą frazę klebonas prel. dr. Bronius Barauskas, o rektorius patenkintas krizena. Paskui vienas iš lojalesnių kunigų man labai draugiškai paaiškino: „Žinai, kad visą politbiurą sudaro bedieviai, pasieks žinia, kad jie – ne žmonės... Būk atsargesnis, neužsitrauk ant savęs ugnies. Pirmais kunigystės metais jie stebės tave, kas tu esi: ryba ar miaso (žuvis ar mėsa – rus.)? O paskui imsis atitinkamų priemonių – arba šantažuos, arba vilios postais, užsieniu. Ramybėje jie nieko nepalieka“.

Kanauninkas poetas Kazimieras Žitkus, vadovavęs Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai 1953–1959 metais, buvo išsitaręs kunigams: „Aš pašalinau keletą netinkamų ir „užverbuotų“ jaunuolių, o po manęs atėjęs kitas rektorius – kun. Alfonsas Lapė – buvo priverstas visus juos sugrąžinti į seminariją“. Taigi, sovietinio saugumo jėga vis labiau lindo į seminariją. Kun. prof. V. Butkus gerai žinojo, ką sovietinė valdžia padarė su Stačiatikių Bažnyčia, priversdama ją būti ištikima valdžios tarnaite, ir jis bijojo, kad taip neatsitiktų ir su Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Be to, sovietai bandydavo mus, katalikus, atskirti nuo Popiežiaus. Jeigu pavyktų atskelti bent dalelę kunigų ir jie sudarytų vadinamąją tautinę Lietuvos katalikų bažnyčią, tai būtų dar pavojingiau, todėl rektorius mus auklėjo, kad tokių neatsirastų. Jo paskaitos buvo nepaprastai ištikimos tradiciniam Katalikų Bažnyčios mokymui. Jis pašiepdavo modernistus teologus, kurie būdavo susipykę su Tikėjimo kongregacija arba kritikuodavo Popiežių: „Ogi nepakvietė tų teologų į Susirinkimą, tai jie ir pradėjo ožiuotis. Vis ta puikybės nuodėmė“. Džiaugėsi kardinolo Karolio Vojtylos išrinkimu Popiežiumi. Daug gražiausių istorijų buvo papasakojęs apie Krokuvos kardinolą, kuris visur parodydavo išskirtinį dėmesį lietuviams. Daug dar yra gyvų buvusių auklėtinių, kurie paliudytų, kad ne tik paskaitose, konferencijose, bet ir privačiuose pokalbiuose rektoriaus visa laikysena dvelkė ištikimybe Popiežiui, o atsivežtos iš užsienio knygos paįvairindavo jo paskaitas naujausia informacija ir teologiniais duomenimis mokslo atradimų šviesoje.

Politinis santvarkos kontekstas, kuriam vyraujant rektorius kun. prof. V. Butkus dirbo, yra sunkiai suvokiamas gimusiems laisvoje Lietuvoje, o ypač užsieniečiams. Vartau laiškus, kurie nebuvo paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ ir nežinau, nesuprantu, kodėl. Štai 1987 03 05 laiške Lietuvos vyskupams ir valdytojams pasirašo 50 Vilkaviškio vyskupijos kunigų: „Mus pasiekė žinia, kad Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai 1987 m. kovo 2 d. nutarė grąžinti į Seminariją neseniai iš jos pašalintus klierikus. Kai apie šį nutarimą buvo painformuoti kiti Seminarijos auklėtiniai, kilo tikra pasipiktinimo audra. Tuojau pat buvo suredaguotas raštas. Jį pasirašė 61 klierikas. Kiti nepasirašė, bijodami galimų nemalonumų, apie kuriuos jiems ne kartą minėdavo iš Seminarijos pašalintieji klierikai... Besąlyginis auklėtinių amnestavimas sumenkintų Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų autoritetą, ypač tarp tų mūsų krašto kunigų, klierikų ir eilinių tikinčiųjų, kuriems teko būti nusikaltimų liudininkais. (...) Savo sprendimus reikia derinti su Vatikano II Susirinkimo nutarimais, kanonų nuostatais ir Seminarijos vadovybės pageidavimais“.

Vilniaus arkivyskupijos 14 kunigų laiške, parašytame 1987 03 10 Lietuvos vyskupams ir valdytojams, sielvartaujama: „Šiuo reikalu pareiškiame, jog dalis pašalintųjų klierikų buvo atleisti už labai rimtus nusikaltimus: girtavimą primicijų metu, netinkamą elgesį su merginomis, machinacijas su stipendijomis Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje atlaidų metu, lankymąsi mieste esančiose lindynėse, už seminarijos regulos nepaisymą ir kt.“ Kas girdėjo, kad auklėtiniai seminarijoje girtuokliautų (dabar tai – faktas), neitų be jokios priežasties į pamaldas ar paskaitas, tyčiotųsi iš pamaldžiųjų auklėtinių? Seminarijoje visa tai vyko nuolat... Vadovybė nusiskundė, jog kai kurie vyskupai ir valdytojai neleidžia pašalinti iš seminarijos netinkamų kunigystei klierikų, sakydami, kad „bus kuo skyles užkimšti“. To „užkimšimo“ rezultatas yra tai, ką matome šiandien. Visi, kuriuos rektorius norėjo atleisti arba buvo atleidęs iš seminarijos, šiandien yra pašalinti iš kunigystės luomo arba buvo suspenduoti, kiti apaugę istorijomis, kurias parodo Lietuvos televizijos ir gausiai aprašo žiniasklaida, žinoma, dargi pridėdama (supraskite, kad ir man nedrąsu ir netaktiška skelbti jų pavardes).

Negirdėjau nė vieno liudininko, kuris būtų nukentėjęs dėl rektoriaus „tarnystės“ valdžiai. Kaip pasakojo kanauninkas Petras Budriūnas, įstojus jam į seminariją 1960 metais, valdžia neišregistravo iš darbovietės kolūkyje ir neleido prisiregistruoti seminarijoje. Jis su kitais draugais seminarijoje lentynoje laikė Liudo Dovydėno atsiminimų knygą „Mes valdysime pasaulį“, kurioje buvo aprašomos kančios tremtyje. Kažkas apie tai pranešė „už sienos“, ir kambario gyventojai buvo kviečiami aiškintis į saugumą, bet seminaristo P. Budriūno nebešaukė (jis buvo knygą padėjęs kažkur atokiau nuo akių). Atėjęs prefektas visus klierikų turėtus šios knygos egzempliorius surinko, paėmė ir iš P. Budriūno lentynos. Kviečia rektorius pasiaiškinti ir seminaristą Petrą, klausia: „Iš kur gavai? Žiūrėk, kad daugiau tokių knygų nebelaikytum“. Taip, sovietams rektorius turėjo apsimesti pareigūnu, o iš tikrųjų jis buvo tėvas: „pabarė“, atliko savo pareigą, bet apie šio seminaristo „nusikaltimą“ tylėjo. Kan. P. Budriūnas sako, jeigu rektorius būtų išsitaręs, tai saugumiečiai būtų įsakę kaip neprisiregistravusiam jam per keliolika valandų dingti iš seminarijos. Vakare sugrįžęs vienas „kursinis“ krito į lovą kaip negyvas, nes tardymai labai išvargina, įtampa išsekina jėgas. Ta tarybinė etiketė rektoriui buvo reikalinga, kad išsaugotų seminaristus, nes iš pačių agentų (dėstytojų arba seminaristų) valdžia vis tiek viską sužinodavo, kas vyksta seminarijoje. Kadangi šalia seminarijos buvo sovietų karinis komisariatas, tai viskas – ir paskaitos, ir individualūs pokalbiai – KGB agentams buvo lengvai girdimi. Štai keli klierikai pasikvietė rašytoją P. Rutelionienę į seminariją pasišnekėti. Rektorius tai pastebėjęs įspėjo: „Tai ką, prasidedate su buržuazine rašytoja? Kad daugiau jos čia nematyčiau“. Pareiga atlikta tam, kad seminaristai pasiektų kunigystę. Aš vieno egzamino metu kažką pasakiau apie disidentus. Jis egzaminą staiga nutraukė, veidas plykstelėjo gelsvai ir lyg piktokai tarė: „Užteks“. Išėjęs, pasižiūriu – ogi parašytas pažymys – „5“ (tuo metu aukščiausias įvertinimas).

Seminarijos vadovas, pasirinkdamas dėstytojus, darbuotojus, stengdavosi, kad jie būtų Bažnyčiai artimi lietuviškos dvasios žmonės. Seminarijoje vyravo šilta, rūpestinga atmosfera. Vadovas atsargiai numatydavo, kas kuo kvėpuoja. Kalbėdavo, kad kažkuris vairuotojas buvo informatorius, bet tai ir vadovybei nebuvo naujiena, todėl žinodavo, kaip ir ką su tokiu kalbėti. Taip ir girdžiu kieme rektorius balsą, kviečiantį vairuotoją važiuoti su juo į namus padėti: „Joneli, man reikia pjūklo, ar galime pavažiuoti drauge?“ Pradedant geromis, darbščiomis lyg bitutėmis šeimininkėmis, darbininku Jonu (nebeprisimenu pavardės), baigiant prokuratoriumi kun. Algirdu Turčinsku ir visais dėstytojais, galiu pasakyti, kad visi jie kūrė Alma Mater idiliją. Ir visiems jiems esame dėkingi. Rektorius buvo tikras lietuvis, ir jeigu būdavo Romoje, tai apsistodavo būtinai Lietuvių kolegijoje, o ne kitur. Tai aiškiai pastebėjo tuometinis Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba, sakęs: „Kodėl kiti iš Lietuvos atvykę ordinarai nenorėdavo apsistoti Lietuvių kolegijoje?“

Iš pradžių pabijojau atskleisti du reikšmingus faktelius, rodančius, kokiomis sąlygomis reikėjo mums, seminaristams, išgyventi, bet padrąsintas vieno pareigūno, išdrįsiu papasakoti du asmeninius savo išgyvenimus. Atrodo, buvo 1976 metų ruduo. Vakare prieš vakarines pamaldas, pasivaikščiojant kieme, seminaristas J. man padavė saldainį. „Ak, tas neatsargumas – negi čia kas nors blogo galėtų būti,? – pagalvojau. Juk tas klierikas vis rodė man gerumą: sakė, kad užtarsiąs pas deputatus, kad tapčiau Maskvos katalikų bažnyčios klebonu. „Vyskupui gali į galvą neateiti, o aš užsiminsiu, kad tu esi tinkamas, mokaisi užsienio kalbų, neturi giminių užsienyje...“ – sakė jis man. Na, aš ir suvalgiau tą saldainį. Gal po dviejų valandų galva jau apsunko, pasidarė negera, tačiau vis dėlto užmigau, o ryte – temperatūra 39 laipsniai karščio, plyšta galva. Taigi to klieriko saldainiu buvo norėta išprovokuoti insultą (valdiški atsiųstieji agentėliai labai greitai būtų paleidę kalbas: „Štai persimokė ir susirgo“). Tiesa, seminarijoje aš jaučiausi labai gerai, sveikai. Gal tik pirmą semestrą, po įstojimo ir visų procedūrų, buvau jautresnis, bet mokiausi gerai. Paskui gal net visą savaitę jutau užtirpusią galvą. Pavartojęs antibiotikų, atsistačiau. Šitą dalyką pasakiau dvasios tėvui kun. Vladui Michelevičiui, kuris tik išklausė, bet nieko manęs netardė, o rektorius paskui susitikęs mane kieme, praeidavo pro šalį lyg nieko nežinotų. Galvojau: „Taigi privalote tikrinti. Jeigu aš tokį dalyką meluočiau, reikia man „įkirsti“, o jeigu aš tikrą tiesą pasakiau, reikia kaltininką bausti“. Pavasario sesija padėjo išspręsti situaciją. Dėstytojas kun. Pranciškus Tamulevičius per lotynų kalbos egzaminą agentui J. parašo dvejetą, už graikų kalbos egzaminą irgi „neišeina nei trys“. Paprastai „Tėvelis“ (taip buvo pravardžiuojamas seminaristų) pagailėdavo, parašydavo trejetą, kad tik negabus seminaristas „pralįstų“ ir gautų šventimus. Taigi rektorius gražiai išdangino iš seminarijos J., jam pareikšdamas, kad „dėl blogo mokymosi esate pašalintas iš seminarijos“. Ir niekas tada nežinojo tikrosios priežasties, kodėl taip įvyko. Kai kas stebėjosi, kad visada kilniaširdis dėstytojas kun. P. Tamulevičius šį kartą pasielgė labai griežtai. Tada rektorius patikėjo manimi vienu sakiniu, o jeigu šiandien seminarijoje būtų taip atsitikę, tai nežinau, kaip būtų pasielgę mūsų vadovai.

Kartą dienos metu, po žaidynių kamuoliu, kambaryje atsisėdau paskaityti žurnalą ir gal po kokių 5 minučių pajutau didelį nuovargį. Pradėjau vaikščioti po kambarį ir tada pajutau kažkokį srautą, smingantį į kūną. Tada pastebėjau, kad kitoje gatvės pusėje ant palangės buvo padėta neoninė lempa, kuri vis pulsavo, mirkčiojo. Atsivedžiau kitą seminaristą N. Jis irgi patvirtino, kad tą patį jaučiąs: „Nebūk kambaryje“. Paskui paprašiau prefekto kun. Algimanto Kajacko, ir jis leido man persikelti į kitą namelio galą, labiau į kiemo pusę. Ir tada viskas dingo, pradėjau atsigauti ir mokytis. Dėkingas esu vadovybei, kad ji apsaugojo mane tyliai, ramiai ir manęs neapšaukė. Daugiau tokių veiksmų, besimokydamas seminarijoje, iš KGB nesu patyręs. O vis dėlto reikėtų, kad šiandien Lietuvos VSD ištirtų. Parodyčiau kambarį, tą vietą, atpasakočiau savijautą, turėtų žinoti, kokiais būdais buvo kovojama su seminarija ir sovietinei valdžiai netinkamais klierikais. Antra vertus, VSD žino, kokie sovietiniai saugumiečiai tuo metu dirbo Kaune. Ir reikėtų prakalbinti šiuos vyrukus. Negi viskas taip ir liks užmiršta? O gal dar jie ir geresnes pensijas iš biudžeto gauna negu tremtiniai? Netikrinant tokių istorijų, jie lengvai gali ir šiandien pritaikyti panašias priemones prieš aktyvesnius asmenis, juk XXI amžiaus technika išvystyta iki begalybės (o kambarį išsinuomoti ar nusipirkti, argi yra problema), tai ir „pavaišins“ kokį žurnalistą, kuris nenori „Gazpromo“ dujų, arba aktyvų politiką, kuris nežino, kaip balsuoti Seime.

Tiesa, jau buvau baigęs seminariją, kai išgirdau kad seminaristas Bronius Tamelis buvo prievarta paguldytas į ligoninę sveikatą patikrinti, o paskui nebeišėjo iš ligoninės gyvas. Labai plačiai tuo metu buvo kalbama apie jo nužudymą, bet aš jau negalėčiau tiksliai prisiminti ir atpasakoti šios istorijos. O kodėl buvę „LKB kronikos“ leidėjai šiandien oficialiai nesikreipia į VSD ir kitas institucijas, kad būtų suskaičiuotos aukos, ištirtos tragiškų mirčių aplinkybės? Juk Katalikų Bažnyčia labai vertina kankinystę ir turi net specialią Kongregaciją šventųjų byloms tirti. Ši kongregacija veda martirologijos aktą. Manoma, kad „LKB kronikos“ leidimo metais vienuolių, seminaristų, mokslininkų, disidentų galėjo būti nužudyta apie 50.

Rektorius kun. prof. V. Butkus formavo kunigo asmenybę, jo garbę tautoje, kad ateitų į Kristaus vynuogyną sveiki, dvasingi ir išsilavinę dvasininkai. Deja, jo linijai prieštaravo savieji dėl lietuviško charakterio bukumo arba net vykdydami užduotis. Laiškai parodo, kad rektorius dažnai būdavo vieniša asmenybė, stovėjusi ir atlaikiusi frontą. Kai valdžia kišo užverbuotus ar netinkamus jaunuolius, jis surasdavo būdų tokius atleisti. O ką galvojo ordinarai, vyskupijų valdytojai, tokius užstodami ir reikalaudami, kad juos sugrąžintų, nejaugi vien tik dėl „skylių užkaišiojimo“? Šiandien matome, kad kai kunigui neberūpi sielų išgelbėjimas, žmonės nebepasitiki, negerbia kunigo asmens, o Bažnyčiai padaryta moralinė žala yra labai didelė. Kažin, o jeigu rektorius būtų sutikęs su valdžios reikalavimais, tai gal būtų ir to meto ordinarai labiau palaikę rektoriaus liniją?

O ką galėjo padaryti rektorius šitame velniškame fronte? Jis puikiai suvaidino tarybinio pareigūno rolę važiuodamas į Berlyno taikos konferencijas. Jis puikiai suprato, kad dėl kelių dešimčių Europos dvasiškų „asabų“, ištrūkusių įkvėpti laisvesnio oro, arba dėl iš Vakarų Europos papirktų agentėlių politikų plepalų ir „rezoliucijų“ JAV nenusiginkluos ir sovietai jų neužims. Jeigu aš klystu, tai perskaitykite prelato Lado Tulabos straipsnį „Po kompromisų našta“: „Kunigu Butkumi Maskvos agentai – lietuviai ar rusai – gąsdino valdytojus ir vyskupus Lietuvoje. Užsienyje jį kompromitavo ir šmeižė. Juo pasinaudojo politinei propagandai Vakaruose. O krašte jo nenorėjo matyti vyskupu, nes greičiausiai žinojo, kad jis nebus lengvai disponuojamas ganytojas... Aišku, kad jis tarnaudavo Maskvos propagandai, bet buvau tikras, kad yra ištikimas kunigas ir tarnauja, kiek anomis sąlygomis buvo įmanoma, Bažnyčiai. Liko neįvertintas.“ (Mons Ladas Tulaba. Po kompromisų našta// Naujasis dienovidis. 1993 10 29, nr. 41). Atsiminkime, kad prel. L. Tulaba buvo antikomunistas, radikalas, „LKB kronikos“ rėmėjas, truputį pataikaujantis vyskupams, ir buvo visiems labai kritiškas, bet parašė objektyviai ir teisingai (čia pridedame ištisą tekstą, kad skaitytojas matytų, ir pajustų cituotų eilučių tiesą visame straipsnio kontekste). Iš vaisių atpažįstamas medis, o iš darbų – ir žmogaus asmenybė. Rektoriaus turėjo slapyvardę „Pušis“, bet archyvai parodo, kad KGB juo nepasitikėjo. O jeigu nepasitikėjo, jis būdavo drąsus, daug kur rizikuodavo dėl Bažnyčios gerovės. Jis neišdavė jokia prasme nei tikėjimo, nei Katalikų Bažnyčios. Jis kaip ta Lietuvos girių pušis buvo praaugusi kitus medžius, o audrų užgrūdintas kamienas nelingavo, nepalūžo, bet visą laiką stiebėsi į saulę. Kritiškasis prel. L. Tulaba pastebėjo: „Turėjo mokėti, kaip jis pats pakartotinai prisipažino, neišvengiamą duoklę komunistinei Vilniaus ir Maskvos valdžiai, neidamas į kompromisus principiniais klausimais“ (ten pat). Kompromisai buvo padaryti ne dėl rektoriaus silpnumo, bet dėl klastingos sistemos žiaurumo, daugiau dėl lietuvių nevieningumo, o dargi atsirasdavo tokių, kurie rodė pataikavimą Kremliui, kad tik gautų kokį nors postą... O šitie visada bus pavojingi... Visi rektoriaus darbai, taktika buvo nukreipta, kad išsaugotų kuo dvasingesnę seminariją, kad Lietuva nestokotų uolių idealistų kunigų, dirbančių pagal II Vatikano Susirinkimo nutarimus ir bažnytinės teisės nuostatas, Evangelijos dvasią. Vėl cituoju prel. L. Tulabą, kuris visą laiką stebėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimą, pateikdamas Vatikano sekretoriatui žinias apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje: „Mane stebina tai, kad negalint laisvai pasirinkti gerų kandidatų ir turint ne pačią geriausią vadovybę bei profesūrą, buvo paruošta ir išleista gerų, net herojiškų kunigų. Nukunigėjusių ir apgailėtino elgesio kunigų nuošimtis Lietuvoje yra labai mažas, lyginant su padėtimi Vakarų pasaulyje. Šitai aš laikau aiškiu Dievo Apvaizdos įsikišimu“ (ten pat).

Istorikai, padėkite, kad tiesa greičiau paskatintų Bažnyčios atgimimą Lietuvoje. Caritas Christi urget nos – Kristaus meilė mus įpareigoja atsakyti, kodėl dabar Bažnyčia praranda savo žavesį. Juk turime laisvę, turime viską ir pirmą kartą istorijoje daugiausiai Lietuvoje vyskupų...

Kan. doc. dr. Robertas Pukenis,
VDU dėstytojas

© 2013 „XXI amžius“