|
Apie seksualinių mažumų teisių gynimą
Edvardas Šiugžda
Paskutinį liepos šeštadienį Vilniuje vyko išreklamuotos Baltic pride gėjų, transseksualų, biseksualų ir kitokių seksualinių mažumų bei jų propaguotojų eitynės. Nors Vilniaus savivaldybė priešinosi šių eitynių organizavimui, tačiau keli teismai vis tiek privertė sostinės valdžią leisti žygiuoti net iš kelių valstybių susirinkusiems iškrypėliams Gedimino prospektu nuo V. Kudirkos aikštės iki Lukiškių aikštės, į kurią atgręžtos akmenyse iškaltos sovietinio saugumo aukų pavardės, taip paniekinant žuvusiųjų atminimą ir jų idealus kovojant už nepriklausomybę. Bet ar tai buvo normalios eitynės? Tai kažkoks cirkininkų, nenormalių iškrypėlių pasivažinėjimas Gedimino prospektu dviem turistams skirtais platforminiais automobiliais su didžiuliu muzikos ir įvairiaspalvių oro balionų balaganu, saugotas raitų policininkų ir pašiepiamas vilniečių ir kitų Lietuvos piliečių. Ne tik Seimo narys Petras Gražulis pasisakė prieš tokias eitynes ir dar gerokai prieš jų pradžią raštiškai kreipėsi prašydamas leisti jam pasisakyti Lukiškių aikštėje eitynių pabaigoje. Deja, jis buvo paniekintas ir dar įstatymiškai persekiojamas. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas jau prieš kelis mėnesius perspėjo, kad pastarosios eitynės mūsų, kovojusių už nepriklausomybę ir laisvę, idėjų paniekinimas, mūsų kultūros ir savimonės naikinimas. Savo pasipiktinimą valdžios nuolaidžiavimu gėjams ir komunizmo aukas mačiusios Lukiškių aikštės išniekinimu pareiškė garbūs Lietuvos žmonės: vyskupai Jonas Kauneckas ir Juozapas Matulaitis, kunigai Petras Dumbliauskas, Mykolas Petravičius, Vytautas Vaičiūnas, Vytautas Praraja, mons. Alfonsas Svarinskas, žinomi Laisvės kovotojai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Stasė Asanavičienė, 1991 metų Sausio agresijos metu žuvusios Loretos Asanavičiūtės mama, signataras Vladas Terleckas, Julija Ambrasienė, Laisvės kovų dalyvių sąjungos pirmininkė, buvę politiniai kaliniai Petras Plumpa ir Jonas Puodžius, aktorė Elvyra Žebertavičiūtė ir kt. Visuomenės pasipiktinimas ir nepritarimas gėjų demonstravimosi renginiui buvo didžiulis. Tokią nuomonę išsako vienas internauto komentaras vienam internete paskelbtam straipsniui: Sveiko proto požymiais nepasižyminti grupelė įgyvendina savo idėjas diktatorišku būdu, panaudodama prieš daugumą žmonių prievartą, ir dar tai pateikia kaip LYGYBĖS pavyzdį. Eilinė komunistinė propaganda ir eilinė komunistinė diktatūra. Šiandien mes visi privalome pasakyti: STOP HOMOSEKSUALŲ DIKTATŪRAI! Ar tai nėra teisingas pastebėjimas tautos savimonės naikinimo metais?
Jau prieš dvi valandas V. Kudirkos aikštė buvo pilna policininkų. Priešais knygyną policininkė ieško gėlynuose bombų, pasijuokiame, kad tikrai niekas jų ten nedėjo. Prie aikštės matėsi daugybė policijos automašinų. Ant galingų žirgų prie atjojo policininkai, kiti buvo numatomų eitynių pabaigoje. Einant link Arkikatedros, matėsi gal dvi eilės po 40 policininkų, apsupusių kelioninį autobusą jame jau buvo saugomi nuo įžūlių homofobų gėjų parado dalyviai. Prie Arkikatedros plaikstėsi kelios vėliavos ir šūkiai prieš gėjus, už tvirtą šeimą. Žmonės rikiavosi maldai, jiems vadovavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Kita prie šventovės susirinkusių žmonių dalis pajudėjo Gedimino prospekto link, prie jau surikiuotų policijos užtvarų, staiga aklinai užtvėrusių prospektą. Vos neįvyko susirėmimas. Policija jau nieko neįleido, nors išeinant iš V. Kudirkos aikštės užtikrino, kad tikrai galima bus įeiti. Pasiūlydavo eiti iš kitos pusės ten esą laisva. Tačiau pasirodydavo, kad buvo meluojama, ten irgi buvo uždaryta. Vienoje vietoje, kur įvažiuojančius į Gedimino pr. gėjus ir jų rėmėjus, susodintus į autobusą ir policininkų saugojamus, šiaip ne taip praleisdavo. Šaligatviuose stovėję ar ėję žmonės šaukė: Pederastai, lauk iš Lietuvos! Buvo iškabinti antigėjiški plakatai. Lukiškių aikštėje su dviem gėjų teisių rėmėjais, užsikabinusiais korteles, esą jie yra iš Europos teisių universiteto, kalbėjusi moteris sakė: Jūs tvirkinate mūsų vaikus. Priėję žmonės irgi sakė, kad tokios eitynės nėra koks nors nuomonių reiškimas, bet nepriimtini veiksmai, propaguojant iškrypimus: juk Dievas sukūrė vyrus ir moteris, tik taip gali išlikti žmonija. Jaunuolis, tikriausiai, gėjus, aiškino: Gėjų čia nedaug, bet jų turiu draugų tarpe, čia atėjau paprasčiausiai dėl to, kad esu už žmogaus teises. Be to, tokiuose susitikimuose žmonės susipažįsta. O reikšti savo nuomonę visi galime. Diskutuojantys žmonės jam sakė: Betgi čia ne nuomonė, o veiksmai. Ir tais paradais ginate ne žmonių, o gėjų teises, jų vadinamąsias santuokas, kurios nėra jokios santuokos, jų šeimas, kurios nėra jokios šeimos. Jei būtų tik gėjai, išnyktų žmonija. Ir kodėl gėjams ar transseksulams tokiu būdu reikia reikšti tą savo nuomonę? Tada gali, pavyzdžiui, vienakojai irgi rinktis ir reikalauti kažkokių savo teisių, esą jų netoleruoja, juos persekioja, diskriminuoja, bet jie to nedaro ir nedemonstruoja savo vienakojiškumo. Jaunuolis kažkiek sutriko šis pavyzdys kažkaip jį paveikė. Lukiškių aikštėje vyko ir kitokie ginčai, netgi buvo susirėmimų policija lėkė į aikštės vidurį. Vienas jaunuolis per garsiakalbį vis teigė: ES Sovietų Sąjunga. Per ją praradome nepriklausomybę. Iš ES eina visokios nedorybės. Jo kalba buvo įtaigi. Mūsų vertinimais, per visą Gedimino prospektą buvo susirinkę apie 2000 prieš gėjus nusiteikusių žmonių, gėjų idėjoms pritariančių nebuvo net penkių šimtų. Eitynėmis pasipiktinę žmonės šaipėsi iš gėjų: Eikite lauk iš Lietuvos! Savo nuoskaudas dėl gėjų ir kitų seksualinių iškrypėlių propagandos platinimo Lietuvoje išsakė vėliau sutiktas monsinjoras A. Svarinskas: Tiek jaunų partizanų žuvo už tėvynę, ir viskas veltui. Iš kitų kraštų suvažiavę ištvirkėliai ardo mūsų šeimas, mūsų dorovę, naikina krikščionybę. Mes esame ir pasmerkti, ir išduoti mūsų esamų ir buvusių vadų. Mes jau negalime kovoti. Neturime vadų, kas vestų į kovą.
Šią tolerantiškųjų homoseksualų sueigą saugojusieji policininkai peržengė visas ribas, kai areštavo į Lukiškių aikštę atėjusį vyriškį su jo atsivesta ožka. Matyt, jiems kilo įtarimas, kad taip tyčiojamasi iš dar vienos seksualinės mažumos vadinamųjų zoofilų teisių. Betgi brutaliausias eitynių įvykis buvo policijos pasityčiojimas iš paskutiniojo politkalinio, dabar Seimo nario Petro Gražulio. Seimo narys Algirdas Patackas, irgi politinis kalinys, pasodintas už grotų toje pačioje Lukiškių aikštėje esančio KGB pastato rūsyje, anksčiau lyg ir pritardavęs homoseksualų afišavimuisi, taip atsiliepė į tokį brutalų pasityčiojimą iš savo kolegos Seime: Po šeštadieninio (liepos 27-osios red.) Baltic shame (Baltijos gėda, priešingai oficialiam eitynių pavadinimui Baltic pride, Baltijos garbė, kurį afišavo Simonko red.) tie, kurie dar abejojo, turėtų apsispręsti: ši Lietuva, jos valdžia, jos policija mano ar ne mano? Aš apsisprendžiau, ir tam galutinį tašką padėjo ant žemės pargriauto, žemyn veidu nešamo, gyvuliškai brutaliai pažeminto Petro Gražulio riksmas: Už Lietuvą, vyrai. Turbūt Petras norėjo surikti visai Lietuvai, ar dar yra Lietuvoje vyrų, ar dar ilgai leisime žeminti Lietuvos garbę aniems glitėsiams ir pasukoms... Ar ir toliau rinksime valdžią, kuri neklauso absoliučios daugumos tautos balso, besipiktinančio šitokiais paradais? Ar žino tie atgrubnagiai nevykėliai Lietuvos policininkų uniformomis, nesugebėję civilizuotai uždėti antrankių, kad Petras Gražulis paskutinį kartą buvo muštas sovietų milicijos, kai buvo teisiamas už atsisakymą eiti į mokymus sovietų kariuomenėje? Taip, Petras Gražulis yra paskutinis sovietų politinis kalinys jis buvo nuteistas 1988 metais kalėti, o kai teismo metu norėjo atsisveikinti su saviškiais, buvo tiesiog teismo salėje milicijos sumuštas ir jėga ištemptas. Ar galėjome tada pagalvoti, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje šitai pasikartos tik daug brutalesne forma. Galime tik pritarti, kad dabartinei Lietuvos valdžiai, faktiškai visiems politikams, nėra svarbi jokia mūsų buvusi kova už nepriklausomybę po korupcinės ir ekonominės valdžios įsigalėjimo viršų perėmė išdavikiška, tautos dorovę griaunanti ir prieš tautos lūkesčius nusistačiusi politinė ir teisėtvarkos valdžia.
Šalia Arkikatedros besimeldžiantiems žmonėms ir mons. A. Svarinskui, iš Olandijos atvykęs gėjų pasiuntinys niekšiškai parodė savo nuogą užpakalį. Galima manyti, kad tokį savo nusistatymą ir tokią moralę turėjo dauguma gėjų eitynių propaguotojų. A. M. Povilonienė, gindama gėjų (žmogaus) teises ir Gedimino prospektu marširuodama policijos žiede, tikriausiai irgi kaip tas drąsuolis iš Olandijos nusimautų savo drabužius ir parodytų užpakalinę savo kūno dalį tiems homofobams, tamsybininkams ir ilgaskverniams, susirinkusiems prie Vilniaus Arkikatedros prašyti Dievo išgelbėti Lietuvą nuo naujojo dvasino maro homoseksualizmo garbinimo ir keliaklupsčiavimo prieš jį. Juk koks kaifas būtų kairiajai politikei, kurios moralė leidžia daryti viską, o krikščionį griežti moralės pricipai tramdo ir saugo nuo iškrypimų. Teisingai į A. M. Pavilionienę kreipiasi A. Patackas, politikas jau nuo 1960 metų, okupacijos metais kovojęs už tautos laisvę ir orumą: Ponia Aušrine Pavilioniene, kaip jaučiatės, matydama, kaip buvo pasielgta su tamstos kolega, Seimo nariu? Kai Petras Gražulis kalėjo lageryje, kur buvote Jūs? Juk beveik tuo pačiu laiku stažavotės Džordžtauno (JAV) universitete ir nesunku nuspėti, kokia kaina tikriausiai sumokėjote, nes savo biografijose nemėgstate apie tai užsiminti. Ką sako jūsų tolerastiškoji sąžinė, stebėdama po grindinį voliojamą žmogų, kuris tik norėjo pasakyti, ką galvoja apie tai, kas vyksta centriniame Lietuvos prospekte, pavadintame LDK valdovo vardu? Ar manote, kad garsiaisiais savo laiškais Gediminas kvietėsi iš Vakarų būtent tą kontingentą, kurį Jūs iš tų pačių Vakarų prisikvietėte ir su neadekvačiai liguistu entuziazmu ginate?
Kartu su Naująja kaire gėjai visus kaltina jų diskriminacija, o tolerancija jų teatralizuotiems iškrypėliškiems renginiams brukama per prievartą visiems visuomenės sluoksniams. Gėjai pasirengę, kiek įmanoma, stumti homoseksualumą į viešumą, tildo bet kokią opoziciją jam, vadindami ir pašiepdami tai tariama homofobija (neapykanta žmonėms, jų manymu, normaliems žmonėms, kokie būtent yra gėjai, biseksualai, transseksualai ir visokie kitokie seksualiniai iškrypėliai). Kartu su Naujosios kairės aktyvistais jie siekia pakeisti visuomenę reikalaudami patenkinti pirminius jų reikalavimus, o, juos priėmus, palaipsniui ir visus kitus. Tarpstant iškrypėliškų seksualinių santykių gausai (kai kurių Amerikos tyrėjų duomenimis, beveik pusė homoseksualų turi daugiau nei 500 sekso partnerių), tarp gėjų atsirado ypač pavojinga AIDS liga ir jie apie 1960 metus patyrė sunkų smūgį. Netiesiogiai ši liga (pvz., perpilant kraują) palietė ir kitą visuomenės dalį. Tada ši seksualinė mažuma siekė įrodyti, kad AIDS liga masiškai sergantys homoseksualai nėra jokia tiesioginė grėsmė visuomenei. Jų apologetai ėmėsi kurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Šioje taktikoje svarbiausia yra homoseksualus kuo dažniau pristatyti kur reikia ir kur nereikia. Kiekvienas, net menkiausias gėjų judesys sureikšminamas, taip primetant visuomenei jų problematiką. Tada jų problema iškeliama kaip svarbiausia. Ir tai jie ypač stengiasi perduoti per jaunimą, per vaikus. Tai matėme ir Vilniaus eitynių metu, kai jose dalyvavę jaunuoliai, o ypač merginos šūkaliojo homoseksualizmą aukštinančius šūkius, paleidę kažkokią nenormalią vienodą, klausą erzinančią muziką. Homoseksualai nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jie blokuoja viską, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką. Palaipsniui visuomenės neapykantą tokiam iškrypėliškam gyvenimo būdui ir jo propagavimui jie paverčia nežymiu palankumu, kuris pagaliau atveda į abejingumą tokiam iškrypusiam (jų požiūriu, normaliam) gyvenimo būdui. Visuomenė tampa valdoma gėjų idėjų. Tad nėra visai keista, kad ir Lietuvoje, netgi Paminklinėje tautos šventovėje Kauno Prisikėlimo bažnyčioje jaunas kunigas pamoksle pasmerkia suįžūlėjusius katalikus, prašančius kunigų pasisakyti prieš viešąsias gėjų akcijas, ir visaip ugdo tikinčiųjų toleranciją homoseksualams. O štai jeigu per televiziją bus kuo dažniau rodomi siužetai, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi, paprastą žiūrovą televizija tikrai paveiks tik į gėjų pusę. Kaip sako gėjų ideologai, visai nesvarbu, ar tokie teiginiai melagingi, ar ne. O jeigu ir melagingi, tai jie įsitikinę, kad naudoja juos etiškai geram tikslui. Taip visuomenė pratinama paklusti gėjų reikalavimams ir ugdomas amoralumas arba abejingumas moralei.
© 2013 XXI amžius
|