|
Neleiskime nureikšminti žmogaus ir Lietuvos
Rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie A. Mickevičius paminklo vykusiame minėjime, perskaityta kalba
Kun. Robertas Grigas
1987 metais į pirmąjį istorinės tiesos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo mus pakvietė svajonė apie k i t o k i ą Lietuvą žmoniškesnę, teisingesnę, gyvenančią pagal Sąžinės ir Laisvės įstatymą. Svajojome apie suverenią tautą, gyvenančią suverenioje savo valstybėje, kalbančią šiame pasaulyje savo balsu ir besidalijančią su pasauliu unikaliu lietuviškos sielos paveldu.
Po dviejų dešimtmečių, kai gyvename politiškai nepriklausomoje valstybėje ir formaliai laisvoje visuomenėje, tenka su skausmu konstatuoti, kad ši pirminė ir svarbiausioji Laisvės sąjūdžio vizija lieka neįgyvendinta. Stebime akivaizdžias tautos laisvei ir jos žmonių orumui kylančias ir stiprėjančias grėsmes.
Jos nėra visiškai naujos ir nepažįstamos. Greičiau tai amžinosios grėsmės žmoniškumui, tam idealiajam Dievo paveikslui žmoguje. Tiktai globalėjančiame pasaulyje jos tampa labiau koncentruotos ir neskaitlingoms tautoms pavojingesnės. Bendra šioms grėsmėms yra tai, ką pavadinčiau žmogaus nureikšminimu. Kasdien, kai peržvelgiame spausdintą, internetinę, elektroninę žiniasklaidą, atrodo, kad pagrindinis, gausiausiai atstovaujamas, labiausiai mus, žmones, išreiškiantis vyraujančios kultūros komponentas yra žudymas (perskaitykite vien tiktai bet kurios dienos TV programų pavadinimus) tokių pačių žmonių vaikų, kokie esame mes patys, sadistinis, su pasimėgavimu, su patyčiomis ir kankinimais. Veltui įvairūs ekspertai ir psichospecialistai tvirtina, esą tai, ką žmonės nuolat mato, skaito ir girdi, nedaro įtakos jų elgsenai, ir ramina, kad tai neįsiverš į tikrovės santykius. Jau ateina, įsiveržia, ir, nekeičiant save griaunančių civilizacijos krypčių, tik gausės.
Nėra didesnio žmogaus nureikšminimo, kaip viešai demonstruojama panieka jo gyvybei, orumui, asmeniui. Į Sąjūdį ėjome trokšdami, kad Lietuvos žemėje tai niekada daugiau nepasikartotų. Tačiau kažkokiu būdu mus išlaisvinusias vertybes asmens prioritetą prieš valdžią, tautos valios prioritetą prieš biurokratinius mechanizmus ir etikos prioritetą prieš naudos pragmatiką kurios dar buvo gana ryškios, darančios įtaką pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį nūnai vis labiau pakeičia būsena, Lietuvos laisvės kovotojams nedviprasmiškai primenanti totalitarinę savivalę.
Galbūt tai nėra vien Lietuvos bėda, nes visame pasaulyje, tiek tradiciškai autoritariniame Rytų, tiek Vakarų, stebime tikro ar tariamo terorizmo pretekstu vyriausybių vykdomą privataus žmonių gyvenimo kontrolę, piliečių sekimą, informacijos laisvės ribojimą, slaptosioms tarnyboms suteikiamas papildomas galias. Tačiau Lietuva, ne kartą perėjusi per skaudžią laisvės netektį, galėtų būti kitokių pasirinkimų pavyzdys. Nėra abejonių, mums reikia, kad Zokniuose leistųsi NATO naikintuvai, nes tai vienintelė išorinės mūsų laisvės, mūsų valstybingumo garantija. Kad mūsų, kaip tautos ir valstybės, išlikimo pagrindas yra gebėjimas atsispirti atvirai priešiškos ir šovinistinės Rusijos agresijai (ir kiek įmanoma atsikabinti nuo jos poveikio informacine, kalbine, ekonomine, emocine prasme) to nematyti gali tik Rusijos įtakos agentai arba, anot draugo Lenino, naudingi žiopliai. Bet, jeigu laikome save lygiaverčiais partneriais, turime išsiugdyti savigarbą, leidžiančią ir strateginiams mūsų sąjungininkams tiesiai pasakyti, kad jų kovų Irake, Afganistane ir kitur taktikos, jų Gvantanamo ir Abu Graibo metodai turi būti peržiūrėti. Pastangos ginklo, technologijų pranašumu pakeisti ar primesti gyvenimo būdą, nusinešančios kaskart daugiau civilių gyvybių, vis labiau primena indėnų ar Australijos aborigenų naikinimą ir kultūrinimą. Tie indėnai ir aborigenai nebuvo šventieji, nebuvo dovanėlė, bet prieš juos naudotos priemonės nūnai įvardijamos kaip genocidas, už tai mandagiai atsiprašinėjama, atgailaujama. Labai gaila, kad tuo pat metu bepiločiai lėktuvai medžioja su dominuojančių šalių ideologijomis nesutinkančius kitus atsilikėlius ir laukinius. Pasaulio lyderiai forumuose laužo galvas dėl ekonominių, finansų krizių, naftos kainų, tarsi niekam nerūpėtų pašalinti didžiausią mąstymu apdovanotos žmonijos skandalą, kad mes iki šiol kaip kokie kanibalai ar konkuruojančios gorilų bandos žudome vienas kitą...
Lietuviai, kuriems, sako, nuo senų laikų būdingas gilus etikos pojūtis ir pagarba kultūrų skirtingumams, galbūt galėtų mieliems mūsų sąjungininkams pasiūlyti alternatyvių dialogo būdų, o ne vien mechaniškai klusniai siųsti į karštus taškus kokius nors elitinius Aitvarų dalinius ir dar tuo didžiuotis, nors visi suprantame, kad tokių dalinių darbai nėra gražesni nei prancūzų Svetimšalių legiono darbai savo metu Indokinijoje...
Bet pirmiausia atsigręžkime į savo Tėvynę. Pernykštė specialiųjų pajėgų operacija prieš taikiai protestuojančius, neginkluotus piliečius Garliavoje visai nepriklausomai nuo to, kuri pusė ten teisi, kuri ne, atskleidė grėsmingus Sąjūdžio vertybių atsisakymo ir policinės valstybės kūrimo simptomus. Slaptųjų tarnybų nepagrįstos galios arogantišką demonstravimą, ypač vaizdingai rodo kaukėtų pareigūnų naudojimas. Jis yra dvejopai demoralizuojantis. Paprastai po kaukėmis slepia veidus plėšikai ir nusikaltėliai, teisėtos valstybės tvarkos gynėjai turi būti tiek prisiimantys atsakomybę už savo veiksmus ir tvirtų principų, kad drįstų neslėpti veidų. Slėpdami jie nenoromis kelia abejonių visuomenei, kad b i j o keršto, kad nusikaltėliai šioje visuomenėje galbūt jau stipresni už valstybę. O to neturi būti.
Galima ginčytis dėl karšto Petro Gražulio elgesio, tačiau tai, kaip teisėsaugos atstovai elgėsi su juo, taikiai protestuojančiu prieš viešą lytinių iškrypimų propagavimą, yra spjūvis į veidą pačiam parlamentarizmui. Jeigu Lietuvą skelbiame esant parlamentine respublika, o policininkai gali valkioti žeme Parlamento narį, tai arba sovietiškai tebeveikia telefoninė teisė, kuomet sėdintys už demokratijos fasado ir realią valdžią turintieji pasako, kurie žmonės yra lygūs, o kurie lygesni, arba valstybė bauginančiu greičiu transformuojasi į policinę, veikiančią kaip LTSR, kurios teisme Marijampolėje 1988 metais Petras Gražulis milicininkų buvo sumuštas visų teisdarių akivaizdoje (esu liudininkas) už tai, kad atsisakė eiti į okupacinės armijos mokymus.
Broliai, seserys, neleiskime nureikšminti savęs, kaip laisvų ir vertingų žmonių. Neleiskime nureikšminti lietuvių tautos. Ginkime kiekvieną sielos laisvės pėdą, ir Dievas mums tepadeda.
© 2013 XXI amžius
|