Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Švietimas
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tapęs laisvės kovų legenda

Paskutinio žuvusio partizano, Lietuvos kariuomenės karo lakūno Kosto Liuberskio-Žvainio 100-osioms gimimo metinėms

Vilmantas Krikštaponis

Kostas Liuberskis-Žvainys

„Kone visą gyvenimą neatstoja nuo manęs rūpestis ir klausimas: kaip ir kodėl palyginti nedidelė skaičiumi mūsų tauta, ta salelė tarp slavų ir germanų jūrų, nebuvo užlieta ir nuplauta audringos istorijos bangų, o išliko lyg baltiškojo kranto nepajudinama uola?“ Taip kažkada mąstydamas klausė savęs karštas lietuvių patriotas, poetas Kazys Bradūnas. Toks klausimas gali kilti ir daugeliui lietuvių, o ypač, kai šiandien nemaža dalis mūsų tautiečių yra linkę save laikyti kosmopolitais, atmesdami šalin savo tėvynės garbingą praeitį ir jos meilę, ir sunkių kataklizmų kartas nuo karto klupdytą jos istoriją.

Iš istorijos žinoma, jog tėvynės meilė prasiveržia dažniausiai sunkios, svetimų primestos priespaudos metais. Tai galima įžvelgti ir Lietuvos istorijoje, kai tikri savo krašto patriotai sunkiu savo tėvynei metu už jos laisvę aukojo ne tik savo laisvę, bet ir patį brangiausią turtą – gyvybę. Visa tai atsiskleidė ir pokario metų laisvės kovose, kuriose dalyvavo daug savo tėvynės laisvę mylėjusių lietuvių. Vienas iš jų – buvęs Lietuvos kariuomenės Karo lakūnas, pokario laisvės kovų dalyvis, partizanų spaudos leidėjas, paskutinis partizanas, žuvęs nelygioje kovoje, Kostas Liuberskis-Žvainys, kurio šimtąsias gimimo metines ką tik minėjome.

Kas tas palyginti mažai kam šiandieninėje Lietuvoje žinomas žmogus? Kuo jo kova yra sietina su K. Bradūno klausimu? Į tai pabandysiu atsakyti šiame savo rašinyje.

K. Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Emilijos ir Mykolo Liuberskių šeimoje Žagarės valsčiaus Stungių kaime.

Kaip daugelis anos kartos lietuvių vaikų, taip ir Liuberskių Kostukas, nuo mažens buvo auklėjamas Dievo ir tėvynės meilės dvasia. Tad nenuostabu, kad pradėjęs lankyti Žagarėje „Saulės“ progimnaziją, be pagrindinių reikalingų mokslo žinių, jis ėmė domėtis sportu, technika ir kitais dalykais. Tai nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo prieinama. Tad paskutiniaisiais šioje mokykloje mokymosi metais paaiškėjo, kad K. Liuberskis ketina tapti lakūnu.

Būdamas uolus ir pareigingas mokinys, 1930 metų pavasarį K. Liuberskis gerais pažymiais baigė progimnaziją. Vienerius metus praleidęs tėvų namuose, 1932 m. gegužės 1 d. jis buvo priimtas į Kauno Karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, o jį be sunkumų 1934 m. gegužės 1 dieną baigęs, pradėjo tarnauti Karo aviacijos trečiojoje grupėje Šiauliuose.

Karo lakūnas K. Liuberskis vyresnių vadų buvo gerbiamas ir ne kartą skatinamas. Kad buvo pavyzdingas tarnyboje, įrodo tai, kad K. Liuberskiui 1935 metų rugsėjį teko dalyvauti Kaune vykusioje aviacijos šventėje. 1937 m. liepos 1 d. baigus aklojo skraidymo mokymą, K. Liuberskiui buvo suteiktas pirmos eilės lakūno vardas, 1938 metų birželį teko dalyvauti Kaune vykusiuose Karo aviacijos dienos skraidymuose, o 1939 m. lapkričio 1 d. Vilniaus grąžinimo proga teko dalyvauti Vilniuje vykusiame aviacijos parade.

Atgavus istorinę Lietuvos sostinę prasidėjo daug didesni ir skausmingi Lietuvai praradimai. Pradžioje K. Liuberskiui atrodė, jog palaipsniui ateityje bus galima kilti tarnybos laiptais aukštyn, tačiau visa tai sustabdė prasidėjusi sovietinė okupacija. 1940 m. kovo 16 d. jis buvo paskirtas viršila ir jau tų pačių metų rugpjūčio 28 dieną buvo apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu, o spalio 28 dieną K. Liuberskis jau buvo atleistas iš sovietinės valdžios naikinamos Lietuvos Karo aviacijos. Pasak K. Liuberskį pažinojusiųjų, jis didžiavosi karo lakūno profesija ir skausmingai išgyveno šį įvykį.

Neilgai mūsų tėvynėje remdamiesi teroru šeimininkavo sovietai. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus nacių karo veiksmams prieš Sovietų Sąjungą, pastarieji buvo išvyti iš mūsų tėvynės. O ankstesnį okupantą pakeitęs naujasis mūsų tėvynei taip pat nieko gero nežadėjo. Tai suprato ir K. Liuberskis, kuris Žagarėje kartą sutiktam savo bendraminčiui Tadui Dantai sakė: „Tausokite jėgas. Pasauliniai budeliai Stalinas ir Hitleris nusilps, atkursime Lietuvą“.

Nacių okupacijos metais K. Liuberskis apsigyveno Šiauliuose ir dirbo vietos finansų inspekcijoje ir ten dirbdamas praleido visą nacių okupacijos laikotarpį.

Daugelis anuomet manė, kad galinga Vokietijos kariuomenė sovietus sunaikins jų pačių krašte. Tačiau taip manę optimistai nusivylė „nenugalima“ Vokietijos kariuomenės jėga. Tai įvyko būtent tada, kai po pirmųjų sovietų pergalių rytų fronte sąjungininkai 1943 metais fronto liniją atidarė vakaruose. Ypatingas sąmyšis tarp lietuvių kilo tada, kai 1944 metų liepą Raudonoji armija iš rytų, spausdama Vokietijos kariuomenės dalinius, įsiveržė į Lietuvos teritoriją.

Tai buvo neramus laikotarpis lietuviams. Daug pirmosios sovietų okupacijos ir nacių nesunaikintų lietuvių šviesuolių bei karininkų, patyrusių tautos naikinimą ir sovietinį terorą, traukėsi į vakarus, palikę tėvynę. Kiti liko joje kęsti visas jų lauksiančias negandas. Dar kiti sovietinio okupanto laukė kaip išvaduotojo, nes jo valdžia atrodė esanti „vargšų užtarėja“.

Kaip būtų pasisukęs tolimesnis K. Liuberskio likimas, šiandien nėra žinoma. Tačiau aišku yra tik tiek, kad jis trauktis iš tėvynės svetur net neketino, o Raudonajai armijai prisiartinus prie Žagarės ir vykstant žūtbūtiniams mūšiams tarp dviejų priešiškų karinių jėgų, sprogusio artilerijos sviedinio skeveldros buvo sužeistas į koją. Tad jam kurį laiką teko gydytis Raudonosios armijos karo lauko ligoninėje.

Tiek pirmosios, tiek ir antrosios sovietinės okupacijos metais lietuviai patyrė atėjūnų persekiojimus ir terorą. Buvo persekiojami tėvynėje likę žmonės, kurie bent kokį nepalankumą reiškė sovietams. Imta persekioti ir tuos, kurie nacių okupacijos metais valdžios įstaigose dirbo administracinį darbą. Į tą kategoriją pateko ir K. Liuberskis, kuris, vengdamas persekiojimo ir galimų represijų, kartu su motina 1945 metų pabaigoje išvyko į Vilnių.

Neramus gyvenimas K. Liuberskiui buvo ir sostinėje, nors pradžioje sekėsi įsitvirtinti neblogai. Čia gyvenant jam teko gauti pastovų darbą Šv. Jokūbo ligoninėje. Tačiau ramybės sostinėje rasti nepavyko, nes čia buvo atpažintas saugumo agentų, tad vengdamas suėmimo nusprendė persikelti gyventi arčiau gimtinės. Apsigyveno Žagarės rajono Ramoškių kaimo Norvaišų sodyboje. Ten gyveno niekur niekam neužkliūdamas, tik dirbdamas žemės darbus bei tvarkydamas ūkio reikalus.

Manydamas, kad čia, atokioje kaimo vietovėje, galės gyventi ramesnį nei kur kitur gyvenimą, K. Liuberskis klydo. Saugumas, išsiaiškinęs jo praeitį nacių okupacijos metais, nė neketino palikti ramybėje. Ramų gyvenimą vieną 1950 metų balandį sutrikdė trys iš Žagarės atėję stribai, kurie K. Liuberskį areštavo ir išsivarė į Žagarės saugumą. Tačiau supratęs, kas gali jo ateityje laukti, pakeliui pabėgo. Sulaukęs tinkamos akimirkos, kai kartu su juo pasiliko tik vienas stribas, griebęs nuo žemės akmenį, K. Liuberskis trenkė tam lietuvių tautos išgamai per galvą ir, paėmęs iš netoliese žemę ariančio ūkininko arklį, netrukus pasiekė pelkėtus Tyrelio miškus, kurie tęsiasi 10 km tarp Juodeikių ir Šakynos. Ten buvo apsistoję laisvės kovotojai.

Tas kraštas nuo 1948 metų priklausė Prisikėlimo apygardos, apėmusios teritoriją Akmenė–Kruopiai–Žagarė–Joniškis–Gruzdžiai–Šiauliai–Linkuva–Pakruojis– Radviliškis–Šeduva–Tytuvėnai–Dotnuva–Ariogala–Kėdainiai–Vilkija teritoriją. Dabartinių Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Šiaulių, Radviliškio rajonų apylinkių teritorijose veikė Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinė. Ji buvo suskirstyta į tris padalinius, vadinamus tėvūnijomis: apie Joniškį veikusią Tautvydo, apie Gruzdžius, Šakyną, Papilę – Simono Daukanto, apie Skaistgirį ir Žagarę – Juozapavičiaus.

Pirmosios antisovietinės pasipriešinimo organizacijos kovai prieš sovietinius okupantus Joniškio krašte pradėjo kurtis jau 1945 metų pavasarį. Tuo pat metu buvo atkurta ir fronto bangos išblaškyta Lietuvos laisvės armijos (LLA) organizacija, kuri buvo įkurta 1943 metais ir kuriai šiame krašte vadovavo Alfonsas Vaišvila bei Stasys Keras. LLA atsikūrė iš dviejų židinių: Buivydžių kaimo ir patriotiškai nusiteikusio Kriukų miestelio jaunimo. Buivydžių grupei vadovavo buivydiškis gimnazistas Alfonsas Kutkus, jos veikloje dalyvavo Kazys Našliūnas ir Julius Mačiulis iš Buivydžių, Ignas Ramonas, Vidmantas Špinkus iš gretimų kaimų ir kiti. Visi jie buvo dar Joniškio gimnazijoje besimokantys. Šiauliuose kriukiečius organizacijon subūrė ir kurį laiką jiems vadovavo Raimondas Vaškevičius. Šiai organizacijai priklausė Leonas Lebedis, Algimantas Venslauskas, Jonas Kiršanskas, Bonifacas Leveika ir kt. Vėliau B. Leveika ėmė vadovauti šiai organizacijai. Šios organizacijos įkūrėjai ir čia buvo gimnazistai, besimokę Šiaulių gimnazijoje. Abi šios LLA organizacijos palaikė ryšius tarp Martyno Kliausiaus-Tautvydo suburtų ginkluotų laisvės kovotojų būrių ir LLA Šiaulių apygardos štabo. Ignas Ramonas ir Julius Mačiulis perspausdindavo ir platindavo partizanų laikraštį „Laisvės varpas“. Ir nors 1945 metais LLA organizacija Joniškyje dar veikė, bet po pirmųjų nesėkmių jos aktyvumas pastebimai sumažėjo.

Pirmieji ginkluoto pasipriešinimo atvejai prieš sovietinius okupantus užfiksuoti jau 1945 m. balandžio 19 d. Tą dieną tarp Joniškio valsčiuje veikusios NKVD pulko kuopos ir Gasčiūnų kaimo ūkininko Mečislovo Vainausko daržinėje poilsiui apsistojusių laisvės kovotojų įvyko mūšis. Apsupti partizanai ginkluoto susirėmimo metu priešinosi atsišaudydami bei mėtydami į priešą granatas, tačiau apsupties žiedo pralaužti nepavyko. Kaip teigiama NKVD dokumentuose, žuvo 35 laisvės kovotojai, tačiau liudininkų parodymuose figūruoja du skaičiai – 25 ir 40.

1945 m. liepos 19 d. įvyko Kazimiero Linovskio vadovaujamo laisvės kovotojų būrio ginkluotas susirėmimas su NKVD kuopa Lieporių miško rytiniame pakraštyje. Nelygiose kautynėse žuvo Alfonsas Jarulis, Jonas Kvietkus, Vytautas Jagris ir pats K. Linovskis.

Vienas didžiausių mūšių buvo 1945 m. gruodžio 8 d. Mantoriškių miške įvyko laisvės kovotojų kautynės su NKVD kuopa, talkininkaujant Joniškio ir Žagarės stribams bei enkavedistams iš Latvijos. Teigiama, kad okupantų ir jų talkininkų čia būta apie 190, o besiginančiųjų partizanų apie 70.

Mūšio metu žuvo vyr. leitenantas Zacharov, daug stribų ir Žagarės stribų vadas Smolenskis, o NKVD operatyvinis įgaliotinis Mačiulis partizanų buvo paimtas į nelaisvę. Patikslintais duomenimis, šiame mūšyje žuvo 11 laisvės kovotojų, sužeisti 3, mūšiui vadovavo M. Kliausius-Tautvydas, kuris žuvo 1946 m. vasario 19 d. Latvijos miškuose už Milvydžių kaimo.

1948 m. gegužę Voverės (prieš tai – Genio) rinktinei persiorganizavus į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę, jai vadovauti ėmė Pranciškus Muningis-Žvelgaitis, kuris sužeistas mūšyje 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovė. Po to šiai rinktinei vadovavo Petras Ulčinas-Gintaras-Uošvis, o vėliau – Kazys Mikėnas-Balandis-Gegužis. Paskutinis šios rinktinės vadas buvo Boleslovas Krikščiūnas-Klajūnas. Pastarasis su keliais štabo nariais žuvo Šiaulių rajone, Gulbino miške. Šios rinktinės štabas daugiau nebeatsikūrė.

Bene skaudžiausias smūgis laisvės kovotojams šiame krašte buvo suduotas 1950 m. rugpjūčio 19 d. Daunoravos miške, kai dėl saugumo agentų Katino ir Jorgėlos išdavysčių tądien iš Šiaulių iškviestos MGB kariuomenės apsupti nelygioje kovoje žuvo Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas Kazys Mikėnas-Balandis-Gegužis, Kunigaikščio Žvelgaičio štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Naglis-Komaras, Tautvydo tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis bei Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšas-Polka-Nevėžis. Ir tik per stebuklą iš apsupimo žiedo tepavyko gyvam ištrūkti Tautvydo tėvūnijos vadui Jonui Kilčiauskui-Merkurui-Dėdei, kuris vėliau atsitiktinai priešų aptiktas žuvo.

Paskutinieji Tautvydo tėvūnijos partizanai buvo Pranas Pyragius-Gegužis ir Dainotas Kudla-Kukutis, kurie, persekiojami emgėbistų 1951 m. spalio 1 d. žuvo šiauriniame Bivainių miško kampe, prie Linkuvos valsčiaus Galaičių kaimo gyventojo Rimkevičiaus sodybos.

Likę laisvės kovotojai, kilę iš dabartinių Akmenės, Joniškių bei Šiaulių rajonų vietovių, susibūrė Tyrelio ir jį supančiuose miškuose.

Paskutinieji to krašto laisvės kovotojai buvo susibūrę į Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrį. To būrio kovotoju anuomet tapo ir K. Liuberskis, kuris 1950 m. balandžio 22 d. davęs priesaiką gavo Žvainio slapyvardį. Kaip buvęs kariškis, jis netrukus buvo paskirtas ir tėvūnijos organizacinio skyriaus viršininku.

Nors jau buvo ginkluotos laisvės kovos saulėlydžio metai, tačiau tik laisvės savo tėvynei siekimas stiprino šių kovotojų dvasią. „Ąžuolo“ būriui, be K. Liuberskio-Žvainio, priklausė broliai – Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis ir Mečislovas Rudnickas-Birutis, Antanas Ramanauskas-Linksmutis ir Romas Ramanauskas-Žvejys, Edmundas Trinka-Briedis ir Algirdas Trinka-Algis. Būriui dar priklausė Juozas Remeika-Klaudijus-Tautietis, Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Steponas Erstikis-Papartis-Patašonas, Antanas Satkus-Dženis-Starkus, Steponas Lazdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas, Juozas Kumpis-Cvirka, Mečislovas Alsys-Domeika, Liudvikas Jaraminas-Pikis, Klemas Grikainis-Gintaras bei dar vienas kitas nepalaužtas, sunkių kovų užgrūdintas laisvės kovotojas. Būrio vadas tuo metu buvo A. Trinka-Algis.

Sakoma, kad daug ką partizaniniame kare lemia kovotojų budrumas, sumanumas, fizinis pasirengimas ir ginkluotė. Tai – ne visiška tiesa. Nereikėtų užmiršti bene svarbiausio dalyko – ideologinio ginklo. Laisvės kovotojų spauda, leidžiama nuo pat ginkluoto pasipriešinimo pradžios, buvo pagrindinis ideologinis ginklas. Vėliausias šios kovos akordas buvo paskutiniai ginkluoto pasipriešinimo periodiniai leidiniai ir laikraštėlis „Partizanų šūviams aidint“, ėjęs nuo 1952 iki 1955 metų. O pastarajam nustojus eiti, 1956 metais ėjęs „Partizanų šūvių aidas“. Tai buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdžio paskutinė periodinė spauda, leista ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis. Ją redaguoti ir spausdinti teko K. Liuberskiui-Žvainiui ir jo kovos broliams.

Kaip kilo mintis Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio kovotojams leisti savo periodinį leidinį, rašyta pirmajame jo numeryje: „Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmais metais gruodžio 1 dieną, tamsią rudens naktį, žygiuojant per Sidabrų (slapyvardis) kaimą partizanas Patašonas, papartis, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas, kalbėdamas su Žvainiu-Rinvydu apie įvairius partizaninius rūpesčius, staiga pasiteiravo Rinvydo:

– Kaip manai, ar mes tėvūnijoje nepajėgtume išleisti laikraštėlio?

– Išleisti laikraštuką? – lyg aidas pakartojo draugo žodžius Rinvydas.

– Reikia mašinėlės, popieriaus, kalkių. Reikia talentų... Be to, kiekviena pradžia kieta.

Taip žodis po žodžio, veiksmas po veiksmo jau 1952 m. gegužės 23 dieną „Istoriniame“ miške, prisidėjus aktyviems partizanams, buvo sušauktas visuotinis Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų posėdis, kuriame balsavimo keliu buvo išrinkta laikraštėliui leisti redakcija. Ši pirmoji redakcija išsprendė ir praktiškai įgyvendino visus painius laikraštėlio leidimo uždavinius. Ir štai šios redakcijos pastangų dėka spalvuotas laikraštėlis su kovinga antrašte „Partizanų Šūviams Aidint“ 1952 m. liepos 1 d. išvydo šviesą“.

Apie tai, kaip patys leidėjai vertino naujo periodinio leidinio pasirodymą, rašyta: „Kiekvieno rašytojo šventa pareiga kurti kūrinius, kurie tautoje keltų tautinį susipratimą, aprašyti visas okupanto negeroves ir skriaudas toje aplinkoje, kurioje jis gyvena ir žino aiškius faktus. Tuo rašytojas daugiau pasitarnauja būsimai laisvos Lietuvos istorijai“.

Kas gi buvo to laikraštėlio autoriai? Tai – K. Liuberskis-Žvainys, pasirašinėjęs Žvainio, Rinvydo, Vaidilos, Aklojo Dainiaus, Ževernos ir kitais slapyvardžiais, St. Erstikis-Papartis-Patašonas, A. Verbickas-Bijūnas-Bičiulis, A. Trinka-Algis, 1954 metais partizanauti išėjęs Julius Adomaitis-Erdvilas, palaipsniui laikraštėliui rašinėti pradėjo ir darbščiosios laisvės kovų rėmėjos: Vincenta Džiugytė-Ramunė-Undinė, Kleopa Džiugytė-Vaidilutė-Živilė ir Danutė Šnaraitė-Rugiagėlė.

Minėtame laikraštėlyje gausu partizaninių kovų aprašymų. Leidinys ypatingas savo literatūriškumu. Čia publikuojamose apybraižose bei poemose pasakojama apie to krašto laisvės kovas bei laisvės kovotojų gyvenimą. Čia galima atsekti partizanų veikimo teritorijas, būrius, rinktines, ginkluotuose susirėmimuose dalyvavusių ir žuvusių laisvės kovotojų vardus. Šias istorijas paprastai aprašydavo partizanai – minimų žygių bei kautynių dalyviai arba liudininkai.

(Bus daugiau)

© 2013 „XXI amžius“