|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sirijos krizė Bažnyčios žvilgsniu: globaliniai pavojai ir jų sprendimas
Praėjusią savaitę buvo laukiamas netikėtas, nors ir numatytas kelių valstybių karinių pajėgų puolimas prieš Sirijos Bašaro al Asado (Bachar al Assad), jau pustrečių metų besiginančio nuo prieš jį veikiančių sukilėlių, režimą. Tačiau praėjusios savaitės ketvirtadienį Britanijos parlamentui nepritarus remti JAV vadovaujamą intervenciją į Siriją, prezidentas Barackas Obama liko be svarbiausio pagalbininko Didžiosios Britanijos. Intervencijos idėją labiausiai remia Prancūzija, vadovaujant prezidentui Fransua Olandui (F. Holland). Per pustrečių metų trunkantį sukilimą prieš B. al Asado režimą jau žuvo 110 tūkst. sirų, iš šalies pabėgo daugiau nei du milijonai jos gyventojų, pusė jų per paskutinį pusmetį. Pabėgėliai kelia didelius sunkumus toms šalims, kur jie, genami režimo ir sukilėlių tarpusavio kovų, atvyksta masiškai. Štai į Libaną yra atbėgę beveik vienas milijonas sirų, Jordanijoje ir Turkijoje palapinėse vargsta apsigyvenę po pusę milijono Sirijos piliečių. Kantrybės taurę perpildė rugpjūčio 21-ąją prieš sukilėlių kontroliuojamo Damasko priemiesčio gyventojus cheminio ginklo panaudojimas, nuo kurio tada žuvo beveik 1500 žmonių. Jungtinių Tautų ekspertai, vis dėlto nepaisydami priešiško Rusijos nusiteikimo, surinko duomenis, kad cheminį ginklą panaudojo Asado režimo pajėgos, ir tai verčia abejoti šio režimo teisėtumu. Katalikų Bažnyčia, vadovaujama popiežiaus Pranciškaus, deda visas pastangas sutaikyti kariaujančias Sirijos puses. Į Šventojo Tėvo paraginimą melstis rugsėjo 7-ąją už taiką Sirijoje atsiliepė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pakvietęs į tikinčiuosius tą dieną tinkamu laiku melstis už taiką Sirijoje. Šiame numeryje pateikiame apžvalgą apie Bažnyčios ir konkrečiai popiežiaus Pranciškaus pastangas taikiai išspręsti konfliktą Sirijoje. Mindaugas BUIKA Taikingos Popiežiaus Pranciškaus iniciatyvos Sirijoje vykstant įnirtingam pilietiniam karui, dėl kurio vidaus ar į užsienį pasitraukusiais pabėgėliais tapo apie 30 proc. (iš 25 mln.) šios šalies gyventojų, bei laukiant Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamo karinio įsikišimo reaguojant į Bašaro al Asado (Bachar al Assad) režimo įvykdytą nusikaltėlišką cheminio ginklo panaudojimą prieš savo sukilusią tautą, pasaulio krikščionių vadovai nepaliaujamai kviečia ieškoti politinio šios skaudžios problemos sprendimo derybų keliu, o ne dar labiau eskaluojant kovos ir neapykantos dvasią. Tokio taikingo ir plataus dėmesio susilaukusio požiūrio pavyzdį pirmiausia duoda popiežius Pranciškus, kuris savo nuolatiniuose pastarojo meto pareiškimuose ragina tarptautinę bendruomenę daryti viską, kad būtų nutrauktas jau daugiau kaip 100 tūkstančių gyvybių pareikalavęs Sirijos konfliktas. Netrukus po totalitarinio B. al Asado režimo atlikto cheminio ginklo išpuolio prieš sukilėlių kontroliuojamą Sirijos sostinės Damasko priemiestį, kurio metu, JAV žvalgybos paskelbtais duomenimis, buvo nunuodyta 1430 žmonių, įskaitant 426 vaikus, Šventasis Tėvas rugpjūčio 25 dieną prieš Viešpaties Angelas maldą į Šv. Petro aikštę susirinkusiems piligrimams kalbėjo, kad su dideliu liūdesiu ir kančia seka tragiškus įvykius toje su Šventąja Žeme besiribojančioje šalyje. Augant smurtui kare tarp brolių, plintant žudynėms ir žiaurumui, mes vėl keliame balsą, kad būtų nutrauktas ginklų žvangėjimas, sakė popiežius Pranciškus. Viltį problemos sprendimui skatina ne konfrontacija, bet gebėjimas susitikti ir vesti dialogą. Pabrėždamas savo dvasinį artumą smurtingo konflikto aukoms, visiems kenčiantiems ir ypač vaikams, Šventasis Tėvas pakvietė išsaugoti viltį, kad visgi sugrįš taika, kurios labai ilgimasi Sirijoje ir visame didesnių ar mažesnių neramumų apimtame Artimųjų Rytų regione nuo Egipto iki Irako. Kreipiuosi į tarptautinę bendruomenę, kad ji būtų jautresnė susidariusiai tragiškai situacijai ir dėtų visas įmanomas pastangas padėti mylimai Sirijos tautai rasti taikų sprendimą užbaigti griaunančias ir žudančias kovas, ragino popiežius Pranciškus, melsdamas Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, užtarimo ir globos. Jordanijos karališkosios šeimos vizitas Šie susirūpinimo kupini taikingi motyvai vyravo ir rugpjūčio 29 dieną Vatikane vykusiame Šventojo Tėvo susitikime su Sirijos kaimynės Jordanijos karalystės monarchų šeima. Nors rugpjūtį dėl vasaros atostogų buvo atšauktos visos popiežiaus Pranciškaus audiencijos, tačiau, matyt, dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose paskatino padaryti išimtį daugiau kaip 500 tūkstančių Sirijos pilietinio karo pabėgėlių priėmusios Jordanijos karaliui Abdalahui II ir jo žmonai karalienei Ranijai, kurie buvo atvykę į Romą su taikingomis iniciatyvomis. Nors Jordanijoje veikia Saudo Arabijos ir Kataro finansiškai remiamų bei Vakarų šalių ginklais palaikomų Sirijos sukilėlių karinės bazės, tačiau ši šalis yra aiškiai pareiškusi, kad savo teritorijoje neleis dislokuoti užsienio karinių dalinių numatomam smūgiui prieš B. al Asado režimą. Nedidelė Jordanijos (Hašemitų) karalystė, nors iš visų pusių supama konfliktuojančių Izraelio ir Palestinos arabų, Irako, Sirijos, Egipto, su priimtų pabėgėlių, jau viršijusių vietinių gyventojų skaičių, gausa iki šiol sėkmingai liko savotiška taikinga sala su gana tolerantiška valstybės santvarka. Karalius Abdalahas II yra žinomas kaip ryžtingas ir nuoseklus musulmonų ir krikščionių tarpreliginio dialogo skatintojas. Gal todėl neatsitiktinai popiežius emeritas Benediktas XVI savo pontifikato vienintelį 2009 metų vizitą į Artimuosius Rytus ir Šventąją Žemę kaip tik pradėjo nuo apsilankymo Jordanijoje. Štai kodėl ir rugpjūčio 29 dieną įvykęs popiežiaus Pranciškaus pasimatymas Vatikane su atvykusia Jordanijos karališkąja šeima buvo labai draugiškas ir nuoširdus. Šia proga buvo padaryta išimtis Vatikano diplomatinio protokolo reikalavimams ir privačiame pokalbyje su Šventuoju Tėvu karalius Abdalahas ir karalienė Ranija dalyvavo kartu. Paprastai Šventasis Tėvas priima tik šalies vadovą ir po audiencijos trumpai pasveikina jo sutuoktinę bei kitus delegacijos narius. Minėta išimtis, matyt, buvo neatsitiktinė, pabrėžiant šeimos svarbą valdant valstybę. Beje, penkis vaikus pagimdžiusi karalienė Ranija, kuri yra kilusi iš paprastos palestiniečių pabėgėlių šeimos, yra žinoma švietėjiškomis ir labdaringomis iniciatyvomis pasitelkiant ir Jordanijoje veikiančias krikščionių mažumos karitatyvines bei kultūrines institucijas. Krikščionys siekia politinio stabilumo Po šilto popiežiaus Pranciškaus susitikimo su Jordanijos karališkąja šeima svečius priėmė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė (Tarcisio Bertone) ir užsienio reikalų ministras arkivyskupas Dominykas Mambertis (Dominique Mamberti). Paskelbtame dokumente pabrėžiama, kad pokalbiuose ypatingas dėmesys buvo skirtas Sirijoje susidariusiai tragiškai situacijai. Buvo patvirtinta, kad dialogo ir derybų kelias tarp visų Sirijos visuomenės komponentų, padedant tarptautinei bendruomenei, yra vienintelis priimtinas būdas užbaigti konfliktą ir smurtą, kuris kasdien nusineša daugybę gyvybių tarp bejėgių civilių gyventojų, teigiama komunikate ir nurodoma, kad vykusio susitikimo metu buvo paliestos ir kitos politinio stabilumo Artimuosiuose Rytuose paieškos temos, įskaitant po kelių metų pertraukos atnaujinamas Izraelio ir Palestinos arabų derybas. Jose labai aktualus šventojo Jeruzalės miesto, brangaus judaizmo, krikščionybės ir islamo išpažinėjams, statuso klausimas. Palestiniečiai nori, kad Jeruzalės rytinė arabiškoji dalis, kurioje yra pagrindiniai visų trijų religijų sakraliniai statiniai, įskaitant Kristaus Šv. Kapo baziliką, būtų paskelbta jų valstybės sostine, bet Izraelis tai atmeta, pabrėždamas, kad Jeruzalė negali būti padalinta kokia nors Berlyno siena. Vatikane vykusiuose pokalbiuose buvo pripažinti neginčijami karaliaus Abdalaho II nuopelnai tarpreliginiam dialogui, įskaitant jo naują iniciatyvą Jordanijos sostinėje Amane rugsėjį surengti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų aptarti iššūkiai, su kuriais susiduria vietos krikščionys dabar vykstančių socialinių ir politinių permainų akivaizdoje. Dėl šių prieštaringų permainų, įvardijamų kaip arabų pavasaris, Egipto, Sirijos, Irako ir kitų šalių krikščionys yra tapę suaktyvėjusių ekstremistinių vadinamojo politinio islamo jėgų išpuolių taikiniais, smurtaujant prieš tikinčiuosius ir jų šventoves. Štai pastarosiomis savaitėmis Egipte nuniokotos dešimtys krikščionių koptų bažnyčių, Sirijoje neaiškiomis aplinkybėmis pagrobti du stačiatikių vyskupai, katalikų jėzuitas kunigas, armėnų dvasininkas, susidorojimo aukomis yra tapusios ištisos krikščionių šeimos ir jų gyvenamos vietovės. Kalbama apie visiško krikščionybės išnaikinimo pavojų Artimuosiuose Rytuose, kuris yra šios didžiosios religijos lopšys, todėl būtina pripažinti tą pozityvų įnašą, kurį krikščionių bendruomenės duoda dabartinei Artimųjų Rytų islamo daugumos visuomenei, kurioje krikščionys visuomet buvo ir lieka integrali dalis, teigiama po minėto Vatikano susitikimo paskelbtame komunikate. Perspėjantis proto ir tikėjimo balsas Jordanijos karališkosios šeimos apsilankymas Romoje bei bendrų nuostatų su popiežiumi Pranciškumi išsakymas dėl taikaus Sirijos krizės sprendimo susilaukė plataus bažnytinio atgarsio konfliktų apimtame regione. Štai Jeruzalės lotynų patriarchato generalinis vikaras Jordanijai arkivyskupas Marunas Lahamas (Maroun Lahham) sakė, jog tas susitikimas buvo gera paskata taikos ir dialogo šalininkams, ypač dabar girdint apie pasirengimus oro pajėgų smūgiui Sirijoje ar galimą tarptautinės kariuomenės invaziją. Vatikano radijui duotame interviu ganytojas pastebėjo, jog kad ir kokie teisingi būtų aiškinimai dėl baudžiamosios reakcijos į nusikalstamą cheminio ginklo panaudojimą, Artimuosiuose Rytuose visada liko įtarimų dėl tikrųjų invazijos motyvų. Čia beveik negalima rasti tokių, kurie manytų, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos šalių karinė intervencija yra skirta tik apginti silpnuosius. Visi yra įsitikinę, kad tais galimais smūgiais bus bandoma patenkinti Vakarų šalių politinius ir ekonominius interesus, o ne įgyvendinti aktualius humanitarinius uždavinius. Štai kodėl mes turime viltį, kad nugalės proto o mūsų atveju ir tikėjimo balsas ir kad bus rastas politinis motyvas Sirijos krizės sprendimui, sakė arkivyskupas M. Lahamas. Kiek anksčiau paskelbtame pareiškime pats Jeruzalės lotynų patriarchas Fuadas Tualis (Fouad Twal) labai griežtai perspėjo, kad nereikia kartoti komedijos su tariamais masinio naikinimo ginklais Irake prieš 2003 metų karą. Jo manymu, Jungtinės Amerikos Valstijos nebegali vaidinti demokratijos policininko vaidmens pasaulyje ir atsižvelgti į Arabų šalių lygos ir Jungtinių Tautų saugumo tarybos nusistatymą. Tenka pripažinti, kad Sirijos klausimu Arabų šalių lyga, nors ir smerkdama cheminio ginklo naudojimą, yra labai susiskaldžiusi, o JT saugumo taryba faktiškai yra paralyžiuota dėl Rusijos ir Kinijos neišvengiamo visų sankcijų vetavimo B. al Asado režimo atžvilgiu. Kita vertus, patriarcho F. Tualio pastaba, kad karinė intervencija Sirijoje dar labiau padidintų jau šimtatūkstantinį aukų, įskaitant motinas ir vaikus, skaičių, todėl reikia nuolat girdėti pastaruosius dvejus metus kenčiančių žmonių skausmo ir kančios šauksmus. Be to, yra pavojus, kad po atakos prieš Siriją suaktyvės teroristų išpuoliai visame pasaulyje prieš intervencijoje dalyvaujančių šalių ambasadas, konsulatus ir gyventojus. Pagaliau nors teigiama, kad Jungtinių Valstijų planuojami smūgiai bus sutelkti tik į strategines Sirijos kariuomenės vietas, ypač į cheminio ginklo sankaupas, tačiau pasekmės gali būti žymiai rimtesnės visam regionui, pavyzdžiui, dėl gresiančio B. al Asado sąjungininko Irano karinio išpuolio prieš Izraelį. Būti kartu su kenčiančiais žmonėmis Dar aiškiau apie susidariusios situacijos pavojingumą pasisakė žinomas Sirijos chaldėjų katalikų vyskupas Antuanas Audas (Antoine Audo), kuris vadovauja Alepo diecezijai, atsidūrusiai pačiame pilietinių kovų sūkuryje. Jo manymu, šalyje įsivyravus anarchijai ir žemiesiems instinktams, susiformavus išoriniams blokams (pavyzdžiui, Rusijos, Kinijos ir Irano, kuris palaiko dabartinę Sirijos diktatūrą), neapgalvota Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių intervencija gali sukelti rimtą tarptautinį konfliktą ir netgi globalinį (pasaulinį) karą. Duodamas interviu tarptautinei misijų žinių agentūrai Fides maždaug tuo metu, kai Vatikane lankėsi Jordanijos karališkoji šeima, vyskupas A. Audas sakė, kad Sirijoje civiliai gyventojai pastaruosius dvejus metus, kai vyksta konfliktas, gyvena tik šia diena ir patiria nuolatinę baimę, nežinodami, kas rytoj jų laukia. Tik popiežiaus Pranciškaus pabrėžtinas raginimas tikram dialogui tarp skirtingų konflikto dalyvių suteikia visiems mums viltį ir pasitikėjimą, aiškino Sirijos krikščionių ganytojas. Jis tvirtino, kad vietos gyventojai tarptautinę bendruomenę norėtų matyti ne kaip kovų dalyvę ir skatintoją, bet kaip artimą globėją vyresnį brolį, tėvą ar motiną, padedančią kenčiantiems ir ieškančią susitaikymo būdų. Vyskupas A. Audas, kuris vadovauja ir Sirijos katalikų pagrindinei humanitarinei Caritas organizacijai, kitame interviu Vatikano radijui pasakojo, kad šio pobūdžio darbai yra pačiame įkarštyje. Dėl kovų yra sutrikęs aprūpinimas maisto produktais, todėl pirmasis Caritas uždavinys padėti, kad nebūtų badaujančių išdalinant dešimtis tūkstančių suaukoto maisto pakeltų. Be to, suteikiama medicininė pagalba ligoniams sužeistiesiems ir seneliams, kurie toje sunkioje situacijoje yra visiškai užmiršti ir nesulaukia netgi įprastų pensijų. Alepe ir kituose Sirijos miestuose, kur vyksta kovos, didžioji dalis vaikų pastaraisiais mokslo metais nelankė mokyklų, todėl Caritas bando organizuoti jų švietimo ir kitų užsiėmimų programą, finansiškai paremti studentų grupes. Palaikomos šeimos, kurios buvo priverstos palikti bombardavimų sugriautus namus ir mokėti brangią nuomą už apsigyvenimą kitose vietose. Vyskupas A. Audas, kuris anksčiau dažnai dalyvaudavo Caritas Internationalis susitikimuose Romoje ir kituose tarptautiniuose renginiuose, sakė, jog dabar neplanuoja jokių išvykimų iš Sirijos. Dabar ne laikas galvoti apie keliones: mes turime būti su savo žmonėmis ir tai yra svarbiausia mūsų, ganytojų, tarnystė bendruomenei. Svarbu, kad žmonės mus matytų šalia savęs, aukojančius šv. Mišias, išklausančius jų rūpesčius, vaikščiojančiomis tomis pačiomis pavojų kupinomis gatvėmis, kalbėjo herojišką drąsą rodantis ganytojas. Rugsėjo 7-oji maldos ir pasninko diena Vėl norisi grįžti prie popiežiaus Pranciškaus minčių, šį kartą išsakytų šv. Petro aikštėje praėjusį sekmadienį, rugsėjo 1 dieną, prieš tradicinę vidurdienio Viešpaties Angelas maldą. Atsižvelgiant į aptartus globalinius pavojus, prasmingi yra Šventojo Tėvo ištarti žodžiai, kad jo širdis buvo giliai sužeista to, kas dedasi Sirijoje, ir kenčianti dėl dramatiškų perspektyvų, kurias galima numatyti. Vėl išsakydamas kvietimą taikai, popiežius Pranciškus griežtai pasmerkė cheminio ginklo naudojimą prieš taikius gyventojus. Yra Dievo ir istorijos teismas mūsų veiksmams. Nuo jo negalima išsisukti, sakė Šventasis Tėvas. Niekada prievartos naudojimas neatveda prie taikos. Karas kviečia karą, prievarta kviečia prievartą! Jis dar kartą paragino visas konflikto puses klausytis sąžinės balso, neužsisklęsti tarp savo interesų ir ryžtingai pasukti derybų keliu. Visa tarptautinė bendruomenė turi prie to prisidėti, iškelti dialogu paremtas taikos iniciatyvas, kad būtų įveikta akla priešprieša. Reikia suteikti humanitarinę pagalbą pabėgėliams, užtikrinant, kad ta parama tikrai pasiektų tuos, kam yra skirta. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jo šauksmas dėl taikos Sirijoje ir pasaulyje yra skirtas ne tik visai Katalikų Bažnyčiai, bet ir visiems kitų konfesijų krikščionims, kiekvienos religijos išpažinėjams ir netikintiems broliams ir seserims, visiems geros valios žmonėms, nes taika yra visos žmonijos gėris ir jos siekiant reikia įveikti visas kliūtis. Šventasis Tėvas pranešė, kad visoje Katalikų Bažnyčioje rugsėjo 7 dieną, kuri yra Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, Gimimo liturginės šventės išvakarės, bus minima pasninko ir maldos už taiką Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje diena. Jis pakvietė visas Bažnyčias tą dieną surengti atitinkamus liturginius aktus minėta intencija ir kartu prie šios iniciatyvos prisijungti kitų konfesijų krikščionis, kitų religijų išpažinėjus ir geros valios žmones kiekvienam tinkančiu būdu. Pabrėžęs, kad žmonijai reikia matyti iškalbingus taikos gestus ir girdėti vilties žodžius, popiežius Pranciškus, baigdamas kreipimąsi, meldė Dievo Motinos, kad ji padėtų įsipareigoti kasdien ir kiekvienoje aplinkoje kurti autentišką taikos kultūrą.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |